Kai prieš kelerius metus pirmą kartą pamačiau kauniečius „Šlangą į gamtą“, man jie pasirodė gan nuobodi eilinė ska-punk grupė, tačiau praėjusį pavasarį visiškai pakeičiau savo nuomonę: iš stereotipų suvaržytos eilinės grupės, „Šlangą į gamtą“ peraugo į kolektyvą, kurio paklausęs kartą, norisi klausyti dar kartą.

„Muzikoje iš rūsio“ – „Chumbawamba“ iš Kauno ir jų mintys apie grupę.

Girdėjau daugelį žmonių jus vadinant „lietuviška Chumbawamba", ką patys apie tai manote? Ar pastaroji grupė yra kurio nors asmeninė įkvepėja? 

Vytautas. Kai pirmą kartą pamačiau mus taip pavadintus, pagalvojau, kad geresnio komplimento negali būti. Manau, jog geriau apibūdint to, ką darom, neįmanoma. Iš „Chumbawamba“ išmokau įvairovės – tikriausiai jie didžiausios įtakos padarė tam, kad sunkiai virškinu grupes, kurios klijuojasi etiketes, ir tam, jog kurdamas turiu kompleksą – sunku prisiversti antrąkart panaudoti tai, kas jau buvo sugrota anksčiau. Taigi galiu drąsiai teigti, kad „Chumbawamba“ yra viena labiausiai mane paveikusių grupių.

Linas. Man asmeniškai „Chumbawamba“ įkvėpimo kūrybai neduoda, kitiems gal šiek tiek, bet ši grupė tikrai nėra tai, į ką mes lygiuojamės. Apskritai tokios grupės nėra. O panašumas galbūt tas, kad ir pas mus, ir pas juos yra šioks toks blogio ir gėrio mišinys, tai yra „gerietiška“ muzika, sumaišyta su kandžiu, kartais piktu tekstu, taip pat – politiškumas, moteriški vokalai, nestandartinis instrumentalas.

Laurynas. „Chumbawamba“ iš dalies yra mano įkvėpėja. „Chumbawamba“ grodama sukūrė nuostabią aurą. Prasti muzikantai savo požiūriu į muziką ir požiūriu į tai, ką muzika turi sakyti ir kaip ji tai turi daryti, gana stipriai paveikė mane asmeniškai. Muzikos požiūriu su „Chumbawamba“ mes neturim nieko bendro. Bet, tarkim, požiūrį, tikiuosi, turim panašų.

Scenoje atrodote kaip šeima: bendraujate vienas su kitu ne tik instrumentais, bet ir per pertraukas. Kartu ir klausytojas pasijaučia tarsi maža pasirodymo dalimi. Kaip manote, ar svarbus tarpusavio ryšys grupėje? Ar grupėje pirmiausia turėtų būti muzika ar draugystė? Kodėl?

Vytautas. Be tarpusavio ryšio ir draugystės galima tik animacinius filmukuųs garsinti. Muzika atsiranda jau paskui. Man atrodo, Iggy Popas kažkada pasakė apie save ir Lou Reedą: „I can’t sing, he can’t sing. Let’s sing!” (liet.: „Aš negaliu dainuoti, tu negali. Padainuojam!”) – tai grupė ir yra, va, toks reiškinys: pirmiausia pajuntama dvasia, atsiranda kažkas bendro, o tada visa tai materializuojasi tam tikru būdu – vieni groja, kiti piešia, treti geria. Visai nesvarbu, jei nemoka.

Laurynas. Draugystė visada svarbiau. Kuo didesnis atstumas tarp ant scenos grojančių žmonių, kuo labiau juos tarpusavyje jungia tik muzika, tai ir scena aukštėja, ir atskirtis tarp kūrėjo ir vartotojo didėja.

Linas. Žinoma, svarbus. Svarbus yra ryšys ne tik grupėje, bet ir su klausytojais koncerto metu. Mūsų grupės tikslas – kad visiems būtų smagu, linksma ir įdomu. Jei grupė pasirodymą atliks be gyvybės, šaltai ir tik bukai „atkals“ tai, ką yra sukūrę, publikai belieka tik klausyti dainų. Visavertis pasirodymas, mano manymu, yra toks, kurio metu muzikantai ir klausytojai aktyviai bendrauja ir taip vieni kitiems suteikia energijos.

Viktorija. Šitas grupės apibūdinimas mane labiausiai džiugina. Manau, tai yra labai svarbu tiek mums patiems, tiek ir klausytojams. Yra gerokai lengviau atsipalaiduoti tarp draugų, negu šiaip grupės narių. O atsipalaidavimas dažnai padeda gerai pasirodyti koncerte. Man grupėje pirmiausia yra draugystė. Gera atmosfera, puikūs žmonės, tada ir kūrybinis procesas malonesnis. Muzika tik prideda didelį pliusą, bendrumą prie visos draugystės.

Bieska. Puiku, kai žmonės bendrauja ne vien repeticijose, bet kartu turi kitų bendrų interesų. Draugystė ir muzika turėtų būti tiek pat svarbu, nes, atsiradus konfliktams, kūrybos procesas sustoja.

Mykolas. Ryšys labai svarbus ir, manau, kiekviena grupė jį turi, bet man labai patinka, kad sugebame jį palaikyti ne tik per repeticijas, bet ir scenoje. Nesinori užlipti, atgroti ir nulipti. Na, dėl pirmumo – įvairiai būna muzikoje, bet geriausia, manau, yra derinys. Yra grupių, kurių muzika nėra labai originali ar įdomi, ar kokybiška, bet jos atlikimas gali nublankti prieš atlikėjų buvimą scenoje, ir atvirkščiai.

Kalbinau žmonės, kurie groja po vieną, po du... Jūsų – visas būrys. Ar sunku visiems susiderinti tiek dėl kūrybos, tiek dėl koncertų, tiek dėl repeticijų?

Laurynas. Aš paprastai derinu repeticijas. Kai daugiau grupės narių turėjo darbus, būdavo tikrai sunku surinkti visus į vieną vietą. Retai būna tam tikrų pykčių dėl repeticijų. Koncertams, kurių pastaruoju metu mažiau, visi suranda laiko.

Vytautas. Nesu itin ilgai grojęs mažesniame kolektyve, nelabai pavyksta lyginti. Bet problemų pasitaiko – pavyzdžiui, kartais būna sunku spėti per repeticijas! Darbo irgi yra daugiau, nes visgi kuo daugiau instrumentų – tuo sunkiau visus tarpusavyje derinti. Bent jau man dėl to tik geriau – būna daug didesnis pasitenkinimas, užbaigus dainą, ir kiekviena kūrinys neišvengiamai skiriasi nuo kitų.

Bieska. Kai yra noras, laiko susitikti ir pagroti visad galima atrasti.

Papasakokite apie savo kūrybos procesą? Kas po ko eina? Nuo ko dažniausiai pradedama rašyti nauja daina?

Vytautas. Man atrodo, kad tam kūrybos procesas yra daug daugiau negu elementarus partijų sudėliojimas. Tikriausiai didesnę dalį sudaro kolektyviniai arba individualūs minčių proveržiai ne repeticijų metu, ir tie proveržiai įprastai būna mažai susiję su muzikos rašymo procesu. Čia vėlgi atsiranda tam tikra mūsų kolektyvinė sąmonė, bendri pomėgiai ir tikriausiai šeštas pojūtis apie tai, ko mes iš tikrųjų norime iš tam tikros dainos.

Kiek laiko žinau „Šlangą į gamtą", jūsų skambesys, netgi, sakyčiau, grojimo stilius pasikeitė, kas tai paveikė – laikas? Daugiau repeticijų? Pasikeitęs požiūris?

Laurynas. Manau, labiausiai kaltas laikas. Mes susirinkome pirmą kartą groti prieš daugiau negu penkerius metus. Norėjome groti tada madingą ska-punk muziką ir būti visaip mėgstami (šypsosi). Bet mums nesisekė rasti pučiamųjų, vėliau keitėsi žmonės, kurie grojo: vieni išėjo, kiti išvykdavo į užsienį ieškoti dvasios atgaivos, kiti išėjo dėl tarpusavio konfliktų. Taip malėmės gerus dvejus su puse metų. Galiausiai vėl iš visų kraštų ir pašalių pradėjo grįžti pradinės grupės nariai, bet mes jau buvom pasikeitę. Pagroti kažką negirdėto ir to, ko niekas nebandė groti, tapo svarbiau. Ir viską galutinai pabaigė Nora. Ji atkeliavo į repeticiją, jai patiko. Mums patiko. Smuikas visiškai sujaukė prieš tai buvusią muzikinę tvarką, bet kartu davė naujos gyvybės viskam. Svarbu ir tai, kad mes truputį geriau išmokome valdyti instrumentus. Požiūris irgi pasikeitė. Iš pažįstamo ir saugaus ska-punk mes pradėjome eiti į nepažįstamo ir nieko neištyrinėto „kažko“ teritoriją.

Ar jūsų muzika turi žinutę, kurią norėtumėte perduodi klausytojui?

Laurynas. Mūsų muzika turėtų perduoti žinutę, kad niekada neturėtum pasiduoti niekam: aplinkybėms, sistemai, madai ar kam tik susigalvoji. Visada turi teisę stebėti save. Ir juoktis iš savęs. Visada! Nes juokas išlaisvina.

Ar naujai grupei sunku „prasimušti“ į klausytojų širdis Lietuvos underground'o scenoje? Ar jaučiate skirtumą tarp, tarkime, Vilniaus ir Kauno publikų?

Viktorija. Manau, dabar gana sunku, mažai kas eina į nežinomos grupės koncertą. Patys tai patyrėme, kai organizavome panevėžiečių koncertą, kada žmonių visai nebuvo, o grupė buvo tikrai stebinanti. Skirtumas tarp Vilniaus ir Kauno labai juntamas, tiek žmonių skaičiumi, apsilankančiu koncertuose, tiek ir pačių koncertų vietomis. Vilniaus publika, manau, turi pasirinkimą, kur eiti ir ko klausyti, todėl yra išrankesni. O kauniečiai neturi, kur eiti ir apskritai niekur neina, net jeigu pasitaiko kur koks koncertas.

Kalbėjosi Goda Raibytė

„Šlanga į gamtą“