Panašu, kad premjerui prasideda socialinės konvulsijos. Ne, jį nekamuoja šalį užgriuvusi socialinė krizė. Visos Lietuvos valdžios turėjo ir turi stiprų imunitetą piliečių socialiniams vargams. Traukuliai prasideda sulaukus praėjusių metų socialinės politikos rezultatų.

Premjeras tėvynės išdavimu apkaltino opoziciją dėl ketinimo kreiptis į Konstitucinį teismą sveikatos draudimo klausimu. Nuo kada atsigręžimas į šalies Konstitucija siejamas su tėvynės išdavimu? Ne tik apie tėvynės išdavimą, bet ir apie Konstituciją netektų kalbėti, jeigu būtų tuoj pat taisomos vaikiškos sveikatos draudimo įstatymo klaidos.

Viena akivaizdi klaida – reikalavimas sveikatos draudimo mokestį mokėti net tiems, kurie neturi pajamų. Iš kokio šaltinio mokėti – tai smulkmena, visai neįdomi didžiais darbais užsiėmusiai vyriausybei. O gal tai dar vienas bandymas tarptautinę bendruomenę pamokyti unikalios mokesčių politikos?

Kita klaida – reikalauti mokėti draudimo įmoką už praėjusius metus. Bet koks draudimas yra apsaugos nuo ateities nelaimių instrumentas. Lietuvoje sumastyta apdrausti nuo nelaimių, kurios jau įvyko... Kad suvoktume absurdo mastą, sveikatos draudime įtvirtintą nuostatą perkelkime į gerai žinomą vairuotojų civilinės atsakomybės draudimą.

Tuomet žmogus, sukėlęs avariją ir nukentėjusiajam jau kompensavęs patirtą žalą iš savo kišenės, dar turėtų sumokėti ir draudimo įmoką. Todėl kai paprastas žmogus klausia, kodėl jam praėjusiais metais susimokėjus už gydymą, šiemet reikalaujama sumokėti už draudimą nuo pernai patirtų išlaidų – racionalaus atsakymo nėra. Ir negali būti, nes tai ne draudimas, bet įstatymu įtvirtinta kvailystė. Ir jos atsisakymui tikrai nereikėtų trukdyti Konstitucinio teismo.

Kaip nereikėtų ir ginčytis ar Konstitucinis teismas nurodė kompensuoti sumažintas pensijas 100 proc. ar ne. Be jokių išaiškinimų akivaizdu, kad dauguma vyresnio amžiaus žmonių kenčia nuo savo vaikų kartos politikų cinizmo. Vykdomosios valdžios pareiga ne ginčytis dėl Konstitucinio teismo formuluočių, bet spręsti socialinę problemą, kuri net beraščiui badyte bado akis. O jeigu vis tik reikia statistikos, tai ji tokia. Trisdešimt procentų Lietuvos senyvo amžiaus žmonių skursta. Tarp moterų tokių – net trisdešimt septyni procentai. Ką ciniškesnio sugalvosi už pasiūlymą tokiame kontekste įvesti valstybinę šventę – močiučių dieną.

Telieka pridurti, kad tie senų žmonių skurdo mastai ne krizės pasekmė. O jeigu ir krizės – tai vadovavimo šaliai, bet ne ekonominės. Nes šie skaičiai 2008 metų. Metų, kurie kaip dabar dažnai sakoma, buvo per daug dosnūs socialinėmis išmokomis. Ir tik nereikia kartoti, kad Lietuva ne Švedija, ir tik Švedijoje gali būti geriau, nes kaimyninėje Lenkijoje skursta tik aštuoni proc. pensininkų. O jeigu norime nuolatinių viešųjų finansų problemų turinčios šalies pavyzdžio – Vengrijoje tais pačiais metais skurdo tik šeši procentai pensininkų.

Akivaizdu, kad ir paskutinės premjero socialinės fix idėjos tik paspartins jo kelią į užmarštį. Ten, kur nuėjo vos prieš keletą metų aukštosiose erdvėse išdidžiai sklandę ir kiti politikos ereliai. Ir todėl į dabartinius viražus galima būtų nekreipti dėmesio. Tačiau lieka klausimas, kada į užmarštį galėsime pasiųsti ir bolševikišką požiūrį į žmogų. Pagrindinis jo socialinis požymis – žmogaus nuvertinimas, jo kasdieninių reikmių priskyrimas antraeiliams uždaviniams. Uždaviniams, kurių spendimo bus imamasi tuoj tuoj, kai tik bus pasiekti svarbiausi, o iš tikrųjų tik valdžios išsaugojimą kurį laiką pateisinantys tikslai.

Tokių svarbiausių tikslų nestingo ir nestinga. Buvo Mažeikių įmonės pardavimai ir perpardavimai, atominės uždarymas, dabar jau statyba. Dar euras kaip alfa ir omega, energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos...

Pusė milijono Lietuvos gyventojų jau išsivadavo nuo energetinės ir visokios kitokios Rusijos grėsmės. Išsivadavo su didele buvusių ir esamos vyriausybės pagalba – nes vietoje bedarbio pašalpos jiems pasiūlyta alternatyva – greitosios paskolos su šimtaprocentinėmis palūkanomis. Daug iš to pusės milijono tautiečių algas jau gauna eurais. Didieji politikai, dėl jų jau nebevarkite. O dar kitiems daug geriau šalyse, kurių politikams euras ne tikslas, o tik valiutos grimasa.

Nesvarbu ką skelbia valdžios ir jų apologetai, visuomenės pagrindiniu tikslu buvo ir liks socialinė gerovė. Ankščiau ar vėliau krinta ir kris bet kuri valdžia, sugriuvo ir sugrius bet kuri sistema, kuri su tuo nesiskaito. Žinoma, ne be pačios visuomenės patiriamų didelių aukų. Deja.