Švenčiant dominikonų ordino įkūrimo 800 metų jubiliejų, žvilgsnis dažnai krypsta į jo įkūrėją. Priešingai negu daugelis kitų vienuolynų steigėjų, šv. Dominykas tarsi išnyksta. Siūlome Bernardinų skaitytojams ištrauką iš naujos knygos, supažindinančios su šv. Dominyko biografija. Knygą neseniai išleido leidykla „Aidai“.

Kelyje

„Dominykas mėgo miestus“, – tai sužinome iš Viduramžių priežodžio. Bet iš tiesų didžiąją laiko dalį jis praleido kelyje. Mes ne itin gerai suvokiame kelio svarbą krikščioniškoje Antikoje bei Viduramžiais: panašiai šv. Augustinas praleido beveik trečdalį vyskupavimo laiko keliaudamas po Šiaurės Afriką, raitas mului ant nugaros. Komentuodamas Psalmes, pasakodamas apie kelią, kelionę, piligrimystę, karštį ir troškulį, jis kalbėjo iš patirties.

Dominykas eidavo pėsčiomis, o keliaudavo jis daug. Kai Dominykas po ekspedicijos į Europos šiaurę ir dažnai vienišų klajonių po Langedoką nusprendė įsteigti ordiną, beveik visą savo gyvenimą praleido kelyje. Keletą kartų jis keliavo į Romą, vyko į Ispaniją, Orleaną, Paryžių ir baigė savo gyvenimą visomis kryptimis vagodamas Italijos šiaurinius kraštus.

Dominyko kelionės turi kelis motyvus. Kelionės į Romą, dažnos nepaisant nuotolio, aiškiai parodo Dominyko troškimą išlaikyti glaudžią vienybę su popiežiumi ir kurija. Būtent dėl šios priežasties gana lengvai patvirtinamas ordinas ir išleidžiamos bulės, kurių jam reikia ar galėtų prireikti, taip pat ir suteikiama aiški globa. Popiežiaus tekstuose, kuriais jis kreipiasi į ordiną, šalia raštų, vartojančių popiežiaus raštinei būdingą žodyną, galima aptikti kitų, asmeniškesnio stiliaus raštų, kuriuose juntamas Dominyko įsikišimas. Tarp tokių dokumentų galima paminėti bulę Broliams Pamokslininkams ir net tekstą, kurio paraštės pastabose yra minimas D (Dominicus). Viduramžių dvasininkui Dominykui Roma buvo apaštalų įpėdinio sostas, bet taip pat ir centras, kur prasidėdavo didžiosios krikščionybės iniciatyvos. Būtent būdamas Romoje Dominykas matė vizijoje Petrą ir Paulių, siunčiančius jį pamokslauti.

Kitos kelionės turi tris pagrindinius motyvus: tyrimas, turint omenyje ordino steigimą, Generalinės kapitulos ir brolių lankymas (norėjosi parašyti „guodimas“).

Kai vardijome Dominyko keliones, jų datas ir brėžėme jų žemėlapį, neužsiminėme apie vyraujančią atmosferą, kuri, pasak amžininkų, geriausiai atskleidžia Dominyko mentalitetą.

Moderniems keliautojams kelionė reiškia nuvykti iš vieno taško į kitą ir kuo geriau užpildyti šį laiko tarpą, o seniesiems (noriu pasakyti, Viduramžių ir Antikos žmonėms) nebuvo nieko panašaus. Kelionė būdavo ilga, sunki, dažnai tai tikras keliaujantis miestelis – su savais turčiais ir elgetomis, kareiviais ir dvasininkais, – susidarydavęs vienam ar keliems etapams. Šiose grupėse kartais pasitaikydavo vyrų ar moterų, kurie keliaudavo dėl Kristaus. Tai piligrimai ir klajokliai, – sunku atskirti, kas buvo kas. Panašūs piligrimai egzistavo jau nuo pat vienuolinio gyvenimo atsiradimo ir Dominykas perėmė kai kuriuos jų bruožus, pavyzdžiui, nuolatinės gyvenamosios vietos, ypač lovos, neturėjimą.

Dominykas keliaudavo su palydovu. Jie visada eidavo po du (kaip, beje, ir katarai), imituodami Viešpaties prieš save siųstus mokinius, turėdami omenyje šv. Grigaliaus pamokslą, kuriame jis aiškina, kad Viešpats taip elgėsi vien dėl to, jog jo išsiųstieji galėtų gyventi tuo, apie ką pamokslavo. Keliauninkų grupėje jie eidavo pėsčiomis, su kelionmaišiais, savajame Dominykas nešiojosi Mato evangeliją ir Pauliaus laiškus bei truputį maisto. Jie stengdavosi išlaikyti tylą valandomis, kurios tam numatytos Reguloje ir nustatytu metu melstis liturgines valandas. Jų idealas, tiksliau, jų svajonė buvo net keliaujant pasilikti konvente.

Tačiau toks konventui būdingas stilius kitomis akimirkomis jiems netrukdydavo įsimaišyti tarp keliauninkų. Prisiminkime nutikimą su vokiečių piligrimais, pamaitinusiais Dominyką ir Bertraną, kuriems Dominykas atsidėkojo kalbėdamas jų gimtąja kalba, kurios nė nebuvo mokęsis. Čia susidūrėme su dar viena elgetaujančiųjų mentaliteto detale. Jie įpareigoti pamokslauti tiems, kurie jiems padeda materialiai. Visa laimė, kad šioje situacijoje Dvasia atėjo ypatingu būdu pagelbėti Dominykui! Dėl sielos romumo, leidžiančio Dominykui neprarasti savitvardos, jų buvimas kartu ramino, kai dėl sunkumų ar baimės kildavo grėsmė, kad grupė sulėtins tempą.

Sustoję jie pasidomėdavo netoliese esančiomis bažnyčiomis ar vienuolynais, kad galėtų dalyvauti ten vykstančiose pamaldose, o po jų pratęsti maldą iki tol, kol miegas juos įveiks. Pagaliau keliaudamas su savo broliais ar bendražygiais Dominykas reikalaudavo, kad būtų kalbama „su Dievu arba apie Dievą“, kaip pridera evangelijos sekėjams, einantiems Išganytojo pėdomis. Posakis „su Dievu arba apie Dievą“ priklauso Steponui Miuriečiui, būtent iš piligrimų atsiskyrėlių sudaryto ordino įkūrėjui.

Nėra jokių abejonių, kad Jordanas ir kiti liudytojai pagražino šias kelionių scenas. Mes lygiai taip pat pagražiname bendruomeninio gyvenimo scenas pamokslaudami per kokias nors rekolekcijas. Tačiau čia aptinkame vieną svarbų elementą: kelias neatleidžia nuo vienuoliškojo apaštalinio gyvenimo. Kelias yra viena iš jo išraiškos vietų.

Taip pat reikėtų pastebėti dar du dalykus: ir konvente, ir kelyje Dominykas pasitraukdavo melstis vienumon. Norėdamas pasimelsti, jis kiek atsilikdavo nuo savo bendražygių arba šiek tiek juos aplenkdavo, sakydamas: „Galvokime apie mūsų Išganytoją“. Kaip ir konvente kelyje jis atlikdavo atgailą. Jis eidavo basas arba neapsisaugojęs nuo blogo oro, panašiai kaip anksčiau, jis drąsiai sutikdavo tuos, kurie kelyje tarp Pruilio ir Fanžo jį gundė mintimis apie kankinystės galimybę. Dominykas ir jo broliai – konventas kelyje. Dažnai jį lydėjusio brolio vardas buvo Bertranas. Jis buvo pirmasis Provanso provincijolas.

Iš prancūzų kalbos vertė Eduardas Klimenka

Ištrauka iš Jean-René Bouchet. Šv. Dominykas. Aidai, 2010.

Leidykla „Aidai“