Vilniaus galerijos, lyg būtų susitarusios, pastaruoju metu atiduoda duoklę dailės žymūnams. Antai S. Juškaus galerijoje trečiadienį atidaryta Stasio Krasausko paroda „Nuo eskizo iki grafikos lakšto“. Šia paroda, pasak rengėjų, bandoma parodyti meistro kūrinio gimimą nuo pirmųjų vaizdinių laisvuose eskizuose pieštuku ir flomasteriu iki užbaigto, atspausto grafikos darbo. Nors menininkas miręs bene prieš trisdešimt metų, pabrėžiama, jog lankytojai galės išvysti dar nematytų jo darbų. Savo veiklą naujame pastate didelėmis apžvalginėmis parodomis („Spalvų ir garsų dialogai. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir amžininkų kūryba“, „Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas 1945-1970“) pradėjusi Nacionalinė galerija į respektabiliąją parodinę salę įsileido vienišą tapytoją – profesorių, Nacionalinės premijos laureatą Povilą Ričardą Vaitiekūną. Ši paroda – P. R. Vaitiekūno kūrybos retrospektyva: nuo ankstyvųjų iki pačių naujausių Mardasave sukurtų tapybos darbų ir piešinių. Apie 40 kūrinių rodoma pirmą kartą. Ekspozicijoje taip pat galima išvysti dienoraštinio pobūdžio dailininko piešinių, bičiulių pieštų jo portretų ir vaizdo įrašą, kuriame P. R. Vaitiekūną kalbina parodos kuratorė Milda Žvirblytė.

Galiausiai, o tai būtų pagrindinė šio rašinio tema, Vilniaus rotušėje balandžio 6 d. atidaryta Mikalojaus ir Nijolės Vilučių paroda. Garsūs menininkai (Mikalojus Povilas Vilutis yra Nacionalinės premijos laureatas) skiekia mums įrodyti, kad ne vienas – net ir ne lengviausias – gyvenimo periodas yra tinkamas išsisakyti ir ieškoti galimybės būti suprastam. Tarsi ir turėtume teisę prabilti apie „šeimyninį tandemą“ (parodos autoriai yra sutuoktiniai), tačiau beatodairiškai pulti ieškoti kokių nors bendrų vardiklių, matyt, nederėtų – ir visai ne todėl, kad Vilučių darbų nesietų bendra stilistinė ir vertybinė (pastarąją ypač norėčiau pabrėžti) jungtys. Tiesiog „šeimyninio tandemo“ idėją kur kas tobuliau įkūnija kai kurios garsesnės šiuolaikinių menininkų poros, įgudusios egzistuoti kaip savarankiškas kūrybinis vienetas – turiu galvoje Svajonę ir Paulių Stanikus, Kęstutį Šapoką ir Benigną Kasparavičiūtę ir t. t. Šiuo atveju betgi apie kokį nors savarankišką dvinarį vienetą nėra ko kalbėti. Kad ir kaip akylai tyrinėtum parodą, nepavyks nepastebėti ryškaus kiekvieno iš šių dviejų dailininkų individualumo, kuris visų pirma pasireiškia visiškai skirtinga būties pajauta ir reakcija į pasaulį, nors, paviršutiniškai žvelgiant, tarp jų esama nemažai ir akivaizdžių bendrybių (gyva iliustracija, kaip bendras gyvenimas „nugludina kampus“): abu sutuoktiniai yra baigę grafikos mokslus ir daugeliu savo darbų atstovauja tradicinėms grafikos technikoms, „sąmokslininkais“ juos padaro ir uolus juodos linijos, kaip svarbiausios išraiškos priemonės, naudojimas. Panašus, – tai pabrėžia ir Vidas Poškus „7 meno dienose“, – „yra netgi ikonografinis, siužetinis, teminis lygiai: tai asmeniniai žmogaus (vienoje pusėje vyro, kitoje – moters) išgyvenimai“.

Per du aukštus pasklidusiuose grafikų šeimos darbuose dominuoja N. Vilutienės kūryba: čia ir ankstyvesni – konservatyvūs moters darbai, ir emocingesni paskesnieji. Konkretūs fragmentai kuriami sausa adata, fonas arba pirmas planas – monotipija, kai kur – aliejinė pastelė. Anot kritikų, autorės grafika išlaiko „viduriniosios kartos kalbėseną“ – šviesos ir tamsos, konkretaus ir abstraktaus opoziciją. Nijolė gilinasi į meilės aistras, į moterystės slėpinius tiriančios moters pasaulį. Kitaip sakant, dairydamiesi salėse, neišvengiamai atrastume, ką pavadinti žodžiais „meilė“, „aistra“, „vaisius“ ir t. t. Tačiau tai, kas poezijoje beveik neišvengiamai įgytų banalumo prieskonį, dvelktų neskoningumu ir, o siaube, prievarta (aistrą metaforizuojanti, pasaulį įženklinanti poezija, užuot įvardyta kaip „tiesiog prasta“, neretai pavadinama „moteriškąja“), N. Vilutienės vaizduojamojo meno kūrinyje, priešingai, skleidžiasi visiškai neįkyriai, todėl „moteriškojo žvilgsnio“ nuspėjamumas tampa veikiau parankine priemone nusigauti iki esmės, negu balastu.

Be abejo, iš emocijos randasi ir darbų dinamizmas. Bet kuri menininkės kompozicija stengiasi praplėsti stačiakampio formato ribas, išeiti iš rėmų (netgi grynai fiziškai, nes dailininkė naudoja įvairius priklijavimus ir aplikacijas). Juda ir vaizduojamos figūros – jos, priešingai nei M. P. Vilučio pedantiškumas, su kuriuo jis pažymi ir išbaigia kiekvieną detalę, atrodo nubrėžtos, nupieštos vienu, keliais laisvais gestais. Impulsyvumas ir didelis jausmingumas galiausiai kone kiekvienai figūrai suteikia su aistra, skausmu, ekstaze susijusių simbolinių reikšmių, ir šitaip pakylėtai išreikštos žmogaus kūno vibracijos vėlgi galėtų būti suprastos pernelyg poetiškai, jei sąmoningai užsimerktume prieš autorės nuoširdumą, kuris galbūt yra pagrindinė dailininkės ištikimybės tokiai stilistikai priežastis. Beje, dailininkės vyras, grafikas, rašytojas M. P. Vilutis žiniasklaidai yra sakęs, kad Nijolė ir kuria taip pat jausmingai, kokie yra jos darbai. N. Vilutienės motto – per negražumą siekti grožio.

M. P. Vilutis neabejotinai geriau pažįstamas plačiajai visuomenei. Jis reiškiasi ne tik kaip dailininkas, bet ir įsivelia į kitokias sėkmingas menines avantiūras. Antai praeitais metais dailininkas išleido autoironišką, o kai kuriais atžvilgiais – ir negailestingą pamąstymų (galbūt tai reikėtų vadinti „esė“, bet „pamąstymai“, mano galva, būtų tiksliau) knygą „Tortas“ (leidykla „Tyto Alba“), – esu rašęs apie jos pristatymą „Nemune“. Jo kūriniai naudojami knygų iliustracijoms, kultūrinėje spaudoje vis dar gali aptikti dailininko pasvarstymų kokia nors kultūrine tema.

Grįžtant prie parodos, norėtųsi pastebėti, kad mūsų susidarytą vaizdą (nuomonę?) apie M. P. Vilučio kūrybą ji vargu ar pakeis: dailininkas atsiskleidžia toks, kokį jį daugybę metų ir pažįstame. Visų pirma, žinoma, krinta į akis 8-10 dešimtmečių M. P. Vilučio darbuose dominuojanti centrinė geometrinė perspektyva (apskritai neginčytina, jog griežta kompozicija yra labai reikšmingas M. P. Vilučio kūrybos elementas). Pabrėžiama, kad ji yra „tarsi svarbiausias M. P. Vilučio grafikos veiksnys, savotiška bazė, ant kurios laikosi visas antstatas“. Detalizuotos, fantasmagoriškos būtybės vaizduojamos iš priekio, ir visa tai apgaubta statiškos ramybės, tokios priešingos jaudriai nerimasčiai, kuria tvieskia N. Vilutienės kūriniai. Vaizdą kuria juodos ir baltos spalvų santykiai, todėl lokalios ryškios spalvos (ypač daug raudonos, mėlynos) atlieka tik pagalbinę funkciją. Pastarųjų metų menininko piešiniuose, anot V. Poškaus, pabrėžiamos žmogaus proporcijų teorijos – dominuojančio, organizuojančio prado funkcija: „Visi į gabalus (lyg Andreaso Vesaliaus traktate) suplėšyti, akių nuo žiūrovų neatplėšiantys autoportretai primena bent jau Albrechto Dürerio raižinius, kuriuose vyrų ir moterų kūnai analizuojami su tokiu pačiu moksliškai skrupulingu negailestingumu.“

Visiškai į kitą pasaulį patenkame apsilankę P. R. Vaitiekūno parodoje Nacionalinėje dailės galerijoje. Nors šio iškilaus dailininko tapybą tiktų vadinti ekspresionistine, pabrėžiama, kad iš esmės jis yra realistas. „Ekspresionizmas jo kūriniuose pasireiškia įtemptais spalvų santykiais ir išraiškingais potėpiais. Svarbus ir piešinys, įžvelgiamas storai tepamuose dažų sluoksniuose ar teptuko kotu pieštose linijose. Tačiau pats dailininkas teigia, kad svarbiausi kūrybos impulsai – užkratas – yra tikrovė ir gamta, o fantazija kaip prasimanymas mene – melas“, – rašoma informaciniame pranešime.

P. R. Vaitiekūno paveiksluose matome Nemuną Vilijampolėje iki hidroelektrinės pastatymo, Šeštokų peizažą su geležinkeliu, Pažaislio vienuolyną supančias pievas, Mardasavo pamiškes... „Realistinė paveikslų programa apima ir dailininko biografiją, svarbius jo gyvenimo etapus – skelbia svetainė ndg.lt, – vaikystėje jį supo Vilijampolės, Veršvų, Šeštokų kraštovaizdžiai. Kaunas itin svarbus – šiame mieste P. R. Vaitiekūnas gyveno, mokytojavo, o nuo 1967 iki 1976 m. kūrė paveikslus Pažaislyje veikusios psichoneurologinės ligoninės palatoje. Vasaras leido Dzūkijoje: Česukuose, vėliau Mardasave. P. R. Vaitiekūno paveikslai – tarsi praėjusio laiko dokumentai, juose svarbūs ne tik kraštovaizdžiai, bet ir šviesa, dangaus ir žemės spalvų santykiai, vandens atspalviai. Žvelgdami į šiuos kūrinius, galime matyti šviesą, kuri supo dailininką vaikystėje, išvysti, kaip 1977-aisiais mirgėjo Nemuno vandens paviršius ties Česukais, kokia buvo vasara 1987-aisiais. Paveikslai byloja, kad tam tikri spalvų deriniai, kaip ir kūrėjo žvilgsnis, yra konkretaus laiko ar epochos dalis.“

Simbolinis P. R. Vaitiekūno paveikslų pobūdis artimas E. Muncho ir M. K. Čiurlionio kūrybai – o juk darbai, kaip jau minėjau, eksponuojami salėje, kur prieš gerą pusmetį veikė M. K. Čiurlionio ir jo amžininkų paroda. Nors tai skirtingų epochų menininkai, juos sieja bendra mirties tema. Eglių siluetai P. R. Vaitiekūno darbuose transformuojasi į žmogystas, šieno kupetos virsta maldininkų figūromis, akmuo panėšėja į kaukolę... Tik E. Muncho kūriniuose mirtis ir jos grėsmė kyla ir sklinda iš žmogaus vidinio pasaulio, jo nerimo, o į P. R. Vaitiekūno paveikslus perkeliama pirmapradė gamtoje, jos reiškiniuose slypinti baugi grėsmė. Dailininkas sukūrė savitą individualią simboliką, viešnios arba velykės įvaizdžius, kurių tušti gobtuvai virsta peizažą skrodžiančiais dalgiais. Gobtuvas arba kaukolė dažnai išryškėja ir lovoje gulinčių figūrų atvaizduose. Be minėtų ir kitų europinės kultūros „skiepų“ (B. Pasternako, M. Cvetajevos, Ch. Baudelaire’o, W. Whitmano ir kt.), P. R. Vaitiekūno kūrybą maitina ir lietuviški šaltiniai: folkloras (J. Basanavičiaus užrašytos pasakos, S. Daukanto raštai), arsininkų tapyba, ypač A. Gudaičio asmenybė, avangardinė literatūra (K. Binkio, J. Tysliavos ir kt.), anuometinės Kauno bohemos pokalbiai ir kt. P. R. Vaitiekūno epochai priklauso ir jo amžininkai bičiuliai: A. Martinaitis, K. Paliokas, A. Stankevičius, J. Mikutis ir daugelis kitų.

Paroda Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki gegužės 23 dienos.