Tautinė vienybė netikėtai sušvito visuotinėj talkoj. Sako, Lietuvą nuo šiukšlių kuopė daugiau nei 100 000. Žinoma, tarp nuoširdžių gamtos bičiulių įsimaišė vienas kitas, pritrūkęs politinių dividendų.

Tačiau buvo ir visai kitokių – tai žmonės, kurie, nepaisydami stipraus fizinio skausmo ( vėžys gailesčio neturi), atėjo su visais sveikaisiais tam, kad savo rankomis išvalytų dailų miškelį šalia jau dygstančio Šv. Pranciškaus onkologijos centro Klaipėdos pakrašty.

Šiandien mes čia, rytoj – nežinai, kas gali nutikti, todėl kiekvienas darbas, suburiantis draugėn likimo bičiulius, suteikia jėgų gyventi, – sakė klaipėdietė Milda Buivydienė, kuriai prieš dešimtmetį medikai, atradę ligą, buvo negailestingi: „Tau liko keli mėnesiai“.

Diagnozės siaubas vertė slėptis nuo draugų, gūžtis į kiautą ir laukti lemties.

Betgi sielos gelmėj gimė Vilties piligrimystė. M. Buivydienė įkūrė pirmąją Klaipėdoje onkologinių ligonių draugiją „Zunda“. Ėmė burti sergančiuosius, kelti ūpą, būti kartu, ir mintys apie savo pačios ligą dingo, atsitraukė ir pati liga, nors tebetūno kažkur netoliese, bet leidžia padėti tiems, kuriems šiuo metu labiausiai reikia.

Klaipėdiečiai rado bendraminčių Kretingoje. Čia kretingiškė Aldona Kerpytė, taip pat paženklinta ligos, ieškojo žmonių, su kuriais galėtų pasidalyti savo bėda. Atrado. Brolis Benediktas beveik prieš dešimtmetį prabilęs apie būtinybę steigti Šv. Pranciškaus onkologinį centrą – šviesulį, žmonėms be vilties – šiandien džiūgauja: centras kyla, o šalia esantis miškelis po pusdienio talkos tapo panašus į jaukų parką, kur gamtos ramybę galės rasti ligoniai.

Vilties žinia apie būsimą projektą vėžio įkaitams sklinda. Klaipėdos koncertų salėje, kur „Muzikos pavasaris“ sutraukia meno gerbėjų, stovi aukų dėžutė, čia parduodamos simbolinės Šv. Pranciškaus onkologijos centro plytos. Žmonės suklūsta, dairosi, stebisi...

Bus miesto malonės diena? Vilties bėgimas? Skirtas onkologiniams ligoniams? Taip. Tokių vien Klaipėdoje 6 000.

Jūsų solidarumas, gera valia ir palaima, kaip visuotinė nuoširdi talka, kaip auka, jos reikia ligoniams.

Kai broliai pranciškonai per muzikinio festivalio Gargžduose koncerto pertrauką prabilo apie Vilties piligrimystę, žmonės mintimis tarsi nuklydo į savo artimųjų ir giminių būrį, neabejotinai vėžio žnyplės darbuojasi plačiai.

Pasakojame apie skausmą, meilę ir gražų siekį, sakė brolis Benediktas.

Žmonės atsiliepė, dosniai aukojo. Ir ne tik auka, bet mintis, geras žodis ar pabuvimas kartu ligoniui jau yra Vilties kibirkštis ir liudijimas: „Tu nesi vienas.“

Štai tuomet mes esame stipresni už lemtį.