Balandžio 13 dieną Vilniaus Bernardinų bažnyčioje vyko ketvirtoji, paskutinė ciklo “Pranciškoniškasis dvasingumas” paskaita, kurią skaitė brolis Antanas, atvykęs iš Pakutuvėnų. Pateikiame jos santrauką.

Prieš pradedant kalbėti apie šventąjį Bonaventūrą kaip apie teologą, verta prisiminti jo biografiją. Gimė Bonaventūra 1217 metais Bagnoregio miestelyje, centrinėje Italijoje. Jo tėvas buvo gydytojas. Būdamas 11 metų, per šventojo Pranciškaus maldas ir nuopelnus buvo ištrauktas iš mirties nasrų. Kaip pats vėliau sakė: „Aš pripažįstu, jog Dievas išgelbėjo mano gyvybę per Pranciškų, ir suvokiu, kad aš patyriau Dievo galią mano paties asmeny.“ Kai vaikinui sukako 17 metų, tėvų noru jis buvo išsiųstas į Paryžiaus universiteto Menų fakultetą. Ten puikiai „įsigyveno“ į gyvenimą Paryžiuje.

Mėgstamiausias šventojo mokytojas buvo Aleksandras Hališkis, archidiakonas. Antraisiais Bonaventūros metais universitete (1236) ši iškili asmenybė ir profesorius nusprendė įstoti į Mažesniųjų brolių ordiną, tuo šokiruodamas ne tik Bonaventūrą, bet ir visą akademinę bendruomenę. Apie 1243 metus, užburtas Asyžiaus neturtėlio, Bonaventūra tapo to paties Ordino novicu. O 1253 metais Bonaventūra tapo teologijos mokslų daktaru ir buvo paskirtas užimti Aleksandro Hališkio katedros rektoriaus vietą.

Tuo metu ordine vyravo įtampa tarp tų, kurie norėjo sekti Pranciškaus idealais, ir tų, kurie pritarė pokyčiams, atsiradusiems besiplečiant ordinui. Padėtis pablogėjo, kai kai kurie broliai prisiėmė Joakimo iš Fiorės mokymą, kuris skelbė ereziją. Paryžių pasiekė gandai, jog net pats Pranciškonų ordino generalinis ministras Jonas iš Parmos buvo paveiktas joakimizmo! Todėl popiežius Aleksandras IV slapta įsakė Jonui iš Parmos pasitraukti iš generalinio ministro pareigų. 1257 metais Bonaventūra tapo septintuoju Mažesniųjų brolių ordino generaliniu ministru (praėjus lygiai 31 metams po šv. Pranciškaus mirties).

Bonaventūra buvo 40 metų, kai jam buvo paskirtos šios pareigos. Jas šventasis atliko nuoširdžiai ir darė, ką sugebėjo labiausiai – rašė. Reikšmingas buvo visiems provincijų ministrams parašytas laiškas, kuriame rašė, „jog mūsų Ordino spindesys užtemo, broliai negyveno pagal mūsų idealus.“ Tame laiške buvo išdėstyti punktai, kuriuos reikėtų reformuoti, pavyzdžiui, brolių tingumas, dykinėjimas, pernelyg įkyrus išmaldų prašymas, neišmintingas pareigų suteikimas ordine ir panašiai... Kadangi į šį laišką nebuvo nuoširdžiai reaguota, jausdamas tuštumą, Bonaventūra pasitraukė į La Vernos kalną ieškoti ramybės. Čia jis pradėjo savo sielos kelionę Dievop.

Būdamas generaliniu ordino ministru, Bonaventūra troško broliams parodyti, jog yra įmanoma būti teologu ir mokslininku, išliekant ištikimam šventojo Pranciškaus idealams. Šventojo išmintis neliko nepastebėta. Jau 1265 metais jam buvo pasiūlyta tapti Jorko vyskupu, tačiau dėl pernelyg daug tarnysčių jis atsisakė šių pareigų. 1273 metais Bonaventūra paskirtas kardinolu popiežiaus kurijoje, o 1274-aisiais dalyvavo Liono susirinkime. Prieš šventojo mirtį vienas brolių prisiartino prie jo ir paklausė: „Ar tiesa, jog tik išsimokslinę žmonės gali tapti šventaisiais?“ Jam buvo atsakyta: „Jei Dievas duoda žmogui tik malonę mylėti, to pakanka.“ Tuomet brolis paklausė: „Tai vargšė moterėlė gali mylėti Viešpatį labiau nei teologijos mokslų daktaras?“ Išgirdęs patvirtinimą, brolis, kupinas entuziazmo, nubėgo į tvartelį, ir, kreipdamasis į ten buvusią moterį, sušuko: „Vargše moterie! Nos tu ir esi kvaila, paprasta ir neišmintinga, mylėdama Viešpatį tu gali tapti didesne šventąja nei brolis Bonaventūra!”

1274 metų liepos 15 dieną Bonaventūra mirė. 1482 m. buvo paskelbtas šventuoju – tai reiškė, jog Bažnyčia pripažino visus jo raštus. 1588-aisiais jam netgi suteiktas Serafiškojo Bažnyčios daktaro vardas. Šventasis padėjo pamatus Pranciškoniškajai teologijai, kurioje labai svarbus vaidmuo tenka žmogui – juk žmogus išeina iš Dievo ir sugrįžta į jį (žmogaus kelionė Dievop). Bonaventūros teologija buvo kristocentriška ir rėmėsi patirtimi. Nėra išaukštinamas vienas Jėzaus Kristaus gyvenimo periodas, Bonaventūrai ir įsikūnijimas, ir kančia yra vienodai svarbūs dalykai. Taip teologija daug remiasi Šventuoju Raštu, joje aukštinama Kristaus žmogystė ir Dievo kaip Aukščiausiojo gėrio suvokimas. Santykis tarp Tėvo ir Sūnaus yra pats svarbiausias – tai yra pamatams bet kokiems kitiems santykiams. Jis išskyrė ir tris dvasingumo etapus – apšvietimą, išvalymą, ištobulinimą.

Bonaventūra yra laikomas vienu iškiliausių XIII a. mąstytoju kartu su šv. Tomu Akviniečiu, Albertu Didžiuoju, Jonu Dunsu Škotu, ir vienu didžiausių Bažnyčios mistikų (vienas jo žymiausių veikalų – „Sielos vadovas į Dievą“), kurio teologija – tradicinė, artima šv. Augustino teologijai. Tačiau norint pažinti Bonaventūros teologiją, reikia skaityti jo raštus. Tai padės mums suvokti šventojo Bonaventūros nuopelnus Bažnyčios mokymo paveldui, pažvelgti į labai platų jo filosofinį, teologinį ir mistinį palikimą.