Šios „Muzikos iš rūsio“ grupės sunku nepastebėti – krūva jaunų linksmų žmonių, visiškai atsidavusių savo aistrai.

Gatvėse jų paklausyti aplinkui spiečiasi praeiviai, o scenoje – kojos ima mušti į taktą, net jei niekada nesi šokęs lindyhopo.

Taip, tai vilniečiai „Rhythm Junkies“, kurie su bernardinai.lt skaitytojais pasidalijo savo mintimis apie visą džiazo ir svingo kultūrą.

Jūs esate lindyhopo šokėjai, todėl norėčiau pirmiausia pakalbėti apie lindyhopo kultūrą. Kas yra lindyhopas? Kokia jo istorija ir kas vyksta dabar?

Mindaugas: Lindyhopas yra toks amerikietiškas džiazo šokis, sukurtas juodaodžių svingo eros pradžioje, tai yra ketvirtajame dešimtmetyje.

Tai yra labai laisvas šokis, kurį gali šokti praktiškai visi, jaučiantys ritmą.

Milda: Taip, jis susiformavo iš daugybės kitų šokių, tuo metu suplaukusių į Ameriką.

Mindaugas: Yra netgi lindyhopo moto: „Lindyhopas – vagių šokis“, nes jei pamatai kokį judesį bet kuriame kitame šokyje – fokstrote ar netgi valse – jeigu tau patinka, tu sugebi jį panaudoti lindyhope – tai yra normalus lindyhopo reiškinys.

Be to, lindyhopas yra pirmasis šokis, kuriame buvo pradėti naudoti triukai, vadinamieji „airstep“, kai į orą mėtomi šokio partneriai.

Milda: Tai – labai socialus šokis. Ne vien tik todėl, kad dažniausiai šokama nerepetavus, keičiamasi partneriais ir taip toliau, bet ir todėl, kad jis atspindi to meto socialinę padėtį. daugybe šokio elementų yra tam tikra prasme teatriniai.

Mindaugas: Jeigu pažiūrėtumėte atidžiau, lindyhope vaidinamos išpūstos buitinės scenos. Tai tik įrodo, jog šis šokis gimė natūraliai.

Visi džiazo šokių judesiai turi ilgas istorijas, net iš pavadinimų gali suprasti, kaip jie atsirado.

Yra toks filmas – „Hellzapoppin“, ar verta jį pažiūrėti, norint susipažinti su lindyhopu?

Mindaugas: Taip, ištrauka, kai filme šokamas lindyhopas, turbūt yra pati garsiausia, nors ir trunka dešimt minučių. Ir galima pamatyti, kaip lindyhopą šoko būtent tos eros metu.

Kokia lindyhopo situacija Lietuvoje? Kiek žinau, yra lindyhop.lt kolektyvas Vilniuje, kaip dėl kitų miestų?

Mindaugas: Lindyhopo banga prasidėjo maždaug prieš dvylika metų Klaipėdoje. Ten buvo pora, kuri tarp kitų šokių šoko ir lindyhopą. Tačiau ten buvo tokia labiau šou scena.

Tada keli žmonės Vilniuje, galbūt prieš aštuonerius metus, susidomėjo šiuo šokiu ir „atvežė“ jį į Vilnių. Taip lindyhopas augo Vilniuje, tik jau ne kaip šou, o sociali scena.

Klaipėdoje jau kokius trejus metus lindyhopas buvo visiškai miręs, bet dabar, kiek žinau, jis vėl pamažu atsigauna, bet labai nežymiai.

Praktiškai, dabar lindyhopas aktyvus yra tik Vilnius ir šiek tiek mezgasi Kaune.

Pataisykite, jei klystu, bet bent jau man lindyhopas asociuojasi su Harlemu, su tuo getu, kur žmonės šokiu praskaidrindavo savo, taip pavadinkim, niūrią kasdienybę...

Mindaugas: Taip. Tai yra laikotarpio dalykas, nes lindyhopas ir kiti džiaziniai šokiai išpopuliarėjo būtent didžiosios krizės metu, kai žmonės atidirbę visas dienas, vieną kartą per savaitę galėdavo skirti sau... Ir tą jie darydavo šokdami, nes šokti nekainuodavo nieko.

Milda: Sakyčiau, netgi ne vieną kartą per savaitę. Pažiūrėjus senuosius lindyhopo vaizdus, matyti, kaip, pavyzdžiui, moterys šoka su kambarinių uniformomis ir taip toliau. Kadangi tuo metu viešbučiuose tarnais dirbdavo juodaodžiai, jie šokdavo tiesiog pertraukų metu.

Ar manote, kad įmanoma perduoti tą Harlemo dvasią šiais laikais, šokant švariose salėse?

Midaugas: Visiškai taip. Lindyhopas yra ne apie purvą arba vargą, o apie nuotaiką apskritai. Visa džiazo kultūra švyti.

Pavyzdžiui, kai mes vasarą šokame gatvėse, jaučiame, kaip tai traukia žmonės: jie mato, kaip šokėjai šypsosi, ir tarsi pasiima to pozityvumo sau.

Tai ir yra ta, pavadinkime, misija, kurią mes bandome perteikti.

Kartais palyginu hiphopą ir lindyhopą: hiphopas yra toks agresyvesnis šokis, o lindyhopas švyti džiaugsmu. Net jei lindyhope būna vadinamieji „battles“ (liet.: „kovos“), esmė yra ne ta, ką tu parodysi geriau... „Priešininkas“ tokiu atveju netgi apsidžiaugia.

Milda: Aš bent jau vadinu tai subkultūra, nes tai, ką mes darome, beveik idealiai atitinka subkultūros apibrėžimą.

Lindyhope yra du judėjimai: vienas toks, kuris puoselėja autentiškumą, kitas – kuriame tik šokama, kur žmonės „nesiparina“ dėl istorijos ir panašiai, jiems tiesiog malonu šokti. Pastaruoju atveju, tas šokis, žinoma kinta, nes kai kiti stengiasi tik atkurti tai, kas buvo, čia šokama taip, kaip jiems dabar atrodo. Ir tai nėra blogai.

Mindaugas: Kadangi aš pats vedu šokių pamokas, galiu pasakyti, jog yra dar trečias sluoksnis žmonių, kurie ateina, nes, pavyzdžiui, mėgsta pasportuoti (juokiasi).

Gerai, dabar nuo šokių galime pereiti prie grupės. Kuo Jus, asmeniškai, patraukė svingo muzika?

Mindaugas: Džiazo klausydavau ir anksčiau, dar prieš pradėdamas šokti lindyhopą, bet tai buvo toks, kaip aš vadinu, „estradinis džiazas“ - Ella Fitzgerald, Frankas Sinatra.

Tada atradau lindyhopą ir tiesiog natūraliai pradėjau domėtis ir lindyhopo muzika. Jeigu susiduri su lindyhopu ir nori lįsti giliau į tuos visus vandenynus, taip susidomi ir muzika. Kuo toliau domiesi, tuo daugiau atrandi.

Pati grupės idėja... Svingo kultūra Lietuvoje, ar apskritai džiazo kultūra, netgi akademijose, yra modernusis, free džiazas ir panašiai. Ir profesionaliems muzikantams nėra įdomu groti svingo.

Milda: Ne kiek neįdomu, kiek neaktualu tiesiog.

Mindaugas: Labai sunku surasti gyvą grupę, pagal kurią galėtum pašokti ir šis trūkumas labai aiškiai jautėsi.

Milda: Dar reikėtų paminėti, jog šis šokis yra tuo nuostabus, jog šokti pagal gyvą muziką yra visai kas kita, nes tai yra toks šokio ir gyvos muzikos „tarpusavis“.

Mindaugas: Pati muzika subrandino šokį. Lindyhopas numirė šeštąjame dešimtmetyje, nes svingo muzikantai persiorientavo į bebopą ir lindyhoperiams nebebuvo pagal ką šokti.

Milda: Jeigu grįžtant prie klausimo, iki kol atradau šią kultūrą, visą laiką sakydavau, kad nesuprantu džiazo, nes matydavau tą modernųjį šių laikų džiazą ir sakydavau, kad mano muzikinis išsilavinimas yra per mažas, kad jį suprasčiau, nors žinojau, jog tai yra turtinga muzika.

Viskas pasikeitė, kai skaičiau straipsnį apie vieną žmogų, kuris šoko lindyhopą... Susidomėjau tuo ir pradėjau ieškoti informacijos apie tai ir mane ta muzika ir šokis užkabino. Natūraliai tiesiog.

Ar Jūs kuriate savo dainas, ar tik darote koverius?

Mindaugas: Mes darome koverius.

O kodėl nekuriate? Juk esate jauni ir kūrybingi!

Mindaugas: Mano nuomone, mums dar tiesiog reikia subręsti, nes mes nesame profesionalūs muzikantai.

Milda: Taip, ir aš sutinku su tuo, jog reikia subręsti, kita vertus, tada, kai buvo kuriama ta muzika, ji buvo veikiama aplinkos: nuo dainų žodžių iki muzikinių instrumentų panaudojimo. Tai buvo socialinio gyvenimo atspindys, todėl dabar šiais laikais, jeigu mes kurtume ir jeigu norėtumėme kurti taip, kaip tada, muzika būtų visai kitokia, nes dabar mums daro įtaką visai kiti veiksniai. Ir mes kitokie, ir pasaulis kitoks.

Kitu atveju, galėtumėme tiesiog atkartoti skambesį, bet kam tai daryti? Kam to reikia?

Aš netgi sakyčiau, jog mes interpretuojame, o ne koveriuojame, nes mes nedarome karaokės... Mes viską darome plius-minus savaip.

Man labai puiku tai, kad kai mes atliekame tuos kūrinius, stengiamės įsigilinti į dainą, suprasti, kas tada buvo.

Ar nesulaukiate priekaištų iš kitų žmonių, jog grojate tai, kas buvo aktualu prieš aštuoniasdešimt metų?

Mindaugas: Aš asmeniškai negirdėjau jokių priekaištų.

Milda: Tai nėra muzika, kuri erzina, tai yra muzika, kuri džiugina tiek jaunus, tiek senus. Kodėl tuomet jie turėtų priekaištauti?

Dauguma sutiktų, jog šiuolaikinė muzika yra suprastėjusi iki minimumo.

O jeigu koks skustagalvis, kuriam atrodo, jog reikėtų įtraukti „bumbčiko“, tai... Mums tiesiog neįdomu, mes jo tiesiog neklausome.

Mindaugas: Žmonių, kurie yra likę kritikuoti, mes tiesiog netraukiame. Jie praeina pro šalį, tarytum nieko negirdėtų.

Milda: Mūsų publika, didžiausia jos dalis, vis vien yra tie, kurie šoka ar domisi tuo, kad ir kur grotume – ar tai yra Pilies gatvė, ar šiaip koncertas salėje, visą laiką susilaukiame neutralių žmonių, kurie pasako, atrodome kaip iš filmų ir panašiai... Ir tai yra normalu, mums tai malonu.

Man kartais netgi juokinga, kai į mus žiūri į tokį tarsi karnavalo šou... Bet tai yra įdomu, toks savotiškas žaidimas.

Mindaugas: Kai minėjome, jog lindyhopas ir jo muzika kelia džiaugsmą ir šypseną, tai ir atbaido tokius, kurie norėtų kritikuoti, juk mes nieko nepašiepiame, nieko nekliudome... Mes tiesiog šypsomės ir tuo, manau, skiriamės nuo kitų muzikantų scenoje: mes nebandome sužavėti, mums svarbiausia – eiti ir gerai „pasitūsinti“. Aišku, stengiamės viską padaryti kuo techniškiau, bet mūsų idėja, nuo ko viskas ir prasidėjo, buvo viską daryti dėl savęs.

Milda: Ne kiekviena muzika turi savo šokį, svingas yra tokia stipri muzika, ji turi savo tą tokį „x-faktorių“, savo kažkokį stebuklą.

Aš neturiu nieko prieš kitus muzikos žanrus, bet, paimkime metalą, tai vis tiek yra sunkinanti muzika, agresyvi, ji labiau iškelia ar išvalo blogas emocijas.

Mindaugas: Yra ir svingo dainų, kurios, palyginti su kitomis, yra piktesnės, bet netgi tas pyktis yra toks... „šventas“.

Ar ne ironiška: muzika linksma, o žodžiai – piktesni?

Milda: Taip, savotiškai. Vėlgi viskas ateina iš konteksto: tai, ką žmonės tada išgyveno, tą – kūrė, ką matė – tą rašė. Tai buvo toks istoriškai „aštrus metas“, daug kas vyko. Tuo labiau svingas yra juodaodžių muzika, kurie tuo metu buvo niekinami.

Taip, visgi Harlemas buvo tikriausias getas. Grįžtam prie muzikos. Sakėte, jog pradėjote nuo „estradinio“ džiazo, ko klausote dabar?

Mindaugas: Dabar... Bent jau tai, ką mes bandome groti, labiau orientuojamės ir Naujojo Orleano džiazo pradžią. Didžioji dalis mūsų atliekamų dainų buvo parašytos prieš 1930-uosius, prieš svingo erą. Nors tas dainas ir atlikdavo „bigbandai“, bet tos dainos buvo parašytos gerokai anksčiau.

Mes kalbėjome su daug žmonių, kurie yra tarsi to laikotarpio istorikai, labai sunku apibūdinti muzikos stilių, todėl vadiname tai Naujojo Orleano džiazo pradžia.

Šiais laikais, instrumentuotė yra panašesnė į tai, ką mes atliekame, anksčiau buvo daugiau varinių instrumentų.

Milda: Mes lyg ir negalėtumėme vadintis svingo grupe.

Mindaugas: Mes esame maišalynė iš trijų: senasis džiazas, svingas ir labai daug idėjų semiamės iš čigoniškojo džiazo.

Tarkime, pirmasis Europos savamokslis džiazmenas buvo čigonas – Django Reinhardtas, kurio mes daug klausome.

Milda: Kalbant apie inspiraciją, aš šoku pagal svingą, o namuose klausau to, kas dabar darosi Naujajame Orleane.

O kas dabar darosi Naujajame Orleane?

Milda: Verda džiazo gyvenimas. Kuriasi daugybė grupių, kurios gyvena iš grojimo gatvėse.

Man įdomu, kaip jie groja, kaip save pateikia... Man tai yra arčiausiai prie širdies.

Mindaugas: Mes iš to dabar ir mokomės, nes tai yra panašiausia į tai, ką mes dabar bandome daryti.

Šiuo metu visi Amerikos šokėjai pradėjo tiesiog plūsti į Naująjį Orleaną.

Milda: Tai, kas dabar dedasi ten, yra visiškai fenomenalu, tikras atgimimas.

Šokėjai pradėjo jungtis su muzikantais, tarp šokėjų atsirado muzikantų, kurie yra lygiai tokie kaip mes.

Mindaugas: Manau, mes esame kiek stipresni negu, pavadinkime, profesionalūs Lietuvos muzikantai, nes mes tą muziką labai gerai pažįstame, ja tiesiog gyvename.

Dar kartą pratęsiant apie inspiraciją, mes visada bandėme lygiuotis į būtent tuos „gatvinius“ Naujojo Orleano muzikantus, tik Lietuvoje mums trukdo orai...

Kaip supratau, Jums labiausiai patinka groti gatvėse, taip? O pasirodymas – grupė, kurioje grupės nariai yra ir šokėjai, ir muzikantai?

Mindaugas: Taip, „Rhythm Junkies“ yra vienuolika žmonių, du iš jų yra šokėjai. Mes visi esame šokėjai, bet grupės šokėjai yra du.

Kaip Jums sekasi užkariauti klausytojų širdis?

Mindaugas: Mums tikriausiai nesiseka, nes mes tiesiog nebandome nieko užkariauti.

Milda: Mūsų tikslas niekada nebuvo kažką užkariauti.

Greitai važiuosime groti į vieną lindyhopo festivalį Ukrainoje. Esame pakviesti kaip grupė, grosianti šokėjams.

Milda: Visų pirma, kaip Lietuvoje mes turime mažą lindyhopo scenytę, taip visame pasaulyje ši scena egzistuoja.

Mūsų tikslas turbūt labiau yra užkariauti tą publiką.

Mindaugas: „Rhythm Junkies“ – džiazo šokių muzikos grupė ir einame tikslingu keliu.

Milda: Galėčiau pasakyti, kad dabar mūsų karjera prasideda. Iki šiol mes tik siekėme to, mes mokėmės.

O šiaip, mums sekasi neblogai, galbūt labiau ne Lietuvoje, o savo scenoje, kur mes jau esame geriau žinomi.

Mindaugas: Įrašome albumą, kurį eisime platinti į gatves!

Kalbėjosi Goda Raibytė