Kol kaskart ieškote žiebtuvėlio išsvajotai cigaretei prisidegti, tabako magnatai it maldą kartoja: „Ačiū, kad rūkote.“ Kodėl jūs ir jūsų vaikai išmoko rūkyti? Kodėl kasdien mokame už tai, kad numirtume dvidešimčia metų anksčiau? Apie absurdiškiausius rūkorių pasiteisinimus ir galimybę išsilaisvinti iš šios priklausomybės pančių pasakoja Kauno medicinos universiteto docentas, Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas, sveikatos advokatas dr. Aurelijus Veryga.

Nuotraukos autorius Ginas Dabašinskas/BFL © Baltijos fotografijos linija

 Kaip atsitiko, kad viena iš veiklos sričių, kurioje save aktyviai realizuojate, – priklausomybė nuo rūkymo ir jo prevencija?

Studijavau mediciną (žadėjau būti neurologas), turėjau keletą metų studentiškos rūkymo patirties, tačiau drauge su kitais studentais ėmėme vykdyti prevencinius projektus prieš nelegalius narkotikus. Vienas dabar jau pensinio amžiaus kolega tuomet man pasiūlė tęsti mokslus doktorantūroje, gilinantis į tabako gaminių kontrolės ir pagalbos rūkantiesiems temas. „Dieve, kokia nuobodybė, – pagalvojau, – ką čia galima studijuoti?“ Ši tema mane įtraukė tik tuomet, kai drauge su kolega nuvykome į nevyriausybinių organizacijų atstovams skirtus mokymus: tapau vadinamuoju sveikatos advokatu, savomis akimis pamačiau tabako pramonės dokumentaciją, supratau žmonijos kvailinimo mastą, t. y. kaip papirkinėjami mokslininkai, kiek pinigų skiriama rūkymo įpročiams formuoti, ko iš tiesų dedama į cigaretes, galų gale, kad jų tikslinė auditorija – moksleiviai.

Suvokiau, kad nustoti rūkyti ar vartoti alkoholį galima ne tik dėl geresnės sveikatos. Aš tiesiog nusprendžiau iš savo kišenės daugiau niekada neberemti šitos purvinos pramonės. Apie šį purvą sužinoti visai nesunku – užtenka paskaityti Johno Grishamo romaną „Verdiktas“ bei tabako kampanijų dokumentaciją, kuri po kelių teismų JAV tapo vieša.

Dauguma tabako pramonės vykdytų rinkos analizių yra skirtos 13–17 metų jaunuoliams, siekiant paversti juos priklausomus kuo anksčiau. Nuo mažų dienų rūkoriai kasdien moka už tai, kad dvidešimčia metų anksčiau numirtų.

Kokiais metodais daroma įtaka vaikams – būsimiems rūkoriams?

Sutikęs tabako pramonės atstovus klausiau, ar jie turi vaikų. Taip, turi. Ar jų atžalos rūko? Ne, nerūko. Ar jie yra tikri, kad nepradės rūkyti? Atsakė, kad tai kiekvieno asmeninis reikalas.

Savarankiškai apsispręsti įmanoma turint objektyvią informaciją. Tuo tarpu „smegenų plovimo“ mastai sunkiai įsivaizduojami. Štai kad ir nuostabus režisieriaus Jameso Camerono filmas „Įsikūnijimas“ – filmo pradžioje yra gana pompastiška rūkymo scena: mokslininkė ieško cigarečių, po to užsirūko. To paties režisieriaus filme „Titanikas“, nukeliančiame žiūrovą į 1912-uosius, apstu scenų, kuriose moterys rūko. Iš tiesų iki 1920-ųjų tokio reiškinio nebuvo.

Anksčiau tabako ir kitos kompanijos dosniai sumokėdavo, kad per filmą būtų parodytas jų prekės ženklas. Tai uždraudus JAV įstatymams, tabako kompanijos už rūkymo scenas ėmė mokėti režisieriams, prodiuseriams, aktoriams. Šiandien reklamuojama ne konkreti cigarečių rūšis, bet pats procesas. Suaugusiam žmogui nesunku papasakoti filmo siužetą, bet jeigu jo paklaustume, kiek drakonas filme turėjo uodegų, atsakyti nesugebėtų. Aštuonmetis vaikas siužeto neatpasakos, tačiau smulkmenas apie drakono uodegas ir užsirūkiusią mokslininkę prisimins detaliai. Tabako kompanijos puikiai išmano vaikų psichologiją ir tuo naudojasi.

Idėja suvienodinti cigarečių pakelių dizainą – tai bandymas kovoti už dar rūkyti nepradėjusius vaikus. Pavyzdžiui, „Kent“ cigarečių pakelių dizainas atkartoja vaikų taip mėgstamus mobiliuosius telefonus.

 O koks rūkorių elgesys stebina Jus patį?

Girdžiu žmonių pasiteisinimus, kad rūkydami ar vartodami alkoholį jie daro paslaugą šalies ekonomikai – remia bendroves, kurios moka mokesčius, sukuria darbo vietas. Šiandien Lietuvoje nėra nė vienos vietinio kapitalo tabako kompanijos – rūkorių uždirbtas pelnas iškeliauja svetur. Tačiau jei žmonės už rūkalams skirtas lėšas imtų pirkti kokybiškesnį maistą ir daiktus ar įvairiau leistų laisvalaikį, mūsų šalies ekonomika tik laimėtų.

Dar žmonės sako, jog brangstant cigaretėms jie tiesiog ims rūkyti blogesnes. Sakyčiau, kad cigaretės „Prima“ turbūt buvo net geriausios – jokių kvapiklių ir priemaišų. Šiandien rinkoje esančios cigaretės prisotintos dešimtimis įvairiausių cheminių priedų, kurie suteikia dūmui išskirtinį kvapą ir skonį, šie degdami maždaug 800–900 laipsnių temperatūroje skyla į 4000 cheminių junginių... Iš jų jau net 90 medžiagų patvirtintos kaip sukeliančios vėžį. Išanalizavus žmonių įsitikinimus, tampa aišku, jog tabako pramonė dirba labai efektyviai ir kryptingai: pavyzdžiui, vis dar yra žmonių, tikinčių, jog silpnesnės cigaretės ne taip kenkia. Tai blefas. Tokių cigarečių dūmas yra švelnesnis, nes dėl specifinės filtro konstrukcijos tiesiog labiau atskiedžiamas aplinkos oru – vadinasi, giliau įtraukiamas. Būtent todėl, jog rūko „silpnesnes“ cigaretes, moterys dažniau serga plaučių vėžiu, kuris vystosi periferiniuose bronchuose. Vyrai, paprastai rūkantys „stipresnes“ cigaretes, dažniau serga viršutinių kvėpavimo takų vėžiu – kai dūmas koncentruotesnis, jis ne taip giliai įtraukiamas.

Iš tiesų mane labai maloniai nustebino viena vyriausių mano pacienčių – šeštą dešimtį perkopusi moteris norėjo mesti rūkyti, nes jai buvo gėda prieš anūkus.

 Šeimos gydytoja prasitarė, jog nežino, ką patarti norintiems mesti rūkyti pacientams, nes pati niekada nerūkė. Ar mūsų sveikatos apsaugos sistema gali padėti atsikratyti priklausomybės nuo tabako?

Į dažną klausimą, kaip aš galiu konsultuoti priklausomybe nuo tabako sergančius pacientus, jei pats neturėjau tokios priklausomybės, atsakau klausimu: ar pulmonologas privalo būti persirgęs plaučių vėžiu, kad galėtų jį gydyti?

Didžiausia bėda ta, kad Lietuvoje nėra sistemos pagelbėti metantiems rūkyti. Visi rūkoriai vertinami vienodai, lyg būtų vienos tvoros lentos. Žmonės skirtingi ir psichologiškai, ir genetiškai, o jų fizinė priklausomybė – unikali. Visi atvejai – individualūs, o gydoma vienodai, todėl sėkmingai metusių rūkyti procentas labai mažas – 20–30 %. Nežinau, kada užaugsime iki Didžiosios Britanijos lygio – ten vaistai nuo rūkymo yra kompensuojami. Jei toks klausimas Lietuvoje ir būtų svarstomas, visuomenės reakcija numanoma: žmonės kenčia nuo onkologinių ligų, o čia rūkorius užsimanė gydyti, juk šie patys kalti!

 Kaip vyksta specialisto konsultacija, kai gydoma priklausomybė nuo tabako?

Mano kaip gydytojo psichiatro konsultacija iš principo niekuo nesiskiria nuo skirtosios kitiems sutrikimams gydyti. Iš pradžių analizuojame, nuo ko viskas prasidėjo. Kaip ir kada žmogus rūko? Kodėl, jo manymu, jis rūko? Ar bandė mesti? Jei taip, kas nepavyko?

Tuomet vyksta testavimas ir vertinimas – būtina nustatyti, ar pacientui išsivysčiusi fizinė priklausomybė, jos stiprumas. Nustatomas rūkoriaus tipas – jų yra septyni, retai pasitaiko pavieniai, dažniausiai – mišrūs.

• Iš pradžių visi rūkoriai priklauso socialiniam tipui – parūkoma draugijose. Dalis žmonių ir lieka socialiniais rūkoriais. Tipinis tokio rūkoriaus pavyzdys – namuose žmogus nerūko, o darbe – mielai. Žmogui labai svarbu neiškristi iš konteksto, žinoti, kas vyksta darbovietėje, padaryti pertraukėlę. Metę rūkyti, jie ir toliau palaiko draugiją rūkantiems, bet bėda yra ta, kad stresą jiems sukelia neturėjimas kur dėti rankų. Tokiu atveju rekomenduoju pacientams pasiimti bent puodelį arbatos.
• Stimuliuojančio tipo rūkoriai teigia, jog rūkymas juos stimuliuoja. Pavyzdžiui, tolimųjų reisų vairuotojai sako, kad cigaretė padeda neužmigti. Tiesa, daliai šio tipo pacientų rūkymas yra neatsiejamas nuo kavos gėrimo, todėl sunku pasakyti, ar cigaretės iš tiesų juos stimuliuoja.
• Hedonistinio tipo rūkoriams rūkyti labai malonu, todėl ir mesti ganėtinai sudėtinga. Pagalbos savo noru jie kreipiasi itin retai – greičiau juos varyte atvaro kiti, pavyzdžiui, kardiologas. Šio tipo rūkoriai susikuria itin malonią rūkymo aplinką – jie nerūkys lauke per šlapdribą. Tam reikia atsisėsti, gerai įsitaisyti...
• Manipuliacinio tipo rūkoriams svarbiausias pats rūkymo procesas. Jie išmoksta pūsti forminius dūmus, įsigyja cigarečių sukimo aparatus, žaidžia su pypkėmis... Šio tipo rūkorių nėra daug – apie 5 %.
• Nervus raminančio tipo rūkoriai išmoko savo problemas spręsti užsitraukdami cigaretę. Tokių pacientų klausiu, ką jie pajuto pirmą kartą rūkydami? Atsakymai tradiciniai: svaigo galva, pykino, nepatyrė nieko panašaus į atsipalaidavimą. Žmogaus organizmas – tobula sistema, jis duoda ženklą, kas mums į naudą, o kas ne. Vadinasi, žmogus nebeatseka, kas yra kurio veiksmo pasekmė. Kad cigaretės pradėtų raminti, visų pirma reikėjo tapti nuo jų priklausomam. O įtampa, nerimas ir atsiranda iš nikotino stygiaus, kurį kompensuoja cigaretės. Rūkymo procesas pirmiausia asocijuojasi su saugumu, juk žinoma tokio proceso eiga ir baigtis.
• Automatinio tipo rūkoriai nebefiksuoja užsirūkymo momentų. Žmonės linkę į automatizmą – visiems pasitaiko, jog nepamena, ar užrakino duris. Tokie rūkoriai negali pasakyti, kelintą cigaretę rūko.
• Narkomaniniam tipui priskiriami rūkoriai turi stiprią fizinę priklausomybę. Jiems svarbu visuomet turėti cigarečių, todėl įpratę pirkti blokais. Laikotarpis, per kurį išsivysto fizinė priklausomybė, – individualus. Vaikams užtenka vos kelių parūkymų. Psichologinę priklausomybę turintiems pacientams gali padėti ir gliukozės tabletės, sukeliančios placebo efektą, tačiau tokie triukai su narkomaninio tipo rūkoriais nepavyks. Jie gydomi vaistais. Iškalbingas fizinės priklausomybės požymis – itin stiprus noras rūkyti ryte (dauguma žmonių naktį nerūko, todėl sumažėja nikotino koncentracija kraujyje). Labai stipriai fiziškai nuo nikotino priklausomi žmonės parūkyti keliasi ir naktį, nes nikotino badas pažadina iš miego.

 Kaip turėtų elgtis žmogus, siekiantis mesti rūkyti?

Savigydos neturėtų būti – kramtomąją gumą pasijutus blogai dar galima greitai išspjauti, tačiau pleistrų poveikis kur kas ilgesnis. Ir štai ateina pacientė, kuri „besigydydama“ nikotino pleistrais apsinuodijo nikotinu, nes jos priklausomybė ne fizinė, o psichologinė. Pirmiausia derėtų pabandyti mesti valios pastangomis. Daliai žmonių turėtų pavykti. Nereikia bijoti atkryčio – itin retas atvejis, kai žmogui pavyksta mesti rūkyti pirmu bandymu. Priklausomybė – tai liga visam gyvenimui, recidyvo tikimybė išlieka. Kiekvienas atkrytis yra puiki pamoka, nes padeda atsekti, kas išmušė iš vėžių. Dažnas atseks klasikines klaidas: bus pasilikęs cigarečių, kurias rado stresinėje situacijoje; užsirūkė išgėręs vakarėlio metu. Būtent todėl metantys rūkyti bent porą mėnesių turėtų nevartoti ir alkoholio.

 Kaip elgtis tėvams, norintiems apsaugoti savo vaikus nuo šios negandos?

Dažnai tėvai sako, jog geriau jau jų vaikas pabandys parūkyti prie jų, o ne su draugais kur nors tarpuvartėj. Toks požiūris klaidingas. Kodėl žmogus apskritai turi išmokti rūkyti? Statistika negailestinga: jei vaikas pradeda rūkyti iki 13 metų, tikimybė, jog jis susirgs plaučių vėžiu, išauga iki 70 %. Tabako kompanijos puikiai žino, kad žmogus, nepradėjęs rūkyti iki 25-erių, – prarastas klientas. Lietuvoje vaikai iki pilnametystės jau būna patyrę visą priklausomybės nuo rūkymo ciklą – dažnas vienuoliktokas jau nori mesti rūkyti.

Siekime apskritai neperžengti rūkymo slenksčio. Rūkymas – tai išmokimas stebint. Tyrimai atskleidžia, jog Lietuvoje vaikų rūkymui didžiausią įtaką daro motinos vaidmuo. Moterims pradėjus masiškai rūkyti, padėtis dramatiškai kito.

-----------------------------------------------------------------------------------------------------------

Žurnalo „Aš ir psichologija“ skaitytojų prisiminimai apie „rūkymo karjeros“ pradžią:

• „Pirmą kartą užsirūkiau būdamas vienas namuose, trylikos. Gi turėjau išmokti rūkyti, kad nepatirčiau gėdos kieme. Galva susisuko šitaip, kad vos sugebėjau iš balkono nuslinkti iki lovos. Klaikiai pykino. Guliu ir galvoju: „Tai kaip jie, suaugę, parūkę gali vaikščioti, vairuoti?“ (Vis dar rūkantis Domas, 27 m.)
• „Tėvai man sakė, kad jei rūkysiu – neaugsiu. Rūkyti įnikau šešiolikos, tai reguliariai bėgdavau pasimatuoti ūgio. Ar jūs įsivaizduojate, kaip man palengvėjo tądien, kai pamačiau, jog vis dėlto augu?“ (Vis dar rūkantis Ignas, 29 m.)
• „Kai tėvai mano, keturiolikmetės mergaitės, kuprinėje rado cigarečių, melas buvo tradicinis – neva jos bendraklasio, jo tėvai griežtesni, tai bijojo neštis namo. Šiandien, pati būdama mama, paskambinčiau tokio bendraklasio tėvams... O mano mama man nupirkdavo cigarečių.“ (Neberūkanti Ieva, 25 m.)

Plačiau skaitykite žurnale "Aš ir psichologija"