Pamažu grįžta į gyvenimą Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia, kuri istorikų vertinimu yra vertingiausias iš išlikusių senųjų pastatų Kaune. Prieš 15 metų į vienuolyną sugrįžus broliams pranciškonams, kauniečiai iš naujo atrado ir pamilo šią unikalią miesto erdvę.

Bažnyčios ir vienuolyno atnaujinimo projektą, remiamą ES lėšomis, parengė Kauno savivaldybė kartu su VšĮ „Domus pacis“. Bažnyčios restauravimo darbus atliekanti konkursą laimėjusi bendrovė „Mitnija“ planuoja darbus baigti 2011-ųjų gruodį.

Pasitinkant Lietuvos globėjo Šv. Jurgio šventę, virš rekonstruojamos bažnyčios iškelti atnaujinti kryžiai.

Du pagrindiniai ant bažnyčios vakarinio ir rytinio frontonų iškelti kryžiai yra 3,80 m aukščio. Teigiama, kad kryžiai gaminti XX amžiaus pradžioje, tačiau UAB „Restauracija“ metalo medžio restauravimo dirbtuvių vadovas Raimondas Bridikis daro prielaidą, kad vakariniame  frontone iškeltas kryžius yra bent 100 metų senesnis. Kryžiai pagaminti iš juodojo metalo, gausiai dekoruoti detalėmis.

Restauratorius neslepia entuziazmo: „Vakariniame frontone iškeltas kryžius man padarė didžiulį įspūdį – ko gero, tai mūsų senųjų Kazlų Rūdos meistrų darbas. Yra likę žymų, liudijančių, kad kryžių kalė vardą turintis meistras.“

„Metalas sluoksniuotas, kryžius buvo šiek tiek kreivas, jį tokį ir palikome, iškorėjusias vietas užpildėme metalu“, – pasakoja R. Bridikis. Korozija buvo apėmusi apie 60% viso ploto. Kniedės visiškai pažeistos korozijos – jas reikėjo keisti.

Antrasis didelis kryžius, iškeltas virš rytinio frontono stogo, – jau profilinis, gamyklinis. Dėl jo datos didesnių abejonių nekyla. 

Dekoratyviniai variniai rutuliai, puošiantys kryžius, yra apie 83 cm diametro, iškalti rankomis iš storio vario sluoksnio, taip pat paženklinti meistro žymekliu. „Rutuliai tuo metu buvo plačiai gaminami Europoje. Senovinis kalimo būdas buvo labai sunkus ir ilgas darbas, be to, dar būdavo dengiama metaliniais „žvynais“. Rutuliai buvo taip pat gerokai nukentėję, ypač nuo lietaus, tvirtinimo detalės vos laikėsi – pasakoja restauratorius R. Bridikis. Be to, – išvarpyti kulkomis“. Dabar po jais bus apskardinama, sieikiant apsaugoti koloną nuo lietaus.

Atgimė vienuolynas ir bažnytinė bendruomenė

Vienuolyno pastatus Mažesnių brolių ordinas atgavo 1995 metais. Broliai šiek tiek remontavo antrąjį aukštą, kur šiuo metu gyvena keturi broliai. „Po penkiolikos metų situacija vėl gana prasta“, – sako dabartinis konvento gvardijonas Severinas Holocheris OFM.

Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia pranciškonams grąžinta tik prieš porą metų. „2008-aisiais, per Šv. Jurgio šventę, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pirmą kartą aukojo joje šv. Mišias, ir nuo tada, dėkui Dievui, žmonės visad ateina ir padeda“, – džiaugiasi gvardijonas.

„Kardinolas Vincentas Sladkevičius daug prisidėjo prie to, kad Šv. Jurgio ansamblis būtų grąžintas pranciškonams. Šis pastatas yra didžiausios istorinės vertės Kaune, tad ir valstybė turėjo tarti savo žodį. Buvo daug niuansų, į kuriuos reikėjo atsižvelgti. Todėl bažnyčios grąžinimas užtruko“, – teigia S. Holocheris.

„Virš konvento esantis trečias aukštas ir pastogė nebuvo vienuolyno patalpos, tad čia bus įrengti svečių namai,– pasakoja br. Severinas, – sieksime išsaugoti pranciškonišką dvasią ir ten.“ Numatoma įrengti apie 20 dviviečių kambarių, kuriuose galės apsistoti iki 40 žmonių.

Bernardinų konvente vasarą pradės veikti studentų namai, vadinamasis klerikatas. Čia gyvens broliai, studijuojantys Kauno kunigų seminarijoje.

Sekmadieniais kauniečiai mielai renkasi į šv. Mišias, atšilus orams, jų susiburia net iki 500. „Sielovada mums labai svarbi, – sako br. Severinas – bendraujame su žmonėmis, kuriems reikalingas dvasinis palydėjimas. – Nesame parapinė bažnyčia, tad mūsų sielovada apima tuos žmones, kurie nusprendžia pas mus ateiti.“

Vienuolyne plačiai plėtojama pranciškonams būdinga socialinė veikla. Pavyzdžiui, kasdien renkasi nemaža Anoniminių alkoholikų grupė. Itin aktyvi ir sielovados praktika. Gausi pranciškonų tretininkų grupė, ne viena maldos ir pranciškoniškojo jaunimo grupelės.

Ansamblio istorija ir dabartis

1475-aisiais pradėtas statyti vienuolynas buvo baigtas po 25 metų. Yra žinių, kad bažnyčia buvo pašventinta 1500-aisiais. Struktūra išliko nepakitusi iki mūsų dienų, nors vienuolynas ne kartą degė, buvo įgriuvę skliautai.

1863 metais numalšinus sukilimą caras atėmė bažnyčią, uždarė visą konventą. Kai konventas buvo grąžintas Bažnyčiai, Kaune ordino brolių nebuvo, tad vyskupas A. Valančius pastatus perleido kunigų seminarijai, kuri virš konvento pastatė trečią aukštą. 1940-aisiais visas Bernardinų ansamblis priklausė seminarijai, todėl pastatai buvo grąžinti Lietuvos Bažnyčiai.

Pirmosios mintys apie galimą Bernardinų ansamblio pastatų restauravimą kilo dar 1983 metais, kai čia dar veikė P. Mažylio medicinos mokykla. Architektė A. Prikockienė pasakoja, kad tuometinis Kauno paminklų restauravimo ir projektavimo institutas pradėjo pirmuosius žvalgybinius archeologinius, istorinius, architektūrinius tyrimus, vėliau parengė vienuolyno ir bažnyčios tvarkybos projektus. Taip kas penkerius ar dešimt metų buvo vis judama po žingsnelį į priekį. Tad prie šio projekto įgyvendinimo prisidėjo tikrai labai daug specialistų:  archeologų, istorikų, menotyrininkų, architektų, konstruktorių, statybininkų.

„Panašu, kad pirmoji vienuolyno perdanga buvo medinė sijinė, – sako rekonstrukcijos darbus kuruojanti architektė. – Po gaisro buvo išmūryti skliautai, ant jų gausu išlikusios tapybos pėdsakų.“

Šiuo metu vyksta vienuolyno perdangos sutvirtinimo darbai trečiame aukšte. Po to bus restauruojamos vidinio kiemelio sienos. Trečiame aukšte, būsimuosiuose svečių namuose, numatyta ir konferencijų salė, pasakoja Restauravimo ir atstatymo darbus vykdančios įmonės UAB „Mitnija“ atstovas Juozas Bukantas: „Naudojamės esamomis laiptinėmis, viena jų caro laikų – įrengta XIX a., o į trečią aukštą vedanti pastatyta XX a. pradžioje. Jas restauruosime.“

Prieš remontą bažnyčios stogo danga buvo nesandari, tad nuolat šlapdavo skliautai. Dabar, sutvarkius stogą, restauravimo darbus galima bus pradėti ir viduje. Anot architektės, šiuo atžvilgiu vienuolyno būklė yra gerokai prastesnė, daug žalos patyrė pačios pastato konstrukcijos. Tarybiniais metais vienuolyne veikiant Medicinos mokyklai, čia buvo pašalintos kai kurios stogo konstrukcijos, išpjaustytos jų dalys. Dabar  vykdomi darbai, siekiant nepakenkti vienuolynui, todėl daromi sutvirtinimai, sienų sukabinimas. „Kasmet bijodavome, kad stipriau pasnigus vienuolyno stogas neįgriūtų, nes templės sutrūnijusios, išgraužtos kirvarpų, paukščių išlesiotos – jas būtina tvirtinti“, – sakė darbų vadovas Juozas Bukantas.

Kadangi vienuolynas veikiantis, tenka dirbti labai atsargiai. „Pastate reikia viską išsaugoti, niekam nepakenkti, nieko nesugriauti. Statybininkams tai nelengvas uždavinys, bet jie stengiasi daryti viską kuo geriau“, – užtikrino darbų vadovas.

VšĮ „Domus Pacis“ projekto vadovas Aleksas Bočiarovas neslėpė džiaugsmo, kad daugybę metų rengtas projektas pagaliau pradėtas realizuoti: „Būdami drąsūs svajotojai, drįstame galvoti, kad tai dar tik pirmas etapas, – sakė jis. – Būtinai reikės sutvarkyti ir antrą konvento aukštą, refektoriumą, kitas erdves.“

Netikėti požeminiai radiniai

Pradėjus darbus vienuolyne, nuolat atsiveria vis nauji istoriniai pastato elementai. Pavyzdžiui, po grindimis buvo rastas gal net XVI amžiaus krosnies cokolinė dalis. Krosnis šildė vienuolyną. Antrajame aukšte kiekviena celė turėjo savo krosnelę. Anot A. Prikockienės, ir šiame, ir greta buvusiame moterų bernardinių vienuolyne, kur dabar įsikūrusi seminarija, buvo įrengta to paties tipo šildymo sistema, kai krosnis kūrenama koridoriuje, malkų į kambarį nenešdavo.

Kasinėjant randama įvairių koklių – per visą laiką turėjo pasikeisti daugybė krosnių tipų. Specialistai mano, kad pirmame aukšte galėjo būti  įrengtas hipokaustinis šildymas, tai yra – buvo kūrenama viena krosnis, o iš jos išvedami kanalai į kitas patalpas. Kaune tokio tipo šildymas rastas ne viename XVI amžiaus gyvenamųjų namų.

Tyrinėtojai stebisi, kad po visu vienuolyno pastatu nėra rūsių. „Turėtų būti rūsiai vakariniame korpuse po refektoriumu, tačiau nebuvo galimybių kasinėti. Istorinėje medžiagoje užsimenama, kad kažkada užgriuvo neteisingai sumūrytas skliautas, gal toje vietoje ir būta rūsių“, – spėja A. Prikockienė.

Vakariniame korpuse po virtuve yra ūkinis rūsys produktams laikyti, po pietiniu korpusu platūs laiptai veda į XVI amžiaus neaiškios paskirties rūsį, o trečiasis mažas rūsys rastas rytiniame korpuse po buvusia gvardijono cele.

Kriptos ir laidojimo tradicijos

Bažnyčios požeminė dalis daug turtingesnė: po presbiterija atkastos 8, o po bažnyčia istorinėje medžiagoje minima 14 kriptų, skirtų laidojimui. Po buvusia vienuolyno galerija 2009 metais archeologai rado net 35 kapus. Įdomu, kad viename kape greta katalikiškų ženklų rasta ir pagal pagoniško laidojimo paprotį žmogui ant krūtinės uždėta žarija.

Kriptose rasta labai įvairaus rango žmonių palaikų, net vaikų. Kaip sakė konvento gvardijonas br. Severinas, pagal XIV amžiuje įsivyravusią pranciškonų tradiciją, broliai buvo laidojami atskirai nuo pasauliečių, tretininkai taip pat turėjo atskirą kriptą. Bernardinai savo kapinėse priglausdavo ir žmones, kurių artimieji neturėjo kur jų laidoti. Manoma, kad kapinės šalia bažnyčios taip pat yra mažesniųjų brolių tradicija.

Istorikai teigia, kad XVII amžiuje bernardinų kapinaitės per seminarijos kiemą tiesėsi iki dabartinės Rotušės aikštės. Seminarijos kieme rasti pamatai koplyčios, aplink kurią buvo išaugusios kapinaitės. „Tikriausiai tuo metu pranciškonai buvo labai mylimi kauniečių, nes būta labai daug palaidojimų. Bažnyčia nebuvo parapinė, vadinasi, santykiai su miestiečiais buvo labai gražūs“, – mano architektė A. Prikockienė.

Šv. Jurgio bažnyčia – kauniečių širdyse

Artimiausiu metu norima atidengti bažnyčios langus, kurie kol kas užmūryti. Manoma, kad šioje bažnyčioje būta vitražų, nors nepavyko rasti jokių pėdsakų. „Dabartiniai vitražai pagal savo technologiją yra iš XX amžiaus pradžios, skaidraus, maždaug 2 milimetrų storio stiklo, – pasakoja architektė. – Jie taip pat jau išbyrėję, ištrūkinėję. Anksčiau būta dar plonesnio stiklo, vos 1 milimetro, tad gali būti, kad vitražai tiesiog sudūlėjo ar sudegė.“

Numatyta restauruoti angas ir įstiklinti taip, kad atsiradus galimybei būtų galima iš karto įdėti vitražą, o stiklas, kaip įprasta šiuolaikinėje europinėje praktikoje, apsaugotų vitražus nuo išorinio aplinkos poveikio.

Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia nuo pat atidarymo pradžios tapo stipriu Kauno visuomenės traukos centru. „Kai pradėjome darbus bažnyčioje, ilgą laiką buvusioje vaistų sandėliu, – pasakoja architektė A. Prikockienė, – ją atrado Kauno menininkai, čia jie pradėjo rengti parodas, koncertus. Bažnyčia  patraukli savo paslaptingumu, didele erdve. Joje vyksta ir Pažaislio festivalio renginiai.“

Žmones žavi atidengti bažnyčios praeities klodai, per kuriuos kaip ant delno atsiskleidžia visa sudėtinga bažnyčios istorija. Sutvarkyti bažnyčią iš vidaus prireiks didžiulių lėšų – tai ateities uždavinys.

Parengė S. Žiugždaitė