Rimvydas Strielkūnas. Sportas masėms, arba Visi sostinės vaikai, vienykitės!
Sostinės sporto skyriaus vedėja ėjo į darbą be nuotaikos, galbūt kokios nors problemos slėgė jos pečius, gal kenksmingų sunkiųjų dalelių perteklius, nusileidęs ant jų, o gal tiesiog rutina. Valdininkė prie savo durų staiga išvydo besipešančius du vyriškius, iš karto išsitiesė ir ryžtingai žengė prie jų:
– Nustokit peštis. Čia jums ne dvikovės ringas, o savivaldos institucija, – tarė tvirtu balsu.
Vyrai nustojo pešęsi, sužiuro į juos tramdančią moterį. Visi minutėlę tylėjo.
– Dvikova – tai biatlonas, kokios nors dvi rungtys, – prabilo plikis be akinių, – o va dvikova...
– Patylėk, – nutraukė jį barzdočius su akiniais, – niekam čia neįdomu...
– Man irgi neįdomu, ką jūs čia veikiate, – tarė vedėja, – eikit į gatvę peštis, – ir sukosi rakinti durų.
– Mes pas jus, – sinchroniškai tarė vyrai.
Moteris nužvelgė vyrus ir nusisukus tęsė durų darymo procedūrą:
– Vadinasi, imtynininkai. Norite atstovauti sostinei, reikia paramos, – žvelgdama į ant durų kabančią lentelę su savo pareigomis ir pavarde, skaitė lankytojų tikslus.
– Neatspėjote, – tarė barzdočius. – Aš noriu...
– O aš nenoriu... – nutraukė plikis.
– Užeikit, – sostinės sporto vadovė ėmė rikiuoti „imtynininkus“ varžyboms, – sėskite, viską iš eilės ir po vieną, – ir atsisėdo prie savo stalo. Vyrai susėdo posėdžių stalo skirtingose pusėse.
– Kalbėkite, – vedėja suteikė žodį barzdočiui-akiniuočiui.
– Nuo trečio ketvirčio, tai yra nuo liepos reformuosime sostinės sporto mokyklas, – pradėjo prelegentas ir pažvelgė į vedėją, bet jos veide susidomėjimo neįžvelgė. – Sujungsime į vieną centralizuotai valdomą sporto centrą, padarysim kelis skyrius, bus efektyvesnis valdymas, sumažės biurokratų... – vedėjos akyse pasirodė baimė. – Bet jūs nebijokite, jūsų tai tiesiogiai neliečia, bandė raminti ją kalbėtojas.
– Betgi tada sporto centro ir sporto skyriaus darbas dubliuosis, – ėmė atakuoti gero regėjimo savininkas ir, iš kišenės išsitraukęs lapą, ėmė skaityti: – sporto skyriaus funkcijos: koordinuoti ir kontroliuoti sporto skyriui priskirtų įstaigų, įmonių ir organizacijų veiklą.
– Tai sporto skyrius ir kontroliuos sporto centrą, – perėjo į gynybą barzdyla ir ėmėsi nukreipiamojo manevro taktikos: – bet tai ne pagrindinis dalykas. Svarbiausia – mes sutaupysim du milijonus. Iš beveik pusantro šimto biurokratų paliksime penkiasdešimt aštuonis.
– Tiek mažai? – nustebo vedėja.
– Na, galima ir šešiasdešimt septynis, – barzdukas greitai pateikė B planą.
– O neužtektų šiaip sumažinti darbuotojų skaičių? – pasiteiravo plikagalvis.
– Paliekant seną tvarką, būtų ir toliau vėjais leidžiami mokesčių mokėtojų pinigai. Reformuosime tik biurokratines struktūras ir, įkurdami naują centrą, sukursime naujas darbo vietas. Šiais bedarbystės laikais tai labai svarbu. Be to, bus užtikrintas efektyvus įmonių ir turto valdymas. Daugiausiai dėmesio bus skiriama masiniam sportui ir sveikatingumui.
– Kam tai naudinga? – ėmė pulti pliksna. – Masinį sportą ir taip galima turėti, o sporto mokyklos rengia sportininkus. Ne visi vaikai taps sportininkais, bet jie turi būti rengiami. Taip ateity neturėsime pajėgių sportininkų, nieko nelaimėsime...
– Laimėsime. Sportuojančių vaikų mažėja, o mes padidinsime trenerių skaičių, tada padaugės ir vaikų.
– Bet trenerių ir vaikų skaičius – tai tarpusavy nesusiję dalykai. Didinant vieną, kitas nebūtinai didės. Kaip ruošiatės pritraukti tuos vaikus?
– Nesvarbu kaip. O jei Europa remia masinį sportą, tai jai naudinga, vadinasi, ir mums naudinga. Dabar mokyklos nekoordinuoja tarpusavio veiklos.
– O kam joms koordinuoti, jei jos propaguoja skirtingas sporto šakas?
– Todėl, kad masiškai visi turi sportuoti, – vieną pakeltą ranką ištiesęs lango link, kitos plaštaką užkišęs užantyje tiesas skelbė barzdainis. – Viskas masėms! Mūsų tikslas, kad kiekviena masių ląstelė imtų masiškai sportuoti, tada rengsim tarpgatvines, tarpnamines, tarpbutines varžybas... – išvydęs išsigandusią valdininkę nutilo. – Bet tai tik vizija, ateitis, tolima ateitis, – leido suprasti, kad niekas to nesulauks. – O dabar didžiąją dalį sutaupytų lėšų, kokių dvidešimt procentų, skirsime trenerių atlyginimams ir inventoriui...
– Dvidešimt procentų – didžiąją dalį? – bandė pasitikslinti oponentas.
– Likusieji aštuoniasdešimt bus teisingai įsisa... įsi... iš... išdalinti efektyviai veiklai, – rado tinkamą žodį reorganizatorius.
– Bet nieko nesutaupysime, – suprato vadovė.
– Užtat visiems bus geriau, – paslaptingai tarė barzdočius ir nuleido iškeltą ranką.
Moteris susimąstė:
– Eikite, aš pagalvosiu.
Vyrai pakilo ir besistumdydami išėjo. Vedėja tikrai susimąstė. Čempionai brangiai kainuoja: iš pradžių į juos pinigus kiši ugdydamas, paskui dar jei ką laimės, apdovanoti reikia. Vieni nuostoliai. O masinis sportas – jokių rezultatų, visi ramūs ir laimingi... ir mažiau darbo, o kaip tik nuo liepos galima ramiai eiti atostogų.


















































