Žiūrėdamas į moterį, minančią dviračiu Neries pakrante iš Vilniaus centro Antakalnio link, prisiminiau, kaip aną savaitę su vienu bičiuliu nepiktai pasijuokėme iš kažkada skaitytos J. Špakausko diagnozės, kad Lietuvoje miestų nėra. Miestų, pasak jaunojo kauniečio (jei internetinės biografijos nemeluoja), Lietuvoje nėra, nes (ir tai vienas iš svarbiausių argumentų) Lietuvoje nėra kavinių kultūros, kupinos laisvumo, bendravimo su atsitiktiniais nepažįstamaisiais, tam tikrų buvimo ritualų. O be jos miestas – ne miestas. Bičiulį, su kuriuo apie tai kalbėjomės, stabtelėjusį prie baro, užkalbino vienas žymus žurnalistas. Jie nebuvo pažįstami. Jei pakaktų vieno obuolio, atsiplėšusio nuo šakos ir nenukritusio žemyn, bet nulėkusio į kosmoso platybes, kad būtų stipriai supurtyta gravitacijos dėsnius teigianti teorija, tai argumentų prieš nemiestiškumo diagnozę tą patį vakarą tame pačiame Vilniaus senamiesčio rūsio bare buvo galima gana nesunkiai pasirankioti.

Rimtesnių abejonių yra pateikusi viena pažįstama sociologė, dėstanti Miesto sociologijos kursą. Sykį ji skundėsi, jog tokio kurso dėstymas Lietuvoje labai problemiškas. Nes fenomenų, apie kuriuos rašo chrestomatiniai miesto sociologijos tekstai, Vilniuje nepatirsi, juo labiau Alytuje. O Niujorke, Tokijuje, San Paule, Londone ar net Maskvoje nedaug kas yra pagyvenęs. Ne buvęs, o pagyvenęs, kad patirtų savo kailiu visą megapolio tikrovę. Bet iš to niekaip negalima padaryti išvados, jog Lietuvoje miestų nėra.

Ne, Vilnius tikrai niekuomet nebus Rio de Žaneiras, ne tik Ostapo Benderio požiūriu. Aktualiausia miesto sociologijai prasme – taip pat. Kalba čia, matyt, yra apie Lietuvos miestų virtimą jaukiais vidutinio dydžio miestais, kuriais nusėtos jau senai sektinais etalonais virtusios Vakarų Europos šalys.

Neneigdamas, jog miestietiškos sąmonės pertekliaus Lietuvoje išties nėra, ir kad vietomis gerokai hipertrofuota meilė gamtai, žemei ir kaimui tebedominuoja, aš galėčiau pateikti keletą lygiai tiek pat šlubų argumentų už tai, jog padėtis kinta.

Na, kad ir ta moteris ant dviračio. Apskritai dviratininkai Vilniuje nestebina, tai, kad jų nuolat daugėja – irgi nestebina (stebintų, jei pėstieji atprastų vaikščioti dviračių takais – bet tai jau kita istorija). Pastebėjau ją dėl pačios keisčiausios priežasties – ji dėvėjo dalykinį kostiumėlį ir santykinai aukštakulnius batelius. Nesunkiai galėjau ją įsivaizduoti ją esant biuro darbuotoja ar vidutinės grandies vadybininke. Vadinasi, skubu daryti išvadą, nutiko tai, ko ilgai laukiau, biurų darbuotojai, tikroji vidurinioji klasė, ne tik miesto, bet ir apskritai vakarietiškos visuomenės pamatas suvokė, kad dviratis, o ne automobilis, yra tikroji vidutinio dydžio miesto transporto priemonė. Ir sveika, ir ekologiška, ir stereotipiškai europietiška-miestietiška.

Kitas pavyzdys ne toks optimistiškas. Balandžio pradžioje vieną vakarą vaikščiojau po gimtosios Klaipėdos senamiestį. Nuostabus miestas, turiu pasakyti. Besileidžiančios saulės fone jaukiai romantiškas, padūmavęs pastelinėmis spalvomis. Atrodo, tik pakelk tiltus – ir nors Klaipėda netapo (ko blogo, jau nebetaps) Naujuoju Amsterdamu, tai šansai šastelt Naujojo Sankt Peterburgo kryptimi vis dar nežlugę. Tik vienas dalykas kiek trikdė – daugelyje gatvelių, net pačioje Teatro aikštėje, aš buvau vienintelis praeivis. Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog buvo Velykų antrosios dienos vakaras. Bet patirtis sako, kad ir eilinį sekmadienį, jau nekalbant apie darbo dienas, vaizdas ne kitoks. Nors tu ką, netikiu, kad geriau sekasi Kaunui. Ir ten gatvėse karaliauja tuštuma, ironiškai pateisinama tuo, jog žmonės mieliau būna ne gatvėse, o su šeima. Namie. Prie televizoriaus. O Vilniuje šeimos gyvenimas, matyt, buksuoja, nes Katedros aikštėje veikiausiai niekuomet nebūsi vienintelis praeivis. Ir patekti vakarais į kokią viešojo maitinimo ar išgėrimo įstaigą ne visuomet yra lengva, o penktadienį – stačiai sunku. Kol kas tiek praeivių, tiek kavinių lankytojų veidai ganėtinai jauni. Bet jau dabar studentiją po truputį keičia jauni profesionalai. Kol kas ši jaunoji buržuazija atsipalaiduoja daugiausia penktadienio vakarą. Bet jau nebe vien tik. Nuoširdžiai norėtųsi turėti aparatą, fiksuojantį jausenas taip, kad po keleto metų galėtum jas, užkonservuotas, patirti darsyk. Koks jausmas bus Vilniuje (ir ne tik) po dešimties metų, palyginti su šiandiena? Pabandykite prisiminti paskutinius praėjusio amžiaus metus...

Nenoriu, kad visa tai išrodytų kaip išskirtinė panegirika Vilniui. Bet pokyčiai turi nuo ko nors prasidėti, ir Lietuvoje tokiu pirmeiviu, nepaisant trūkumų, visgi yra Vilnius.

O didžiausia problema yra pokyčių per naktį noras. Kad iš ryto nubustum naujoje šalyje, pilnoje besišypsančių žmonių, kad užmigtum gūdžiame tarybiniame Kapsuke, o nubustum, na, pavyzdžiui, šiandienėje Prahoje. Deja, miestai pernakt nepakinta, per dvidešimt metų, kad ir koks netrumpas laikotarpis tai atrodytų, – irgi ne per daug. Pagunda nusiminti dėl to – didelė, netgi milžiniška, noras luktelėti ir stebėti, kaip miestas kinta, – gerokai menkesnis, bet užtat gerokai įdomesnis.

Galiausiai dar vienas svarbus dalykas. Iš kur mes, visi tie, kurie rašome apie Lietuvos miestus ir jų virsmus taip gerai žinome, į ką jie turėtų išvirsti? Iš atskleistos miesto esmės? Iš analogijų su kitais, man patikusiais miestais? O gal iš paprasčiausių savo svajonių? Kaipgi tuomet pyksi, kad žmonės neskuba jų pildyti...