Kovo 25-oji

Kieme jau striksi baltoji kielė. Kaip smagu pasisveikinti su ja, pakalbinti tais pačiais žodžiais kaip ir pernai: ,, pati parlėkei, ar gandras tave atnešė, šiandien Gandrinės... gerai pasidairyk – surasi dar ledo, išspardyk ledokšnius, žmonės sako, kad esi ledspira”.

O ledo šį pavasarį tikrai yra daug, baltuoja ilgiausi ledo liežuviai šaltiniuotuose Vaikšnoro Ravo šlaituose. Nebuvo šitaip nei pernai, nei užpernai. Todėl, kad  žiema pasitaikė tikra – apšalo, apledėjo lėtai srūvantys šaltinėliai, tas ledas vis augo ir dabar jis gal primena miniatiūrinį Grenlandijos kraštovaizdį, kur slenkantys ledynai yra kasdienis reiškinys. O šalia skaidraus balto ledo žaliuoja kantri kerpsamanė – maršancija.

Tirpsta ledo liežuvis, kapsi šalti lašai ir drėkina ūksmėtą maršancijos oikumeną. Tiktai tokiose vietose ši kantri samana ir būna, jai reikalinga nuolatinė drėgmė... O sename drebulyne už Vaikšnoro Ravo gūdžiai ūbauja karvelis keršulis. Jau parlėkė, jau ieško išsišakojusio juodalksnio savo negudriam lizdui.

 Balandžio 3-oji

Pavasaris eina gerai: kai atšyla, visi atbundantys augalai bei vabzdžiai sumirga ir suplazda, o kai sugrįžta šaltukas, visi vėl pasislepia. Net žydinčio šalpusnio graižai užsimerkia. Tokią atvėsusio pavasario dieną kaimynas Vytautas Rameika ir prisimena, koks nepaprastai sunkus pavasaris buvo prieš 52 metus. Apie tai jau ne kartą girdėta ir net matyta. Vaizdingiausia gal yra kirviu iškirsta žymė devintajame Vlado Kvaraciejaus pirkios vainike, Česukų kaime. Iki devintojo rąstų vainiko buvo pakilęs tada Nemuno vanduo. O mančiagiriškis bitininkas Jonas Česnulis yra pasakojęs, kad visos Mančiagirės ir Žiūrų pirtys buvo pririštos grandinėmis, tik taip jos ir išsilaikė, nenuplaukusios į Ūlą ir Merkį. Bet Vytautas Rameika tik šypsosi tokias kalbas išgirdęs – reikėjo tiems mančiagiriškiams ir žiūriškiams pamatyti, kas tada darėsi Ūlos aukštupy – Panočių, Dubičių, Krokšlio apylinkėse. Vandenynas buvo, ne upė. Niekas tada nebūtų galėjęs pasakyti, kurioje vietoje Kaniavėlė įteka į Ūlą. Vytautas Rameika jaunystę praleido gimtajame Karaviškių kaime, ir gerai prisimena, kad visos Karaviškių ir Margių pievos bei ganyklos balandžio pabaigoje buvo apsemtos, o pašarai baigėsi, tai jie su čaikomis plaukė į Gribošų šilus, rovė viržius, kimšo juos į maišus ir plukdė namo, kad gyvulėliai nekęstų bado. Viržį karvės gerai ėda, tik reikia supjauti akseline ir

apšutinti karštu vandeniu. Bet plėšė tada sodiečiai ir šiaudinius stogus, prisimena Vytautas Rameika. Sunkus buvo tas pavasaris, balandžio pabaigoje labai prisnigo, staiga tirpstantis sniegas viską apsėmė. Ir Danutė Rameikienė, tuo metu mokytojavusi Karaviškių pradinėje mokykloje, prisimena, kad atplaukė valtimi iki mokyklos ir per langą žiūrėjo, kaip suolai ir stalas klasėje plūduriuoja.

Klausausi tų ryškių prisiminimų ir žinau, kokios vešlios nenušienautos pievos dabar supa Liškiavą, Žeimius, Ricielius ir Snaigupę. Kur eini, ten gelsvuoja pernykščiai žolynai. Karvių nebėra, išdyko žmonės. Tai kada gi buvo sunkmetis – 1958-aisiais metais ar šiemet?

 Balandžio 18-ji

Šilumos ir šalčio bangos kartojasi beveik kiekvieną pavasarį, ir mes jau turbūt galime sukurti hipotezę, kodėl šitoks bangavimas žmogui yra palankus: mes nespėtume taip greitai prisitaikyti prie spalvų, garsų ir formų kaleidoskopo, jei tos viską žadinančios šilumos kasdien būtų vis daugiau. Kasdienė inovacija imtų slėpti esminius, pamatinius gyvenimo dalykus. Pusbalsiu juk  visi galėtume prisipažinti, kad gyvenimas tikresnis tada, kai žvelgiame į jį pro mažą pirkios langelį, o ne pro šiuolaikiško vasarnamio stiklus. Dažniausiai mums reikia nedaug, bet ta nelemta naujovė, veikianti visas jusles ir protą, kasdien sukuria aibę netikrų poreikių – ir nutolsta išganingasis rąstinės trobelės langelis. Ar tas iš bėdos gelbstinčio žeminio būsto plyšys, pro kurį vis dėlto prasiskverbia viltinga šviesa... Galvoju taip dabar, prisiminęs gerą Piotro Proskurino romaną ,,Karčios žolės”. Autorius labai aiškiai parodo, kad varganesnis gyvenimas sukuria daugiau žmoniškumo ir gerumo. Romane pavaizduotas Briansko krašto kaimas pokaryje, 1945 – 1953 metais. Sodybos sudegintos, todėl gyvena žmonės išsikastose žeminėse, vargsta ir badauja. (,, Sausra tą vasarą buvo baisi, bet ąžuolų gilės subrendo puikios, nešė žmonės jas iš miško maišais ant pečių, krovė nešulius ant karvių nugarų. Išdžiovintas giles malė rankinėmis girnomis, grūdo piestose ir kepė duoną.”) Duona karti, bet reikia valgyti tokią, kokia yra. Ir neprarasti vilties. Ir kaip pradžiunga žmogus, kai kitą vasarą užauga rugiai, kai tvarte atsiranda daugiau gyvulių. Daugiau duonos – šviesesnė žmogaus siela. Tuo labiau, kad jis jau išeina iš žeminės ir įsikuria naujame name... O štai dabar, po daugelio metų, mes vis dar niekaip neišsiaiškiname, kas yra saikas ir kas yra turtas. Kada žmogų žlugdo skurdas, o kada – daiktų gausybė. Turėtų būti kažkokia riba, nes beribis žmonijos progresas yra absurdas...

Štai skaitau, kaip gražiai šią temą paliečia ir kitas rusų rašytojas Jurijus Nagibinas apysakoje ,,Naktį nėra nieko baisaus” : ”...garvežio aš nevadinu mašina. Garvežys – tai krosnis ant ratų, ir ta pakura yra tarsi pulsuojanti širdis. Visas garvežys yra įkaitęs, jis kvėpuoja, o pavargęs sunkiai atsidūsta. Jis reikalauja priežiūros kaip naminis gyvulys. Garvežiai tikrai alsuoja, o naktį juos apšviečia gyva ugnis. Garvežiai ištrokšta, juos reikia girdyti. Kaip man gaila, kad senuosius garo garvežius pakeičia elektriniai, kurie neturi jokio savo charakterio.”Kaimo žmogui neabejingo rašytojo Jurijaus Nagibino knyga man staiga primena tėviškę – gal šitoks garvežio palyginimas su naminiu gyvuliu čia kaltas.

O juk būtent šitokiu metu, balandžio pabaigoje, tėviškės baltalksnynuose aš atrasdavau pirmuosius baltus ožkabarzdžių žiedus. Tas džiaugsmas buvo tikras, ir nereikėjo tada kitokių žiedų. Lašėdavo iš beržo sula, varnėnai nešė šapus į savo inkilus, tvarte tyliai mūkė karvė, išsiilgusi žalios žolės, o prie Cedroniškės miško žydėjo ožkabarzdžiai... Dabar atrodytų lyg ir visai taip pat, va, subaltavo liškiaviškės plukės prie sraunaus Krūčiaus upelio, bet niekas čia jų nevadina ožkabarzdžiais. Ir to vaikiško atradimų džiaugsmo jau nėra. Gal todėl, kad mano fenologinių stebėjimų dienoraštyje jau ne vienas, o net dvidešimt šeši žydintys augalai: paprastasis žalčialunkis, ankstyvasis šalpusnis, triskiautė žibuoklė, europinė pipirlapė, pražangialapė blužnutė, paprastasis amalas, mažoji žiemė, sulaukėjusi smulkiažiedė žydrė, blindė, pavasarinė ankstyvė, paprastoji vištapienė, gojinė anksta, persinė veronika, našlaitė pašepelė, smiltyninė našlaitė, kvapioji našlaitė, dirvinė našlaitė, daugiametė saulutė, ankstyvoji viksva, smiltyninė sidabražolė, plačialapis šaukštis, plaukuotasis kiškiagrikis, ganyklinis kiškiagrikis, baltoji plukė, smiltyninis vaistutis, paprastasis kiškiakopūstis. Dar galima rasti ir snieguolių žiedų. Tik nebėra nei vieno tokio ypatingo žiedo, kurį galėtum ir po daugelio metų prisiminti taip ryškiai, kaip tuos gimtosios Cedroniškės miško ožkabarzdžius. Savotiškai graudu, kad ir tas Jurijaus Nagibino aprašytąsias ,,krosnis ant ratų” dabar taip keista prisiminti – tokie senoviški garvežiai juk tempdavo medinius vagonus ir iš Vilniaus į Vitebską, ir tai buvo palyginus neseniai, prieš trisdešimt metų. Patogiausia būdavo tą senovišką traukinį stebėti Markučiuose – puškuojantis garvežys lyg persmaugtas vabalas išnirdavo iš už kalvos ir nutoldavo į šiaurę. Ir taip įdomu būtų dabar sužinoti, ar Vilniaus fotografai išsaugojo tokį senovinį reginį.