Lygiai prieš pusę metų Bernardinams lt. rašiau komentarą „Klaidinantys scenarijai“, kuriame scenaristo rakursu pamėginau pažvelgti į viešojoje erdvėje pasirodančią klaidinančią  informaciją apie pedofilijos ir Kauno žudynių bylą. Jau tuomet manęs neapleido nuojauta, kad Drąsiaus Kedžio arba nebėra gyvo, arba gyvo jo nesuras. Mano įtarimai rėmėsi prielaida, kad D. Kedys, savo mėgėjiško detektyvinio tyrimo metu galėjo būti užčiuopęs gijas, nusidriekusias į gerai suaustą pedofilų tinklą. Nežinia, ar jis disponavo kokia nors rimta faktine medžiaga, kurios tuomet nelabai buvo kur dėti, ar tiesiog per daug aktyviai ėmė kedenti kai kam nepatogius klausimus. Vienaip ar kitaip ten buvo, bet viena yra nepaneigiama, kad jis, keldamas viešumon šią bjaurią visuomenėje tarpstančią piktžaizdę, problemą aktualizavo ir įaudrino visuomenės sąmonę, tad šis personažas ir jo aktyvumas klanui tikrai neturėjo patikti. Kol pedofilų tinklas turėjo patikimus stogus VSD, Generalinėje prokuratūroje,  ir šioms institucijoms talkinančioje žiniasklaidoje, klanas jautėsi gana saugiai, galėjo manipuliuoti ir žaisti pagal savo susikurtą scenarijų.   Viena iš to scenarijaus sudedamųjų dalių buvo dozuotos dezinformacijos nutekinimas, siekiant sukurti antipatišką personažo (D. Kedžio) įvaizdį. Prisiminkime akcentus ir bruožus, kuriuos „patarnaujanti“ žiniasklaida jo portretui mėgino pripaišyti: ūmus ekscentrikas, gal net psichopatas, turintis ryšių su nusikalstamu pasauliu, patvirkęs puošeiva, nevengiantis alkoholio, gal ir kvaišalų. Mėgstančiam įsižiūrėti į smulkmenas, turėjo kristi į akis ir iškalbinga detalė – žiniasklaidoje greta vienas kito pasirodę du kriminalistų pateikti fotorobotai – žmogžudžio Romo Zamolskio ir įtariamojo Drąsiaus Kedžio. Lyg netyčia buvo implikuojama mintis, kad abu labu tokiu. Nevengta ir neva neatsargiai išsprūdusių epitetų – žudikas, nusikaltėlis, bėglys, nors nekaltumo prezumpcija tokia leksika svaidytis draudžia.

Beje, labai atpažįstamas scenaristo braižas. Atsimename jį iš pulkininko Vytauto Pociūno šmeižimo kampanijos, kai tas pats „Lietuvos rytas“ tiražavo pačias bjauriausias, pulkininką ir jo atminimą juodinančias versijas, o žurnalistams, kurie pasipriešino purvo lavinai, pritaikė operatyvinio pasiklausymo priemones.  

Iš nutekintų  žiniasklaidai detalių mozaikos galime pamėginti susidėlioti numanomą scenarijų, kuris ir guls ant teismo stalo. Iškreiptos, šizoidinės sąmonės personažas prisifantazavo, vienas arba su talkininkais nušovė du nekaltus žmones, pasislėpė kokiame nors rūsiuke, po gero pusmečio baigėsi maisto atsargos, organizmas išseko, teko išeiti iš slėptuvės ieškoti maisto, tačiau buvo labai nusilpęs, išgėręs alkoholio sukniubo prie gimtųjų Kauno marių, užspringo, sušalo ir numirė. Prieš mirdamas dar šalia savęs numetė įkaltį – pistoletą, kuriuo greičiausiai (ir manau, kad bus įrodyta) buvo nušauti du nekalti žmonės. Visi galai į vandenį. Nėra nei pedofilų tinklo, nei liudininkų, o byla aiški, kaip ant delno. Kaži kodėl manęs toks scenarijus neįtikina. Per daug primityvus, per daug jame klaidų ir visos jos kyšo iš to scenarijaus, kuris mažomis dozėmis viešinamas. Aukštas saugumo pareigūnas išgeria brendžio ir iškrenta pro langą, kitas – pagrindinis ieškomasis išgeria ir paspringsta.  

2009 metų spalio 16-ąją Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Kęstutis Betingis  teigė, jog esama „pakankamai duomenų, kad D.Kedys yra gyvas ir slepiasi netoli“. Ne tik kad netoli, bet tiesiog panosėje, Kauno priemiestyje. Kyla klausimas, kodėl turėdami duomenų, kad ieškomasis yra čia pat, ieškota jo Londone ir Ispanijos pietuose, o ne toje artumoje, kur jis buvo? Peršasi keletas atsakymų, apie ką jau užsiminiau komentaro pradžioje. Gyvo D. Kedžio nei teisėsaugai, nei klanui nereikėjo,  ir niekas jo rimtai nesistengė „bėglio“ ieškoti, todėl ir pastangos jį surasti galėjo būti tik imitacija, neva mes dirbame net kartu su Interpolu, kad būtų sukurta regimybė, kaip mes suinteresuoti jį sučiupti. Realūs prokuratūros veiksmai, deja didelio teisėsaugininkų noro surasti D. Kedį nepatvirtina. Tragedijos dieną, paskelbus įtariamojo paiešką, policijos kardonams nebuvo išplatinta net ieškomojo normali nuotrauka įtariamojo atpažinimui. Pasirodo, kad policija neturėjo ir jo pirštų atspaudų, kad galėtų sulyginti su nenustatyto mirusiojo pirštų atspaudais. Aišku, lengva ranka visa tai būtų galima nurašyti milicininkiškai mūsų teisėtvarkos tradicijai, aplaidumui, nesugebėjimui dirbti pasiremiant Skotland jardo patirtimi, tačiau neapleidžia įtarimas, kad vis dėlto buvo dirbama, ir dirbama gana uoliai savaisiais, patikrintais KGB ir VSD metodais, siekiant realybę sprausti į pačių susikurtą scenarijų.

Šį trečiadienį tas pats uolusis seklys K. Betingis, nors dar nebuvo atlikta velionio kūno nuodugni ekspertizė, tvirtino “Jog vyriškio, kuris atpažintas kaip D.Kedys, mirtis nėra smurtinė”, - o  “Lietuvos ryto” žurnalistas, VSD informacijos “laidininkas” dar priduria, kad “Šeštadienį ikiteisminį tyrimą dėl mirties priežasties nustatymo pradėję Kauno rajono policijos komisariato pareigūnai trečiadienį sakė beveik neabejojantys, jog palaikus tyrę aukščiausios kvalifikacijos ekspertai patvirtins pirminę išvadą, kad Kauno marių pakrantėje rastą žmogų mirtis ištiko dėl bendro kūno atšalimo”.  Sakyčiau, labai teisingi abiejų pastebėjimai – visiškai pagal pačių sukurptą scenarijų. Jei mirtis būtų smurtinė, tektų kelti dar vieną painią bylą ir ieškoti dar kaži kokių žudikų, kas nužudė Drąsių Kedį. .  Po tragiškos atomazgos scenaristui tektų kurti dar vieną klaidų ir klaidinantį siužetą. Ir, neduok Dieve, atsiradus naujai peripetijai išlįstų faktų ar įtarimų, kad D. Kedys ne pats atsibogino ant Kauno marių kranto, o tik jo lavonas buvo atvežtas ir numestas iš vietos „x“, kur jis buvo laikomas įkalintas iki laiko momento „y“, šalia kūno numestas įkaltis, kad niekam nekiltų nereikalingų įtarimų, kas žudikas, ir kas auka.

Nebūkim naivūs kaimiečiai, ieškodami mėlynių ant kaklo, kaip smurtinės mirties įrodymo. Prisiminkim kad ir garsųjį Nord Ostą, kur daktarai buvo bejėgiai nustatyti, kokiomis dujomis buvo išnuodyti miuziklo žiūrovai, ir toksikologai negalėjo aukoms padėti, nes nežinojo nei nuodingųjų dujų sudėties, nei priešnuodžio.

Sakysite, - sąmokslo teorija. Taip, iš tikro, nes detektyvas ir yra tas žanras, kurio pagrindas  yra sąmokslas.