Autorius yra žurnalo "Kelias" redaktorius.

Būdamas Seimo pirmininku Arūnas Valinskas, deja, neparodė, kad galėtų būti tinkamu ministru. Pusmetį pratūnojusiam koalicijos apkasuose, Andriaus Kubiliaus įvertintam kaip „bene lojaliausiu konservatorių politiniu partneriu“, „prisikėlėlių“ lyderiui galvoje nušvito nauja politinė idėja: panešioti kultūros ministro portfelį. Jeigu neklystu, vos prieš metus buvęs politikos naujokas yra užsibrėžęs tikslą per vieną (ir paskutinę?) Seimo kadenciją išbandyti kuo daugiau ir įvairesnių kėdžių minkštumą. Šiaip - dėl sportinio intereso.

Prieš porą metų iš pramogų verslo pasukęs į politiką, žadėjęs čia ir „naujus vėjus“, ir „dešimt Dievo įsakymų“, 2008-ųjų pabaigoje A.Valinskas ant Seimo laktų sugebėjo susodinti šešiolika entuziastingų bendražygių - kvapą gniaužianti projekto sėkmė. Užteko ir pusantrų metų prisikėlimo ir moralės pranašams pasirodyti visu gražumu. Šešiolika prasmirdusių raflesijos (lavongėlės) žiedelių: dabar jau susiskaldžiusių ir išsibarsčiusių bent į tris ar keturias frakcijas, su policija teismuose tebesibylinėjančių girtuoklių, balsų klastotojų ir gastrolierių, melagių, intelekto nesužalotų demagogų, išperkamosios automobilių nuomos už mokesčių mokėtojų pinigus schemų specialistų.

Tokio profilio žonglierių Lietuvos politikoje ir iki šiol buvo per akis. Ir tebėra daugiau negu reikia. Tačiau, taip sakant, už moraliai kvepiančias iliuzijas iš rinkėjų imtus pasitikėjimo kreditus būtina sumokėti daug didesnę kainą. Brangiau už tuos politikus, kurie pusiau arba visai neslepia savo veiklą vertinantys kaip tam tikrą verslo rūšį. Tokių gyvojo eksperimento rezultato projekto autorių vieta iki pat Seimo kadencijos pabaigos - nebent apkase. Ir be iliuzijų, kad dvoką gali užmušti rytietiški smilkalai ar dezodorantas.

Blaiviai įvertindamas populiarumo (tiksliau, nepopuliarumo) ir pasitikėjimo (tiksliau, nepasitikėjimo) savo partija reitingus ir visuomenės požiūrį, A.Valinskas puikiai suvokia, kad iš šitos pusės jam niekas nešviečia. Todėl beda pirštu į koalicijos sutartį ir primena partneriams tariamas jų prievoles, įsipareigojimus: „Mane mano partija į kultūros ministrus siūlo vienbalsiai.“ Atsiprašant - kas ten per organizacija, kuri iki šiol neturi nei apčiuopiamo narių skaičiaus, nei skyrių geografijos, nei aiškios valdymo struktūros (dėl jos teisėtumo dar visai neseniai taip pat bylinėtasi teismuose)? Kurios lyderis iki šiol nesivargino pateikti nei platesnio požiūrio į politiką apskritai (šmaikštus ekspromtas baigėsi apgailėtinai), nei konkretesnio į tą pačią kultūros politiką, kurią puoselėti tarsi ir pretenduojama.

Premjero dilema sunki. Nepatenkinsi A.Valinsko užgaidų - kalsi vinį ne šiaip sau į kelmą, o į jau ryškėjančius koalicijos karsto kontūrus (ultimatyvių reikalavimų šioje keturių partijų sandaroje iki šiol neiškėlė tik Liberalų sąjūdis). Įjungsi žalią šviesą - ko gero, vinis jau kals kiti.

Jeigu šiandien kas nors gali sužlugdyti nuo savęs pavargusią koaliciją, tai tik ji pati. Nepaisant garsios Seimo opozicijos retorikos. Nors iš tikrųjų dar niekada iki šiol Seimo opozicija nebuvo tokia intelektualiai apgailėtina. Brandžiausia jos partija, siunčianti Gediminą Kirkilą prieš televizijos kameras komentuoti Vyriausybės pernykštės veiklos ataskaitos ir be lašelio prakaito suokti apie tai, kad „pernai visos ES šalys, išskyrus Lietuvą“ skatino vartojimą. Tarsi nebuvo Vengrijos, Latvijos, Estijos, Rumunijos. Tarsi nieko negirdėta apie Graikiją, Ispaniją, Portugaliją, Airiją ir Didžiąją Britaniją. Klausimas: jeigu TV kamerų ir fotoaparatų blyksnių šviesoje kalbančios socialdemokratų galvos vaidmens vis dažniau imasi G.Kirkilas, kam išvis reikėjo po rinkimų perrinkti partijos vadovybę? Nors, tiesą sakant, toje partijoje menkai kas tepasikeitė. Ideologija mažiausiai: iš nebūtinai geriausių europietiškų pavyzdžių nukopijuoti šablonai beigi retorika. Rimčiau sukruntama tik iškilus grėsmei per pastarąjį dešimtmetį „šertiems“ privilegijuotiems kai kurių ūkio sektorių žaidėjams: geležinkelininkams, paštininkams, kelininkams. Šiuolaikiniai socialdemokratai tatai vadina „sukurtomis darbo vietomis“, o savo neįgyvendintos pasaulėžiūros klausimus deleguoja svarstyti Konstituciniam Teismui. Apgailėtina.