Arvydas Šliogeris. Bulvės metafizika. Vilnius: Apostrofa, 2010.

Man visada atrodė, jog A. Šliogeris turi kažką nyčiško; šioje knygoje net ir prologas intonuojamas panašiai. Pavadinimą motyvuoja tokia manifestacija: ,,Nederėtų man vadintis filosofu. Aš – minties valstietis ar bent norėčiau toks būti.” (p. 73) Toliau atramos taškų registrai lyg ir pratęsiami: ,,Aš niekada nesijaučiau vienišas: kai nuo manęs nutoldavo žmonės, priartėdavo daiktai, kai nutoldavo daiktai, priartėdavo žmonės, o kai nutoldavo ir žmonės, ir daiktai, prie manęs priartėdavo mano siela, pats ištikimiausias mano bičiulis. Kas turi sielą, niekada nebūna vienas”. (p. 45)

Knyga turi paantraštę ,,Iš filosofo dienoraščių“; matosi, jog rašyta fragmentais, trumpam susitelkiant į vieną ar kitą (nebūtinai metafizinę, kartais išimtinai fizinę) problemą. Man toks rašymas atrodo itin kūrybingas; turbūt įmanomas tik įėjus į tam tikrą psichinę būseną, aktyvaus mąstymo lauką, kuris atsiriboja ir tarsi atšoka nuo buitinės smulkmės, evangeliškai tariant, sąšlavų. Pvz., svarstymas apie mirtį: ,,Bet aš nežinau stipresnio stimulo gyventi kaip mirtis. Tik gerai įsibūdamas į savo mirtingumą supranti, ką reiškia būti pačia intensyviausia šio žodžio prasme. Tik suvokdamas, kad visa, kas yra, yra laikina, trapu ir netvaru, praregi buvimo stebuklą ir sakai Taip viskam, kas dar yra ir kas kitą akimirką gali nebebūti.“ (p. 34) Autorius paneigia vertybiškumą, vadindamas jį ,,solipsistiniais akiniais“ (p. 25–26). Paradoksalios įžvalgos apie kūrybą: architektūrą jis vadina ,,aukščiausiu menu”.

Daug kalbama apie žmogų ir apie kultūrą; žmogus jo tekste neretai vadinamas ,,hominidu“, tikriausiai norint atsiplėšiant nuo įprastai egzaltuoto santykio su žmogyste. Vadinamojo rasizmo irgi galima rasti; jei kas atidžiai perskaitytų, gal net kiltų skandalas, tačiau man tos pajautos, gėda prisipažinti, priimtinos, dargi simpatiškos. Tiesiog A. Šliogeris labai aiškiai tapatina save su Vakarų pasaulėjauta, ir jo motyvacijos įtikina, leidžia suprasti ir įvardinti savo pačios impulsus.

Išreiškiamas prielankumas kanonui: ,,Pagarba tradicijai – būtina tikro mąstymo sąlyga.“ (p. 129) Bjaurimasi pragmatišku požiūriu į filosofiją: ,,Jį domina ne tai, ar mano žodžiai yra teisingi patys savaime; jį domina tik tai – naudingi jie ar nenaudingi jam.” (p. 166) Kalba, priešingai negu tyla, nėra fetišizuojama: ,,Protingąjį kalba daro dar protingesnį, o kvailį – dar kvailesnį, todėl kuo daugiau kalbos, tuo daugiau kvailių ir tuo daugiau protingųjų. Tačiau ir kvailybė, ir protas gimsta anapus kalbos, bekalbiškumo ir nežmogiškumo įsčiose. Protingiausieji niekada nenutraukia bambagyslės, juos rišančios su absoliučiu nežmogiškumu, todėl nesunkiai įveikia kalbos terorą ir kalboje glūdinčią, bet pačia kalba niekaip neįveikiamą kvailybę.“ (p. 253)

Vis dėlto nepatiko tie epizodai, kuriuose autorius eina į asmeniškumus su konkrečiomis socialinėmis grupuotėmis, priešiškomis ideologijomis, suvedinėja tam tikras sąskaitas. Lyg nesilaikytų nuosavo priesako: ,,Laisvo, drąsaus, auto-nomiško mirtingojo negali įžeisti joks kitas, net jam lygus, mirtingasis, nes autonomija graikiškąja šio žodžio prasme žymi visišką abejingumą pripažinimui, ateinančiam iš Kito. Jei kas iškviestų į dvikovą Sokratą ar Katoną, šie pasakytų: kvaily, nejaugi manai, kad esu Tavo vergas?“ (p. 256–257)

Pasitikiu autoriaus išmintimi, gerbiu jį už drąsą ištarti tai, kas nedangstoma ,,mandagumais“. Ar tik ne šis bruožas mano sąmonėje labiausiai ir sieja jį su F. Nietzsche: gyvenimo ir mąstymo aistra. Skaitydama A. Šliogerį supratau, kad jo kritikuojama ,,egzaltacija“ šiandien gali būti laikomas ideologinis entuziazmas, prisiimtos tapatybės apibrėžtumas: ,,Nebėra išeities: man kelia baimę žmonės, lyg niekur nieko gyvenantys kalbos kalėjime ir netgi besididžiuojantys savo grotomis ir grandinėmis, nesvarbu, kaip tos grandinės vadintųsi: krikščionybe, socializmu, katalikybe, feminizmu, pagonybe, žmogaus teisėmis, tapatybe, istorija, mokslu, seksu, astrofizika, platonizmu, filosofija, antisemitizmu, hermeneutika ar verslu. Aš sakau: nebėra išeities, nes kalbos vergija tapo totaline beveik be išimčių – per savo ilgą gyvenimą sutikau tik vieną kitą žmogų, kurio galėčiau nepavadinti kalbos kaliniu – tokiu vulgariu filologu. Moralas pačiam sau: išsaugok ironiją net savo paties kalbos atžvilgiu, nepasiduok savo ,,knygų“ ar savo ,,idėjų“ hipnozei.“ (p. 256)

Renkamasi antiideologiška laikysena, mažumėlę primenanti emocinę stoikų ,,nejautrą“ kuri, kaip ten bebūtų, kaip tik ir atrodo esanti jautra, opiausias ir pažeidžiamiausias sąmonės taškas. Štai tikra knyga, parašyta iš noro pasakyti, o ne iš beprasmio instinktyvaus burbėjimo.