Rolandas Rastauskas. Privati teritorija. Vilnius: Apostrofa, 2009.

Galima sakyti, čia jau antras R. Rastausko romanas. Skaičiau tik po vieną gabaliuką kasdien, kad galėčiau ilgai mėgautis tekstu. Nieko originalaus greta svetimų panegirikų nepasakysiu. Radikaliai kritikuojantis asmuo turėtų būti įgalus parašyti bent apylygės vertės tekstą; jei nesugeba, jo kritika beveik neturi prasmės. O aš nesu tam įgali, todėl neturiu ir ko kritikuoti. Jis rašo taip, lyg kalbėtų, pasakotų; įpindamas ir anoniminių komentatorių balsus, atveria galimybę postmoderniai citatai, intertekstui. Atrodo, kad jis gali suregzti istoriją iš nieko. Sužaisti kalba kaip tiksliai įsisavinta sistema, ypač šaržuojant socialinę tikrovę - net apie valstybę kalbama be įprastinio gelžbetoninio patoso, tačiau su meile ir švelnia ironija.

Rodos, tai, kas nepasakoma realybėje, turi įprotį atsirasti tekste, apgaunant laiką ir atsiskaitant su mandagiais nutylėjimais. R. Rastausko stilius – tai rašymo meistro įdirbis, nuolatinis eseisto trenažas. Ir nuosava estetika, asmenybinis matmuo (publicistinės mokyklos – veikiausiai lenkų, britaniškoji – adekvačios lietuviškos tikrai nebuvo). Nors apstu ,,specialiųjų“ recenzentų, nesu skaičius įdomesnių tekstų apie teatrą ir parodas. Arba apie gurmaniškąją Ameriką (nors iš tikrųjų tai gryniausi paviršiai, etikečių fiksacija, kulinarinis efektas). Palaikai tokią prieigą prie skaitytojo sąmoningai narciziška nuostata, imanentiniu tikrovės perkūrimo mechanizmu (ne, vis dėlto organizmu).

Autoriui netenka net pademonstruoti romano kompozicijos dėsnių išmanymo; kone atsitiktinę akiratin pakliuvusią kasdienybę versdamas meniška teksto atkarpa, jis renkasi renkasi mažakriauklę esė, meilę, ir dėjoja savus knygų pano. Mūsų visų gėda, kad jis vis dar nėra gavęs nacionalinės.

Jūratė Baranova. Baimė nuskęsti. Vilnius: Apostrofa, 2009.

Tai proza, ne filosofija, kaip iš anksto tikėjausi. Vadinamoji esė su nemažai juokingų detalių, ties kuriomis skaitydama garsiai juokiausi: ,,Kathleen dažnai svarstydavo, kas bus, jei nužengsi nuo šaligatvio, nustumta turistų. Juk gali pakliūti po dviračiu ar mašina. Instruktavo mane: jei matai, kad japonai fotografuoja, niekada nekreipk dėmesio ir nesustok. Man buvo keistas jos susirūpinimas. Pagyvenau mėnesį ir ją supratau: turistai Oksfordo gatvėmis vaikšto kaip avys – būriu. O turėtų vaikščioti kaip antys – vorele. Vienas paskui kitą, kad netrukdytų tiems, kurie čia ne valkiojasi, o gyvena. Taip ir norėdavosi, pamačius turistų bandą, griežtai, kaip Rytų europietei, painstruktuoti: ,,Išsirikiuokite, eikite po vieną, vorele, neužimkite viso šaligatvio.“ (p. 33)

Bendri į akis kritę J. Baranovos eseistikos bruožai: nemažai nuorodų į tikrus ir realius asmenis. Nesunkiai atpažįstami konkrečių rašytojų portretai, nors įvardinti tik kriptonimais; nupiešti daug įdomiau, negu tas įmanoma akademiniu žargonu. Dažnokai pabrėžiamas pasakotojos akademinis statusas (kaip pačiai sau aiškios tapatybės įtvirtinimas?), kartais su autoironija - ,,provincijos akademikė“. Užkabinus vieną temą, prie jos su išplėstine refleksija grįžtama kitoje, netrukus sekančioje esė.

Esama itin puikių pagavų: ,,Vaikystėje, pasakoja mane prisimenantys, jei sugalvodavau mieste, kad noriu saldainių ar kokio kito daikto, o tėvai man nenupirkdavę, aš visą kelią iki namų, kokį kilometrą, grįždavau rėkdama. Tikra Schopenhauerio voliuntarizmo herojė. Giminės stebisi – kaip ši baisi mergaitė užaugusi šitaip pasikeitė. Nepasikeičiau – pasikeitė valios objektai. Jie tampa nematomi, kitiems neatpažįstami.“ (p. 133)

Nepaneigsi, kad autorė moka eseistiškai pagauti būsenas ir sujungti jas su intelektualia savianalize. Stilius kartais atrodo perimtas (išmoktas?) iš G. Radvilavičiūtės ar D. Kalinauskaitės – tų, apie kurias ji pati rašo. O gal tai natūrali kartos kalba? Kaip ten bebūtų, tikrai simpatiškas jos nuolankus santykis su jau kažkieno įvardintu ir sutvarkytu pasauliu. Po šios knygos vertinu J. Baranovą dar labiau – kaip filosofuojančią literatę.

Audra Baranauskaitė. Labai buitiška pasaka tiems, kas nori rūšiuoti šiukšles. Vilnius: De libris, 2009.

Didaktinė pasaka apie gerąjį ir blogąjį vartotoją: gerasis, be abejo, rūšiuoja šiukšles, neurotišką sąmonę stengiasi konvertuoti į ekologiškąją. Ši brošiūrėlė simpatiška tuo, jog vaizdingomis metaforomis kalba apie atliekų rūšiavimą: spalvotieji konteineriai čia pavadinti teletabiais, o šiukšlių išvežimo ,,mistika“ demaskuojama tiksliais techniniais paaiškinimais. Itin svarbus leidinėlis, turint galvoje, jog nedaugelis vyresnių žmonių susigaudo, kur mesti vienas ar kitas buitines atliekas; toks neformalus, nemokyklinis švietimas turi didelės edukacinės naudos.