Balandžio mėnesį sukanka 95 metai nuo armėnų tautos genocido Turkijoje pradžios. Vokietijos savaitraštis „Spiegel“, pristatydamas naują dokumentinį filmą apie armėnų genocidą, siūlo dar sykį prisiminti tragišką armėnų tautos istoriją.

Tigranai Asartjan šią savaitę sukanka 100 metų. Prieš porą metų ji ėmė nebejausti skonio, o prieš metus prarado ir regėjimą. Ji gyvena viename iš Armėnijos sostinės Jerevano daugiabučių. Senutė jau daugelį mėnesių nebuvo iškėlusi kojos iš savo kambario. Ji visa sužvarbusi. Šaltis skverbiasi pro pilką vilnonę antklodę, dengiančią jos kelius. „Aš laukiu mirties“, – ištaria ji.

Arti mirties ji buvo ir prieš 92 metus, kai slėpėsi viename šiandienės Turkijos kaimo namo rūsyje. Netoliese ant gatvės gulėjo mirtinai sumuštas armėnų berniukas. Gretimame name buvo prievartaujamos moterys, aštuonmetė mergaitė girdėjo jų klyksmus. „Yra gerų ir blogų turkų“, – sako ji. Blogieji užmušė berniuką. Gerieji padėjo jai ir jos šeimai pabėgti paskui besitraukiančius rusų dalinius.

97 metų ūkininkas Avadis Demirci yra turbūt paskutinis armėnas Turkijoje, kuris išgyveno savo tautos genocidą. Demirci žiūri pro langą į Vakifli kaimą, paskendusį oleandrų ir mandarinmedžių žieduose. Tolumoje matyti Viduržemio jūra.

1915 metų liepą į kaimą įžygiavo turkų policininkai. „Kai ruošėmės bėgti, tėvas prisitvirtino mane diržu prie nugaros, – sako Demirci, – taip man pasakojo tėvai.“ Vakifli ir kitų šešių kaimų gyventojai, apsiginklavę medžiokliniais šautuvais ir pistoletais, įsitvirtino Musa Dagh, Mozės kalnuose. Praėjus aštuoniolikai metų, austrų rašytojas Franzas Werfelis kaimiečių pasipriešinimą turkų policijai aprašė romane „Keturiasdešimt Musa Dagh dienų“.

„Tai, kas pasakojama toje knygoje, yra gryna tiesa, – sako Demirci. – Aš pats išgyvenau tą istoriją, nors ir prisimenu ją tik iš pasakojimų.“

Werfelio knyga ir atminimo paminklas Jerevano pašonėje, Cicernakaberdo kalvoje, pastatytas priešais snieguotą ir nepasiekiamą Ararato kalną, primena apie armėnų genocidą, kurio paskutinieji gyvi likę liudytojai jau stovi prie mirties slenksčio.

Šiandieninės Turkijos rytuose nuo 1915 iki 1918 metų buvo nužudyta nuo 800 tūkstančių iki 1,5 milijono armėnų. Dalis jų mirė nuo išsekimo vadinamuosiuose „mirties žygiuose“ per Šiaurės Sirijos dykumą. Tai buvo vienas pirmųjų XX amžiaus genocidų, pramynusių kelią būsimiems genocidams: tiek Europos žydų, tiek vykdytiems Kambodžoje, Ruandoje.

Tautai, kurios dalis buvo nušluota nuo žemės paviršiaus, dalis išsibarstė po pasaulį, o likusioji buvo priversta gyventi nedidelėje, šiandien vis dar izoliuotoje šalyje, prireikė ne vieno dešimtmečio, kad pati įsitikintų įvykusia katastrofa. Tik septintajame XX amžiaus dešimtmetyje, po ilgų diskusijų su Maskvos vadovybe, armėnai ryžosi pastatyti paminklą žudynių aukoms.

Turkija, kurios teritorijoje vyko šis nusikaltimas, iki šiol atkakliai neigia nusikalstamus Osmanų vyriausybės veiksmus. Vokietija, Pirmojo pasaulinio karo metais buvusi Osmanų imperijos sąjungininkė, ir Sovietų Sąjunga, draugiškai nusiteikusi jaunos Turkijos Respublikos atžvilgiu, nebuvo suinteresuotos atvirai prabilti apie genocidą.

Vokietija iki šiol nėra oficialiai pripažinusi armėnų genocido. 2005 metais Vokietijos parlamentas paragino Turkiją prisiimti „istorinę atsakomybę“, tačiau niekur nebuvo pavartota sąvoka „genocidas“.

Politinis ir strateginis Ankaros vaidmuo Šaltajame kare lėmė, kad genocido klausimas nebuvo keliamas ir Vakaruose. Situaciją apsunkino ir tai, kad – palyginti su holokaustu ir vėlesniais genocidais – buvo likę mažai vaizdinės ir filmuotos medžiagos. „Šiuolaikinių medijų raida, – sako vokiečių dokumentinių filmų kūrėjas Ericas Friedleris („Das Schweigen des Quandts“), – pavėlavo maždaug dvidešimt metų, antraip šis genocidas būtų nepalyginamai stipriau įsirėžęs į atmintį.“

Tačiau esama to laikotarpio liudininkų, daugiausia vokiečių ir amerikiečių, kurių pasakojimai ir laiškai guli archyvuose ir ligi šiol yra žinomi tik specialistams. 95-ųjų genocido metinių proga per Vokietijos televiziją ARD neseniai buvo rodoma dokumentinė apybraiža pavadinimu „Aghet“ (armėniškai „Katastrofa“), kurioje į dienos šviesą iškeliama ligi šiol archyvuose dulkėjusi diplomatų, inžinierių ir misijos dalyvių užfiksuota informacija.

Šio filmo pagrindą, – kitaip nei dokumentinėse dramose, kuriose įvykiai atkuriami pasitelkiant iš dalies pramanytus dialogus ir to laikmečio kostiumus, – sudaro vien originalūs aktorių įgarsinami tekstai, kuriems gyvybės įkvepia ne tiek vėlesniais laikais suteiktas dramatizmas, kiek tinkamai parinkti tekstai ir jų skelbiama žinia.

Pirmiausia pasigirsta Leslie Daviso, kuris iki 1917 metų ėjo JAV konsulo pareigas Rytų Anatolijos mieste Harpute, įspūdžiai. Čia buvo suvaryti tūkstančiai armėnų, kurie vėliau buvo pasiųsti mirti žygyje per dykumą. „1915 metų birželio 28 dieną buvo oficialiai paskelbta, – praneša jis, – kad visi armėnai turi palikti miestą per penkias dienas. Skerdynės, kad ir kaip baisiai tai skambėtų, būtų kur kas humaniškiau negu deportacija.“

JAV ambasadorius Henry Morgenthau informuoja apie susitikimus su Osmanų vyriausybės vidaus reikalų ministru Talaatu Pascha, kuris jam operacijos pradžioje pareiškė apie „neatšaukiamą nuosprendį“ „nukenksminti armėnus“. Po įvykdyto genocido jis dar sykį pasikviečia ambasadorių ir pateikia jam pasiūlymą, kuris, pasak Morgenthau, buvo turbūt labiausiai pribloškiantis pasiūlymas, kokį yra tekę girdėti: Talaatas pageidavo, kad jam būtų pateikti sąrašai armėnų, kurie buvo Jungtinių Valstijų draudimo kompanijų „New York Life Insurance“ ir „Equitable Life of New York“ klientai. Šie armėnai esą jau negyvi ir nebeturi palikuonių, taigi teisę gauti išmokas dabar esą perimanti vyriausybė. Morgenthau žodžiais: „Aš, suprantama, atsisakiau vykdyti šį reikalavimą.“

Filme taip pat pateikiami dviejų medicinos seserų iš Švedijos ir Šveicarijos prisiminimai, dviejų genocidą išgyvenusių liudininkų pasakojimai, Vokietijos konsulo Wilhelmo Litteno dienoraštis, vienas labiausiai sukrečiančių to laikotarpio dokumentų.

1916 metų sausio 31 dieną Littenas aprašo, ką išvydo kelyje tarp Deir al-Sor ir Tibni miestų dabartinėje Sirijoje: „Pirma valanda po vidurdienio. Kairėje kelio pusėje guli jauna moteris, nuoga, tik su rudomis kojinėmis, aukštielninka, virš galvos sukryžiavusi rankas. 1 val. 30 min. po vidurdienio, dešinėje iškastoje duobėje ant nugaros guli nuogas senis su balta barzda. Už poros žingsnių – nuogas berniukas guli aukštielninkas, apatinė kūno dalis išdraskyta.“

Ne mažiau šaltakraujiškai skamba ir tuometinio Vokietijos kanclerio Theobaldo von Bethmann-Hollwego atsakymas į žiaurumų sukrėsto ambasadoriaus siūlymą viešai pasmerkti sąjungininkės Osmanų imperijos nusikaltimą: „Mūsų vienintelis tikslas – išlaikyti Turkiją savo pusėje iki pat karo pabaigos, nesvarbu, kokia kaina.“

Pasak filmo autoriaus ir režisieriaus Friedlerio, vaizdinės ir filmuotos medžiagos gausa nustebino ir pačius istorikus, konsultavusius jį kuriant šį 90 minučių trukmės filmą. Antai buvo pirmą kartą parodyta filmuota medžiaga, kurioje užfiksuotas pompastiškas 1943 metais vykęs 1921-iaisiais Berlyne nužudyto Talaato Pascha palaikų pervežimas. Kiti dokumentai padėjo identifikuoti asmenis, kurių tapatybė archyvarams prieš tai nebuvo žinoma.

Filme pristatomos ir šiandien, praėjus veik šimtui metų po įvykių, Turkijoje užgimstančios diskusijos dėl genocido. „Niekada, – šaukia Turkijos ministras pirmininkas Recepas Tayyipas Erdoganas, – Turkija niekada nepripažins genocido.“ Armėnijos surengtoje parodoje įniršę ultranacionalistai drasko nuo sienų fotografijas ir lyg pamišę puola daužyti automobilį, kuriuo anksčiau teismo nustatyto termino namo vežamas literatūros Nobelio premijos laureatas Orhanas Pamukas – kadangi jis išdrįso garsiai ištarti tai, ką seniai įrodė istorikai.

Genocidas ištisus dešimtmečius kamavo vėliau gimusius armėnus ir neleido užgyti jų žaizdoms. „Ši tragedija, – sako Haikas Demojanas, Genocido atminimo vietos Jerevane vadovas, – tapo mūsų nacionalinės tapatybės ramsčiu.“ O Armėnijos prezidentas Seržas Sargsjanas tvirtina: „Norint, kad nepasikartotų tokios baisybės, visų pirma reikia aiškiai jas pasmerkti.“

Tuo tarpu vėlesniais laikais gimę turkai galėjo miegoti ramiai. Mustafa Kemalis Atatiurkas, Respublikos įkūrėjas, radikaliai susidorojo tiek su Osmanų imperija, tiek su Talaatu, Enveru ir Cemaliu Pascha, trimis pagrindiniais genocido organizatoriais. Jis pripažino „niekšybę“, kurią jo pasekėjai atkakliai neigia iki šių dienų, tačiau jis nenubaudė tarnautojų ir kariškių, kurie neabejotinai prisidėjo prie žudynių.

Daugiausia diasporoje gyvenančių armėnų pastangomis šiandien vėl iškyla praeities demonai. Kiekvieną pavasarį, prieš balandžio 24 dieną, kada 1915 metais tuometiniame Konstantinopolyje buvo suimti armėnų politikai ir intelektualai ir prasidėjo represijos prieš armėnus, vis kitų šalių parlamentuose priimama rezoliucija dėl genocido: 2001 metais Prancūzijoje, 2003 metais Šveicarijoje, (2005 metais tai padarė ir Lietuva, – vert. past.), šiais metais Švedijos parlamentas ir JAV Kongreso Atstovų rūmų Užsienio reikalų komitetas (vis dėlto vėliau buvo nuspręsta šios rezoliucijos nesvarstyti, – vert. past.).

Kiekvieną kartą Ankara piktai grasina imtis politinių priemonių – kurių galiausiai neįgyvendina. Tai jau yra tapę ritualu. Vis dėlto tokie žmonės kaip Hrantas Dinkas, Turkijos armėnų laikraščio „Agos“ redaktorius, buvo linkęs neapsiriboti vien genocido sąvoka; jis norėjo, kad Turkija pažvelgtų į akis kraupiai praeičiai. Už tai jis sumokėjo gyvybe. 2007-ųjų sausio 19 dieną jis buvo nužudytas vidury gatvės. 200 tūkstančių turkų, kurie po šio įvykio protestuodami išėjo į Stambulo gatves ir skandavo: „Mes visi esame armėnai“, – gėdino savo šalies vyriausybę.

Panašu, kad stipriau nei bet koks diplomatinis spaudimas veikia tiesa, su kuria tenka susidurti tūkstančiams turkų savo pačių šeimose.

Teisėja iš Stambulo Fethiye Çetin devintojo dešimtmečio pradžioje sužinojo, kad turi armėniškų šaknų. Apie tai po ilgų kankinamų dešimtmečių jai papasakojo močiutė Seher, vaikystėje pakrikštyta armėnišku vardu Heranuš. Būdama maža mergaitė, ji 1915 metais savo akimis matė, kaip buvo žudomi jos kaimo vyrai. Ji pati liko gyva ir pateko į vieno turkų kariškio šeimą. Mergaitė buvo auklėjama musulmoniškai ir vėliau ištekėjo už turko. Ji buvo viena iš dešimčių tūkstančių „užsislėpusių armėnų“, kurie išvengė žudikų ir buvo priversti tapti turkais.

Anūkei šitokia močiutės atskleista tiesa sukėlė šoką, ji staiga pradėjo matyti aplinką visai kitomis akimis. 2004 metais Çetin užrašė savo šeimos istoriją. „Anneannem“ („Mano močiutė“) tapo bestseleriu, Çetin sulaukė tūkstančių skaitytojų atsiliepimų. Daugelis kreipėsi į ją su padėkos žodžiais, o kiti keikė ją kaip „išdavikę“. Tačiau tabu buvo sulaužytas.

„Spiegel“, 2010/14

Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Vitkienė