Ketvirtas balandžio sekmadienis – tradicinė maldų už kunigus ir dvasinius pašaukimus diena. Krikščioniškai bendruomenei tai proga naujomis akimis pažvlegti į savo kunigus ir save. Mintimis apie kunigystės sunkumus, džiaugsmus ir numanomą ateitį dalijasi kun. Julius Sasnauskas OFM.

Kas tas pažadas, dėl kurio verta viską palikti?

Pirmiausia turėtume atsisakyti visų mitų, štampų ir stereotipų, priskiriamų kunigo asmeniui ir misijai. Matome, kad gyvenime ne vienas kunigas nei viską palieka, nei vaikšto erškėčių keliais. Kiek yra radikaliai gyvenančių, ir apskritai – ar būtinai reikia tų išorinių „pasaulio palikimo“ ženklų? Kunigystės tikslas nėra ką nors palikti ir išeiti. Kunigas, kaip skaitome Laiške žydams, yra imamas iš žmonių ir dovanojamas žmonėms.

Pašaukimo esmė puikiai atskleidžiama sinoptinių evangelijų pasakojimuose apie tai, kaip Jėzus atranda savo pirmuosius mokinius. Išryškinamas susitikimas su Jėzumi, jo asmenybės trauka ir žavesys. Būtent tai priverčia baigti ligtolinį gyvenimo etapą ir pradėti kitą – glaudaus, artimo ryšio su Jėzumi etapą.

Žinoma, tas pats principas turėtų atsispindėti ir kiekvieno tikinčiojo gyvenime. Sutikus ir pamilus Jėzų, priėmus jo kvietimą „Sek paskui mane“, kai kurie dalykai tampa nebesvarbūs, nebereikalingi. Tačiau tas atsisakymo procesas kartais ištįsta per visą gyvenimą. Mačiau kun. Česlovą Kavaliauską, mačiau pasauliečių, kuriems gyvenimo pabaigoje tai, kas buvo labai brangu, pasidarydavo nebesvarbu. Pavyzdžiui, kun. Kavaliauskui – jo knygos, straipsniai, maži prisirišimai. Liekama dviese – aš ir Jėzus.

Savo pašaukimo ištakose neprisimenu, kad būčiau išgyvenęs kvietimą viską palikti. Žinoma, buvau girdėjęs tokių pamokymų, kad reikia žengti vieną ar kitą panašų žingsnį, tačiau, kai viena palieki, įgyji kitką. Gali būti ir taip, kad palieki kokias nors materialines vertybes, o įgyji priešiškumą, puikybę, irzlumą – nežinau, ar tai laimėjimas. Šioje vietoje labiau pasitikiu Viešpačiu, kad jis nuplėšys tai, kas, atėjus metui, bus tuščia ir nereikšminga.

Vienintelis akcentas yra Kristus, nėra kito. Išgirsti jo kvietimą, sutinki eiti paskui jį ir būti kartu, atlikti savo vaidmenį Bažnyčioje.

Kunigo vaidmuo

Istorijos eigoje kunigo vaidmuo keitėsi. Kunigystės samprata, apie kurią kalbame šiandien, ėmė formuotis mažiau nei prieš 500 metų, nuo Tridento susirinkimo, kuris numatė planingą kunigų rengimą seminarijose ir kunigų vaidmens sustiprinimą, siekiant veiksmingiau pasipriešinti reformacijos judėjimui ir atnaujinti Katalikų Bažnyčią.

Dabartinė Bažnyčios krizė – turiu omenyje ne vien šių dienų skandalus ir kriminalines istorijas – rodo, kad atėjo metas rimtoms permainoms. Kada jos įvyks? Tikrai ne staiga, tarsi žaibas, po kurio visi atsitokėsime pasikeitę. Bažnyčia pamažu, bet neišvengiamai juda ta linkme. Gal kartais net Apvaizdos stumiama per prievartą, pati to nesuvokdama. Dabartiniai skaudūs įvykiai, priverčiantys ją nuolat atsiprašinėti, gali tam pasitarnauti arba ne.

Manau, kad ateities Bažnyčioje kunigų vaidmuo neišvengiamai bus mažesnis. Krikščionybės aušroje kunigų skaičius ir įtaka buvo daug menkesni. Tik vėliau atsirado kunigų luomas su visom privilegijom ir teisėm, neliečiamybe ir išskirtinumu. Kunigo nebuvo galima teisti, kol jis nepašalintas iš dvasininko luomo. Visos dabartinės istorijos kyla iš to palikimo, ne vien iš žmonių nuodėmingumo, aistrų nesuvaldymo. Susiklosčiusi situacija yra galutinis nuosprendis Bažnyčios klerikalumui. Šiandien galbūt nebematome jo taip ryškiai, tačiau prieš 20-30 metų tokios tendencijos buvo labai stiprios, ir jos niekur nedingo.

Kita vertus, Vatikano II susirinkimas buvo numatęs kur kas didesnį pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje, įtvirtino jų apašalavimą, tačiau tai bent Lietuvoje dar visai neįgyvendinta. Neužtenka vien to, kad pasauliečiai skaitytų skaitinius per liturgiją, giedotų ar puoštų altorius. Bažnyčia geruoju ar bloguoju bus priversta suteikti jiems daugiau atsakomybės, pareigų, tarnysčių.

Pasak vieno airių benediktino, komentavusio jo šalyje praūžusį kunigų pedofilijos skandalą, tenka pripažinti, kad Airijos Bažnyčia – viena koja karste, tačiau tos laidotuvės galinčios tapti ir pokyliu, jeigu bus suvoktos iš anos tragedijos kylančios pamokos, padarytos esminės išvados, o ne vien atsiprašyta ir truputį pasitempta, pasigražinta.

Manau, kad ateities kunigystė bus labai retas, bet labai giliai suvoktas ir išgyventas pašaukimas. Kunigas bus svarbus ne kaip bendruomenės vadovas, mokytojas ar švenčių organizatorius, o dėl to, kas tiksliausiai apibūdina jo tarnystę, – dėl Eucharistijos ir Susitaikinimo sakramento šventimo. Čia jo ir dabar negali pakeisti nei diakonai, nei pasauliečiai. Visa kita diakonai ir pasauliečiai galėtų ir dabar puikiai atlikti, jeigu būtų sudarytos jiems tinkamos sąlygos ir jie būtų padrąsinti.

Žinoma, ir pasauliečiai savo ruožtu privalo suvokti, kad turi savo teises, pareigas, atsakomybę, kylančią iš jų „karališkosios kunigystės“.

Pašaukimas bendruomenėje

Dvasinis pašaukimas, kaip gražiai apibūdino Jonas Paulius II, yra dovana ir slėpinys, taigi ne visai nusakomas dalykas. Šie du dalykai neatsiejami. Pašaukimo niekada iki galo negalėsime apibūdinti ir suprasti grynai žmogiškai. Aišku, visada bus kas nors regima, kažkokios aplinkybės, sąlygos, žmogiški troškimai, motyvai. Tačiau visada bus ir maža dalytė, to, kas nėra tavo paties sukurta ar pastebėta. Kodėl tu ir kodėl būtent taip ir ten? Ir kodėl ištveri? Tai irgi anos paslapties dalis.

Savo kunigystės kelyje neišgyvenau didelių sunkumų bei dramų. Kai pradedi svajoti apie ją nuo 18 metų, tai visą gyvenimą į tą pusę natūraliai ir kreipi. Sunkumų vieną dieną yra, kita ne, bet kažkas vis tiek stumia pirmyn. Kartais matai savo darbo prasmę, kartais ne, kartais kunigystė tampa didelio džiaugsmo priežastimi, kartais– skausmo. Tai mano paties tikėjimo kelionės dalis. Jaučiu, jog aš pats augu, eidamas tuo keliu. Kiti auga eidami savuoju. Noriu, kad Jėzaus manyje būtų vis daugiau, kad jis taptų svarbesnis mano gyvenime. Kartais, rodos, tai pajuntu. Tokiu būdu ir kunigaujama.

Aišku, Viešpats yra pagrindinis stiprybės šaltinis. Ne visada jį užčiuopiame ar prisimename, bet pasitikim, kad jei jo vardu einame, jei suvokiame, pripažįstame, kad jis yra mūsų pašaukimo autorius, tai ir toliau galim pasitikėti, jog pasirūpins mumis. Tai tinka kiekvienam pašaukimui.

Be to, kunigas visada priklauso nuo žmonių, yra siunčiamas žmonėms, kurie daro kunigui įtaką: jį palaiko, sustiprina jo pašaukimą arba atitolina nuo jo. Jei žmonės yra šalti, susvetimėję, nesuvokiantys, ką kunigas veikia, tai labai apsunkina jo tarnystę.

Maldos už pašaukimus diena kartu yra kvietimas tikintiesiems labiau pastebėti savo kunigus, uoliau megzti su jais ryšį, ir ne vien paviršutiniškai vaišių ar kitos socializacijos pagrindu, bet rūpintis jais kaip žmonėmis. Derėtų pastebėti kunigą sergantį, pavargusį, prislėgtą. Kita vertus, išnaudoti jį kaip kunigą, paskatinti atlikti savo darbą, provokuoti jį kunigiškajai misijai, jei matome, kad jis nedrįsta, nemoka ar yra apsileidęs.

Dabar vyrauja gana keistas santykis. Viena vertus, perdėta pagarba ir aukštinimas, o kita vertus – viešas ar slaptas nepasitikėjimas, abejingumas, svetimumo siena, apkalbos, ypač provincijoje. Dideliame mieste kunigui gal lengviau tai pakelti. Lietuvos kaimuose ištirpo bendruomenės, kurioms reikėjo tėviško kunigo, suiro anksčiau buvę ryšiai.

Labai pasikeitė ir kunigų tarpusavio santykiai. Kitados egzistavęs kunigų luomas greta neigiamų dalykų turėjo ir teigiamų, pavyzdžiui, leido kunigams išgyventi bendrumo, vienybės jausmą, skatino juos rūpintis vienas kitu. Buvo daug labiau išvystytos kunigų bendravimo tradicijos. Dabar daug kas pasigenda kunigiškojo solidarumo, senieji kunigai norėtų sulaukti daugiau dėmesio iš jaunųjų.

Pašaukimo etapai

Kaip ir santuokoje, kalbama apie kunigo gyvenimo etapus, amžiaus krizes. Atėjus laikui, pajunti, kad dabartinis gyvenimas prarado skonį, išsisėmei, pasiduodi inercijai. O kartais visai žmogiškai norisi ko nors nauja. Tad kunigų kilnojimai iš vienos parapijos į kitą padeda atsinaujinti. Jeigu normaliai tai priimi, jeigu dėl to nėra kokių skaudžių konfliktų, nelieka didelų nuoskaudų, tai tikrai galimybė atsinaujinti. Naujos aplinkybės, nauji uždaviniai, nauji žmonės – vėl tu gali susitelkti tarsi kunigautum pirmą dieną.

Ilgiau pasiliekant vienoje vietoje, žmonės prie kunigo pripranta, nebekelia didesnių reikalavimų, kunigas tuos žmones pažįsta, prisitaiko, susitaiko su situacija. Kokios nors permainos bei sukrėtimai yra reikalingi, jie padeda išlikti ir sustiprina pasiryžimą kunigauti.

Vyskupijose egzistuoja dekanatai – dešimties parapijų junginiai, kuriems vadovaujantis dekanas turi pareigą kunigus visapusiškai lavinti, globoti, prižiūrėti jų švietimą, dvasiškai palaikyti, vesti rekolekcijas. Kiek tie dekanatai savo funkcijas atlieka, taip ir yra. Kartais ir vienuolijose, pabaigus būtinas formacijos pakopas, tolesnis dvasinis ugdymas būna labai formalus. Žinoma, neišvengiamai kunigas pats turi rūpintis, kad neapsamanotų.

Išeinama iš kunigystės dėl įvairių priežasčių. Kartais žmogus labai greitai aptinka, kad tai ne jo vieta, jog tas darbas neteikia jam džiaugsmo ir prasmės jausmo. Arba Bažnyčios struktūrose susiduria su dalykais, apie kuriuos anksčiau nežinojo, ir tai neleidžia jam ramia sąžine toliau savo pareigose pasilikti.

Kartais pastūmėja vienatvė. Kunigas, kuris neranda kitų kunigų draugystės, savo bendruomenės palaikymo bei supratimo, yra pastūmėtas ieškoti atjaučiančios širdies kitur, įsižiebia žmogiška meilė. Gal ir norėtų toliau kunigauti, bet tai jam per daug kainuoja, taigi sukuria šeimą. Tame nematau nieko tragiška ar išdavikiška. Ir aistringiausia meilė kitąsyk užgęsta, pasitraukia. Išeinama iš kunigystės ir dėl to nepakeliamų tikėjimo prieštaravimų, tačiau tai būna nedažnai.

Neverta smerkti dėl pasitraukimo. Juk žmogus dirbo Bažnyčiai kelerius ar keliolika metų, reikia jam už tai padėkoti ir palaikyti tolesniame kelyje, daugiau nieko. Jeigu kunigas, metęs kunigystę, ima kaltinti Bažnyčią, žeminti kitus kunigus ar šaipytis iš tikėjimo, tuomet graudu. Toks elgesys bent jau nevyriškas.

Mėginu drąsinti visus, kurie pasisako galvojantys apie kunigystę, man atrodo, kad ir iš mažos užuominos, iš labai netobulų motyvų gali susidėlioti tikrai autentiškas dvasinis pašaukimas. Net jeigu kandidatui ir trūksta kokių nors seminarijose pripažintų savybių, vis tiek verta puoselėti jo troškimą ir pasitikėti malonės veikimu.

Kiekvienas pašaukimas yra kitoks, dėl to jis – paslaptis. Ir pats kunigas keičiasi, pereina skirtingus savo pašaukimo etapus. Iš pradžių kunigystė man imponavo kaip pasipriešinimo tarybiniam rėžimui dalis, įkvėpdavo kunigų kovotojų pavyzdys. Paskui viršų paėmė kiti dalykai. Pastaruoju metu – turbūt treti, tylesni ir paprastesni. Nueini vieną etapą, prasideda kitas, su naujais uždaviniais ir įkvėpimo šaltiniais. Kunigo pašaukimas, kaip ir viskas tikėjimo kelyje, turi būti vystomas visą gyvenimą ir vis iš naujo.

Parengė S. Žiugždaitė