Sekmadienį iškilmingomis laidotuvėmis pasibaigė savaitę trukęs gedulas dėl Lenkijos prezidento ir jo žmonos žūties: pasaulio žiniasklaidos vedamuosiuose nuo šiol vienareikšmiškai pirmaus Islandijos ugnikalnis ir Europos oro uostai.

Pabaiga ta, žinoma, labai sąlyginė, Lenkijoje gedulas tęsis dar tris dienas, o turint omenyje tai, jog virš dvidešimties lėktuvo katastrofos aukų dar nepavyko atpažinti, veikiausiai užtruks ir gerokai ilgiau.

O visgi viešasis gedulas yra labai keistas ir įdomus dalykas. Gėlės, žvakės, juodi-balti internetiniai vieno svarbiausių Lenkijos dienraščių puslapiai, žmonės telereportažuose tarsi nuolat kartojantys vieną ir tą patį gerai išmoktą tekstą.

Gedulas Vilniuje, prie Pilsudskio širdies ir Lenkijos ambasados. Ir skeptikai, klausiantys, ar kartais mes čia nepersūdėm, ar lenkai taip gedėtų, jei žūtų mūsų Prezidentė. Nežinau, ir to sužinoti nenoriu.

Šalia skeptikų yra ir „gedulo entuziastų“. Štai kai kurie Lietuvos politologai, šiaip moralistai ir kitokie viešojo gyvenimo mokytojai susiprato, kad gauna puikiausią progą pagrūmoti saviems politikams ir piliečiams lenkų sąskaita: va, žiūrėkit, lenkai susivienijo, susitelkė pajuto atsakomybę už savo valstybę, o jūs esate nepajėgūs to padaryti... Vėlgi, nenorėčiau patyrimu patikrinti, ar mes pajėgūs, ar ne. Bet toks nekritiškas akivaizdumas – juoda ir balta, lietuviai ir lenkai – tiesą sakant, man skamba labai jau įtartinai.

Galbūt kiek šventvagiškai, bet man įdomu, ar viešas gedulas išties yra išaukštintinas ir girtinas tautos vienybės pasireiškimas, o ne minios elgesys, aklas, spontaniškas ir ne toks sąmoningai kilnus, kaip norėtųsi, o veikiau inertiškas, tarsi kokiose Kirgizstano riaušėse, kurias ne visuomet geriausiai paaiškina politikos mokslų priemonės.

Išties sunku atskirti ir aiškiai nubrėžti liniją, kur yra tapatinimasis su valstybe, nuoširdus rūpestis dėl ją ištikusios netekties, o kur tokia, sakytum, telepersonažo, mirtis ir skausmas, nelabai besiskirianti nuo kitų panašių skausmų – princesės Dianos, krokodilų medžiotojo Steve‘o Irwino, Michaelo Jacksono ar Vytauto Kernagio (ar dar pamenate tąkart Lietuvoje vykusį masinį gedulą?).

Nors ledi Di neatskiriama nuo Anglijos, o nutrūktgalvis gamtininkas – nuo Australijos, visgi jų mirtys ir po to vykusios masinio viešo gedulo akcijos vargu ar parodė bent kokį politinį aspektą (nebent labai savotiška prasme). Tad ar tragedija (to nieku gyvu neginčiju) prie Smolensko ir jos atgarsiai išties gali būti laikomi neginčijamais lenkų patriotizmo ir politinio sąmoningumo ženklais?

Sunku abejoti tuo, jog visos šios mirtys yra skaudžios mirusiųjų artimiesiems, bet viešas, net pabrėžtinas žmonių, velionių niekuomet nemačiusių gyvai, net nesutikusių gatvėje, ką jau kalbėti apie kartu išgertą puodelį kavos ir paplepėjimą, gedulas atrodo kiek keistai. Juolab kad nepanašu, jog tai nenuoširdus ar priverstinis jausenos pareiškimas.

Psichologai ir kultūros istorikai sako, kad tokios gedulo formos plinta dėl Vakarų visuomenėse apskritai kintančio požiūrio į mirtį – tai, apie ką XX amžiaus pirmoje pusėje buvo vengiama kalbėti ir juo labiau viešai demonstruoti, praėjusio amžiaus pabaigoje virto plačiai aptariamomis temomis.

Milijonai Antrojo pasaulinio karo aukų nė iš tolo nesusilaukė tokios pompa funebris kaip Michaelas Jacksonas. Ir visai ne todėl, kad jų buvo daug, o jis vienas. Tiesiog tąkart gedulo demonstravimas vakarietiškoje kultūroje nebuvo taip leidžiamas, veikiau net slopinamas. Iš tabu mirtis virto viešumo objektu (taip, beje, nutiko ir kitam, priešingam mirčiai, Freudo analizuotam Eroto personifikuojamam instinktui).

Situaciją dar labiau paaiškina pasaulio regimumas televizijos ekrane. Tiesiog Lenkijos prezidento asmenyje žuvo pažįstamas žmogus. Lenkams daugiau, mums – mažiau, bet visgi...

Į paprasčiausią klausimą, ar esate matę Lechą Kaczyńskį, dauguma lietuvių ir turbūt visi lenkai atsakytų teigiamai. Nors, griežtai kalbant, išties jį mačiusiųjų ne tiek jau ir daug. Nes televizinis atvaizdas, kad ir kokios geros kokybės ir artimas tikrovei jis būtų visgi yra atvaizdas. Ir jo santykis su originalu nėra toks jau neproblemiškas, tačiau kasdienybėje apie tai net nepagalvoji: „perjunk kanalą, negaliu tos varnos matyti!“ Būtent jos, o ne atvaizdo.

O dar įsišėlsta savo paties vaizduotė, papildanti, prikurianti reikiamus būdo bruožus, trūkstamas savybes, padarančias televizinį personažą artimą, mielą ar, priešingai, nekenčiamą. Bet visų svarbiausia yra tai, kad televiziniai žmonės žiūrovams tampa savi. Kartais net dar savesni nei draugai, jau nekalbant apie bendradarbius.

Telepersonažai daro įtaką elgsenai, gyvenimo suvokimo modeliams ir schemoms, kartais net labiau nei tie, kurie valgo su mumis prie vieno stalo, kartais net iš vienos lėkštės. Vos įsijungus televizorių sužinome, kuo pasižymėjo pirmųjų diena, tačiau anaiptol ne visuomet sužinome, kas įdomaus ar įsimintino nutiko antriesiems.

Pirmųjų mirtis sukelia pažįstamo pasaulio su jo verčių ir vertybių sistemomis svyravimus ar net griūtį ne menkesnę nei antrųjų. Šiuo atžvilgiu Lechas Kaczyńskis ir Michaelas Jacksonas atsistoja į vieną gretą, visiškai skirtingą nuo anoniminių televizinių mirčių, tokių kaip Biškeko gatvėse. Mes gi nieko apie tuos kirgizus nežinom, nei kad jie turėjo brolius dvynius, nei kad labai mylėjo vaikus...

Žuvusiųjų gaila. Gaila visų. Tik apie kai kuriuos esi pratęs daugiau galvoti. Apie kai kuriuos yra pratę galvoti daugiau žmonių. Bet ar tai ir yra tautos vienybė?