Tik po kelerių metų nuo meno kūrėjo statuso atsiradimo valstybė pagaliau susizgribo: nuolatinių pajamų bei darbdavio neturintiems menininkams nuo kitų metų siūloma socialines įmokas mokėti iš specialios valstybės programos. Tačiau iš esmės tai joks atsakymas į klausimą: ar menininko pašaukimas ir honorarai netaps lietuviams tik gražiu prisiminimu?

Jeigu Seimas pritartų bent jau minėtai priemonei, iš fondo „Sodrai“ būtų pervedama dalis lėšų, kurių dėl mažų pajamų negali susimokėti meno kūrėjai. Jie būtų draudžiami pensijos bei sveikatos ir motinystės draudimais. Į tokią paramą esą galėtų pretenduoti apie 800 menininkų, kurie neturi darbdavio, nes užsiima tik kūryba. Realiai valstybė paremtų maždaug 300 žmonių. Įdomu, kodėl būtent tiek, o ne 200, ne 500 arba ne visus, kuriems to gyvybiškai reikia?

Regioninė kultūros palaikymo politika skirtinguose šalies miestuose taip pat yra skirtinga. Tarkim, Panevėžio individualiems menininkams štai jau antri metai taikoma bado dieta: nei kūrybinių programų rėmimo, nei stipendijų, nei elementaraus miesto tėvų dėmesio. Tiesa, sudaryta nauja ekspertų komisija. Senajai padėkota už darbą, tiksliau, tuščią gaišatį, nes pernai jos paskirstytos lėšos išgaravo tarsi kamparas. Korupcijos skandalo metu keičiantis miesto valdžiai, visi galai – kaip į vandenį. Dabar, iki savivaldos rinkimų likus vos metams, irgi nėra jokios vilties, kad minėtiems ekspertams bei žadamai sudaryti miesto meno tarybai pavyks nuveikti ką nors apčiuopiamo.

Tiesa, svarstoma, ar pagaliau neįsteigus seniai laukiamų meno stipendijų. Bet pasirodo, Meno kūrėjo ir meno organizacijų statuso įstatymas neleidžia mokėti jų iš savivaldybių biudžetų. Štai koks palankus meno kūrėjams jų įstatymas. Juo toliau, juo labiau įsitikini, kad tas maždaug 4 tūkstančiams šalies piliečių suteiktas meno kūrėjo statusas yra paprasčiausias blefas.

Papildomos jau dešimtmečius egzistuojančių kūrybinių sąjungų organizacinės ir jų narių asmeninės pastangos įveikiant nemenkus biurokratinius slenksčius neatnešė jokios realios naudos. Nei tau darbo stažas eina, nei kokį privalumą kur nors suteikia, nei pašalpą nelaimės atveju gausi, kaip tai priimta, pavyzdžiui, profesinėse sąjungose. Dirbantiems menininkams toji formali asociacija apskritai kaip šuniui penkta koja. Laisviems – lygiai taip pat.

Žinoma, dėl to, kad menininkai palikti ant ledo, lengviausia apkaltinti jos didenybę Krizę. Tiesa, pastaruoju metu valdantieji su A. Kubiliumi priešakyje kaip prisukti kartoja, kad finansų krizė sėkmingai įveikta, ir Lietuva jau pakeliui į suklestėjimą. Tik vargu ar be pačių valdančiųjų dar yra Lietuvoje žmonių, kuriuos iš krizės duobės ištraukė, tarkim, garsioji naktinė mokesčių reforma.

Mūsų galingieji politikai ir jų atstovai vykdomojoje valdžioje, 40 procentų apmokestinę autorinius atlyginimus (honorarą), dabar patys skėsčioja rankomis ir sako: „Iš tikrųjų kvaila iš valstybės ar savivaldybių biudžetų remti menininkų kūrybą. Pastarieji tegautų trupinius. Tad imkim ir visai neberemkim.“

Žiaurios lietuviškos realybės į kampą įvaryti profesionalių žurnalistų, rašytojų, dailininkų darbdaviai irgi vis dažniau nusispjauna: „Kurių galų turiu mokėti tokius milžiniškus mokesčius ir autorinį atlyginimą už kūrybą, jeigu be jos niekas nemiršta?“ O jeigu kokiam inteligentiškam, išprususiam rėmėjui ar darbdaviui ir ateina į galvą mintis, kad tokiu būdu tarsi negimę kūdikiai miršta ir tautos negrįžtamai prarandami neparašyti tekstai, neišleistos knygos, nenutapyti paveikslai, nesuprojektuoti statiniai, neatlikti muzikos kūriniai, nepastatyti spektakliai ir kino filmai, jis yra bejėgis, nes neva pasibaigusi krizė jį patį paliko be kelnių.

Perspektyva atsidurti prie kultūros kaip suskilusios geldos, nelabai ką gąsdina. Juk sėdime ausis suglaudę jau prie daugybės tokių geldų: mokslo ir švietimo, medicinos, socialinės apsaugos, verslo, pramonės. Politinis šalies elitas ir tas blaškosi kaip sukiužęs luotas sunkmečio vandenyse, grasindamas nuskęsti bet kurią dieną.

Beje, kad ir kaip kartais maskuojamas nevaisingas politinis vadovavimas kultūrai ir menui, tarsi koks ryškus sintetinis pamušalas jis nuolat švysčioja ir nemaloniai limpa prie kūno. Jokia paslaptis, kad politikai į kultūros įstaigų vadovų vietas nė kiek nesivaržydami stumia savo žmones, kad akivaizdžiai proteguoja tik kai kuriuos menininkus ir kai kuriuos kolektyvus. Tuo tarpu kultūros strategija, etninės kultūros puoselėjimas, meno kūrybos sklaida tiek politikams, tiek valdininkams – dėmesio neverti dalykai.

Naujoji Panevėžio kultūros ekspertų komisija, anot vietinės spaudos, „sudaryta pagal vieną pagrindinių Europos kultūros politikos principų – rankos atstumo principą. Jo esmė – finansuotinų kultūros ir meno projektų atranką patikėti šios srities profesionalams, tai yra, lėšas menui ir kultūrai skirstyti be politikų kišimosi. Todėl praėjusią savaitę į pirmąjį posėdį rinkosi miesto kultūros bei Savivaldybės administracijos atstovai“.

Būtų beveik pagirtina, jeigu nekirbėtų įtarimas: juk savivaldybių administracijoms paprastai vadovauja partijų atstovai ir dažniausiai technokratai. Bent jau Panevėžyje administracijos direktorės postas atiteko „tvarkietei“, kultūrą kuruojančios jos pavaduotojos kėdė – konservatorei. Yra ir kita bėda: regionuose fiziškai mažėja kultūros profesionalų. Tiesiog nebėra kam būti ekspertais ir nepriklausomų meno tarybų nariais.

Todėl tenka kalbėti apie tų kultūros profesionalų ir meno žmonių išgyvenimą. Nereikia būti dideliu pranašu, kad suvoktum, jog Lietuvoje drauge su baigiančiais išnykti honorarais išnyks ar bus sužlugdyta nemažai talentingų ir gabių asmenybių. Įvairūs specialistai jiems vis dažniau patarinėja rinktis kitas profesijas, pradėti naują gyvenimą, ieškoti naujų galimybių ir dar neužimtų verslo nišų. Būtų smagu, jeigu nebūtų liūdna.

Savo piliečių skolų, tarkim, privalomojo sveikatos draudimo, valstybė nežada pamiršti, o štai saviškes – pavyzdžiui, projektus įgyvendinusiems, įvairius užsakymus atlikusiems, dirbusiems ir kūrusiems menininkams, panašu, numuilins, nė šuo nesulos. Juk autoriai – tokia padermė, nei reikalaus, nei išmušinės, nei į teismą duos. Ir socialinių pašalpų nesistengs išsirūpinti, savigarba neleidžia.

Vos gyvaliojančios redakcijos, leidyklos, galerijos irgi kone visos skolingos neetatiniams autoriams, kurių dabar dėl nepakeliamų mokesčių paprasčiausiai priverstos atsisakyti. Nes ir etatiniams vėluoja atlyginimai. O pabandykite bent mėnesį nesumokėti už elektrą, dujas, telefoną. Arba skolon nusipirkti maisto.

Kai kas pasakys, kad projektinis, dalinis rėmimas niekada nebuvo ir negali būti menininko pragyvenimo šaltinis. Tiesa, kultūros ir meno žmonės neretai duonai užsidirba dirbdami nebūtinai kūrybinį darbą ir nebūtinai pagal profesiją. Tačiau iš tų, kurie vis dėlto galėtų pragyventi iš kūrybos, tokia galimybė atimama.

Aišku viena, kai gili ekonominė bei socialinė krizė baigsis ne vien šiandieninės Vyriausybės vadovo galvoje, bet ir pačioje valstybėje, daug ką teks pradėti iš naujo, daug ką reikės keisti ir tobulinti. Tarp tų dalykų privalės būti ir visiškai kitokia kultūros politika: optimizuota meno sklaida, protingi mokesčiai, veiksmingas meno kūrėjo statusas, tiesiog normalios sąlygos gyventi ir dirbti kūrybingiems žmonėms.