Pokalbis su menininku Algirdu Šeškumi jo personalinės 1975–1983 m. fotografijos ir grafikos parodos „Archyvas (Pohulianka)“ Nacionalinėje dailės galerijoje atidarymo proga. Pokalbį parengė Malvina Jelinskaitė.

Nacionalinėje dailės galerijoje atidaroma paroda „Archyvas (Pohulianka)“. Joje eksponuojami fotografiniai ir grafiniai atspaudai, daryti prieš trisdešimt metų. Kaip jaučiatės?

Jaučiuosi kiek neįprastai, gal kiek išmuštas iš kasdienio ir jaukaus savo gyvenimo –­ kitokio buvimo mene. Padaugėjo darbo, staiga ėmiau rūpintis seniai sukurtais ir kiek pamirštais meno kūriniais. Ėmiau juos „aptarnauti“. Į savo kūrinių demonstravimą Nacionalinėje dailės galerijoje žiūriu ramiai. Menas man be galo reikalingas, bet poreikio reikštis ir manipuliuoti menu neturiu. Visada maitinausi ir maitinau dvasios vaisiais, o dabar štai juos pateikė prabangiame dvasios restorane pavadinimu NDG. Praėjus daugiau nei trisdešimt metų, staiga buvau įkalbėtas „atiduoti duoklę“ protingiems žmonėms, kultūrai ir istorijai. Nepasakyčiau, kad man tai neįdomu. Džiugu, kad ir kitus tai džiugina.

Šiandien esate Lietuvos dailės muziejaus autorius, o istoriškai nutiko taip, kad Jūsų kūryba buvo nustumta į paraštes. Fotografijos istorikė Margarita Matulytė kruopščiai, nuosekliai ir atidžiai „grąžina Jus į istoriją“. Ar Jums tai aktualu?

Suprantu Margaritą, didelę meno mylėtoją ir puoselėtoją. Visokeriopai stengiuosi jai padėti. Jos dėka išėjo abi knygos –­ „Žaliasis tiltas“ ir „Archyvas (Pohulianka)“, surengta paroda Nacionalinėje dailės galerijoje, bet manau, kad iš niekur nebuvau „iškritęs“ ir be vietos nebuvau. Išskirtinė vieta tarp žmonių nei dabar, nei tada man nerūpėjo. Turiu savo visavertį gyvenimą mene ir jo kokybė nepriklauso nuo to, ar jį kas suvokia, ar ne. Reiškimasis per meno kūrinį man nėra vienintelis būdas maitintis ar maitinti menu. Žinoma, aš kaip virėjas, kuris gamina patiekalą, noriu, kad žmonės patiekalo paskanautų, todėl džiaugiuosi nauja valgytojų karta, kuriai reikia mano prieš trisdešimt metų virto viralo. Eksponuoju savo kūrinius Nacionalinėje galerijoje, lietuviškai šnekant, tautos galerijoje, bet manau, kad didelio kulinarinio turo nepadarysiu. Lietuvoje meno smaližių mažai, dominuoja keli tradiciniai patiekalai ir vartojami jie vis tie patys. Ir į tą „vamzdį“ prie Neries (Vlado Urbanavičiaus skulptūrą „Krantinės arka“, –­ M. J.) nedaug kas „įkremta“. Stebiuosi (ir džiaugiuosi), kad mūsų archajiškoj visuomenėj toks vamzdis atsirado. Kai jį pamatau, pasidžiaugiu dėl mieste atsiradusių gurmaniškų patiekalų. Tokius patiekalus gaminome daugiau nei prieš trisdešimt metų, bet valgytojų tuomet beveik nebuvo. O dabar tas vamzdis lyg ir pademonstruoja, kad valgytojų kontingentas keičiasi. Ir mano knygos, ir mano paroda yra tų pačių pokyčių ženklas.

Kodėl pasitraukėte iš meno?

Nesu tikras, ar Jūs žinote, kas yra menas, ir ar mes susišnekame. Tyriau meną tiek giliai, kad suvokiau jį gryną ir išmokau manipuliuoti (išskirti ir naudotis) juo grynu, t. y. apsieiti be meno kūrinio.

Ar sunku manipuliuoti menu be meno kūrinio?

Paprasta. Štai aktorius skaito eilėraštį. Jis kalba, paskui nustoja kalbėti. Aktorius kalba scenoje ir jo kalba, intonacija, žodžiai, pats aktorius yra meno kūrinys. Ar jam nustojus kalbėti ir nuėjus nuo scenos, nuėjo ir „meno kūrinys“? Ne. O jei aktorius atėjo į sceną ir nieko nesako –­ tyli. Menas tai ar ne menas, jei jis tą patį eilėraštį sako mintyse? Žinoma, kad jis kuria meną, ir tie, kas moka jį skaityti, – perskaitys. Menui nebūtinas meno kūrinys. Menas absoliučiai vienalytis ir nedalomas, jis be tautybės ir be sienų, o meno kūriniai gali būti skirstomi, dalomi, rūšiuojami.

Bet esate menininkas, tad kuo užsiimate?

Taip, esu žmogus, kuriam reikalingi didesni meno kiekiai. Menu minta visi, bet menininkas minta koncentratais. Koncentruoju meną tiesiogiai arba per meno kūrinį. Susižavėjau šiuolaikine fotografija, tuo fotografavimu iš begalės taškiukų ar jų nebuvimo. Inžinieriai taip ištobulino fotoaparatus ir fotografavimą, kad baisiausiai smagu tas fotografijas daryti.

Išbandėte tapybą, grafiką, asambliažą. Kaip nutiko, kad nuosekliausiai dirbote su fotografija? Kuo fotografinė raiška patraukli?

Niekuo. Fotografavimas buvo ir yra vienas iš paprasčiausių būdų meno kūrinį sukurti ir prifarširuoti jį meno. Fotografinė technika dabar ir tuo laiku buvo aiški, inžinieriai jau buvo pasirūpinę fotoaparatais, fotopopieriais, cheminėmis reakcijomis. Man reikėjo tik pasinaudoti tais išradimais ir užsiimti „grynuoju“ menu. Tai ir dariau. Man rūpėjo abstrahuotis. Tą patį darau ir dabar. O fotoaparatas nei tada, nei dabar man nebuvo koks nors sakralinis objektas. Fotografijos meną turėjau kur sandėliuoti, skirtingai nuo mano tapybos darbų, o ypač asambliažų, kurių daug ir be jokių sentimentų išvažiavo su šiukšliavežėmis. Pasilikau tik tuos, kuriuos buvo kur dėti.

Ar trisdešimties metų senumo fotografijos Jus dar peni?

Taip, peni. Peni tiek, kiek jose yra meno, o ne prisiminimų. Man neįdomūs prisiminimai, aš nesergu nostalgija. Man graži ši diena. Prisiminimai nėra mano gyvenimas „dabar“. Prisiminimai meną sekina ir džiovina. Įdomu dabar stebėti, kaip meną man tada pavyko konservuoti –­ koncentruoti. Nenusivyliau. Konservavau neprastai tais laikais. Žiūriu į fotografijas kaip į medžiagą, kuri išgrynėjo ir ją lengviau vartoti.

Ar Jūsų trisdešimties metų senumo fotografijose padaugėjo meno?

Jo nepadaugėjo, bet išskirti, perskaityti meniškąją dalį pasidarė lengviau. Silpniau veikia atspauduose esanti informacija. Jei anksčiau dėmesys nukrypdavo į detales, žmones, gatvių vaizdus, tai dabar viskas išnykę, niekas neatitraukia dėmesio ir menu pasinaudoti lengviau. Informacija arba tai, kas suvokiama protu, nuėjo į antrą planą. Liko grynasis menas, arba tai, kas įsisavinama širdimi. Atitolo tai, kas meno kūrinyje gožia meną ir savotiškai jį teršia, neleidžia jo išgryninti. Laikas padeda, nes suniveliuoja detales, formas, išskleidžia gyvastį. Senose fotografijose menas pasirodo grynuoju pavidalu.

Jūs gebate meno kūrinį ne tik sukurti, bet ir įvertinti. Kokiais kriterijais vadovaujatės? Ar kuriant ir vertinant kriterijai lieka tie patys?

Abejoju žmonių galimybėmis suvokti meno kūrinius. Todėl net dabar, prieš pateikdamas savo fotografijas, giliai viduje jas cenzūruoju, kad neįžeisčiau žmonių. Tiek savo, tiek kitų meno kūrinius vertinu vieninteliu aspektu – kiek juose yra mane peninčio meno, kiek, daug ar mažai, meno koncentruota. Meno kūrinys man nesvarbus, kaip ir mano santykis su meno kritika yra specifinis arba, sakyčiau, – joks. Nelabai žinau, kas yra meno kritikas. Dažniausiai tai būna išsimokslinę žmonės, kurie, prisiskaitę kritikos, žino, kaip į meno kūrinį žiūrėti, kaip jį vertinti.

Kaip ir kodėl Jūs gaminate savo meną?

Gaminu kūrinį, kiek įmanoma, imlesnį menui. Dėlioju tam tikrus atpažįstamus objektus ir žiūriu, kiek juose yra meno. Gilinuosi ne į daiktus, o į daiktų ir su jais susijusių reiškinių esmę, jų santykius. Stebiu, kas atsitinka, kai du savyje meno turinčius ir turėti negalinčius objektus sujungiu į vieną, kaip juose esantis menas ima sąveikauti, kaip iš to kylanti įtampa didėja arba mažėja. Kuriu formą, išlaikančią kuo didesnę dvasios koncentraciją. Nieko nekuriu specialiai: nei formų, nei jų išsidėstymo erdvėje. Kadangi menas yra visame kame, tai meno kūrinyje galima tik padidinta jo koncentracija. Menas man – tai padidinta dvasios koncentracija. Meno kūrinį gaminu jungdamas. Tuo užsiima ir kulinaras, gamindamas patiekalą. Jis iš gamtos išskiria morką, paskui – pupelę, paima druskos, dar ko nors ir visa tai sudeda į vieną patiekalą, kuris vertas daug daugiau negu kiekvienas tų gamtos objektų, atskirai žmogui duotų. Toks patiekalas turi daugiau skonio, kaloringumo ir kvapo, jį lengviau įsisavinti. Meną gaminu, kad prasimaitinčiau, kitaip negaliu. Tai alkano vilko jausmas, priverčiantis mane judėti. Vienas ir tas pat alkio jausmas. Alkis yra kūrybos variklis. Šis variklis ne vieną menininką privertė ko nors atsisakyti, ko nors ieškoti. Vis didėjantis alkis yra varomoji jėga. Noras skaniau ir sočiau dvasios užvalgyti. Ne talentas varo, o skrandžio konstrukcija. Erdvus sielos skrandis.

Anksčiau mėgdavau atrasti patinkančias vietas, kuriose visko tiek daug, kad net tyla ūžia, ir fotografuoti viską, kas vyksta. Išbūdavau ten valandų valandas, galiu spręsti iš to, kaip pasikeisdavo „dekoracijos“. Kartais pajusdavau meno tiek, kad net svaigdavo galva, sunku būdavo įkvėpti. Fotografuojant dabar, viskas paprasčiau. Dabar, atrodo, net formų nematau, dabar jas tarsi iš vidaus fotografuoju. Anksčiau man atrodė, kad turi rūpėti tai, kas vyksta, dabar išmokau fotografuoti vėją, nefotografuodamas jo paliestų medžių.

Ar turite autoritetų meno pasaulyje?

Žinoma. Kadaise atidžiai stebėjau, kaip akylai žmonės sukuria kūrinius menui. Kaip jie sukoncentruoja meną viename kūrinyje. Neapsakomai daug meno vienoj vietoj. Koncentraciją didinti mokiausi iš Rytų meno, ypač japonų. Domėjausi, kokios formos sukuriamos, kad sugebėtų išlaikyti didelius meno kiekius. Ir koks meno kiekis įmanomas apdoroti, sukoncentruoti, sutankinti ir užkonservuoti. Studijavau ne tik Rytų meną. Visur, kur tik pamatau didesnį koncentratą, tuoj puolu misti ir pradedu aiškintis, iš ko tai pagaminta, kokioj lėkštėj tai pateikiama. Buvo svarbu ta lėkštelė, iš kurios valgai meną. Dabar serviravimas ne toks svarbus. Meno kūrinio konstrukcijos patogiau mokytis, pavyzdžiui, iš Matisse’o nei iš Velasquezo, kuris savo paveiksle nupasakoja neįtikėtiną istoriją, ir reikia mokėti atsiriboti nuo tos istorijos, nuo santykių, kurie vyksta paveiksle ir nieko bendra su menu neturi. Ten tiek daug „virš meno“, kad reikia dirbti, kol visa tai išsklaidai į šalis ir atrandi gryną. Matisse’ui šiuo atveju istorija mažiausiai rūpi, nors kambary gali būti vyras, moteris ir baldai, bet paveiksle jie nieko nebereiškia. Ir rytiečiai šitai seniai yra suvokę. Mene man dar dvi Pikasso moterys svarbu (juokiasi).

Kas iš Lietuvių menininkų Jus žavi?

Mekas ir Lukenskas. Manau, kad šie žmonės yra didžiausi menininkai. Jie sugeba gaminti kūrinius galingiems koncentratams – didžiuliams meno kiekiams talpinti. Nepažįstu Meko, bet kai susitinku su Lukensku, apie meną su juo nekalbu. Daug apie ką mes kalbam, bet ne apie meną. Misk tuo menu, jei jis jau sukurtas. Apie ką dar kalbėtis?

Koks yra menas Jums?

Menas yra joks. Gal galima jį būtų palyginti su vandeniu, nes vanduo neturi skonio. Tik priemaišos suteikia jam skonį. Grynas vanduo neturi jokio skonio. Menas negali būti nuobodus, nenuobodus, gražus, negražus, pakylėtas, nepakylėtas. Kūrinys –­ taip. Bet esantis kūrinyje menas – ne.

Kaip nutiko, kad dažnai esate minimas kartu su kitais dviem fotografais – Alfonsu Budvyčiu ir Vytautu Balčyčiu?

Balčytis turėjo moskvičiuką ir Budvytis su juo bendravo. O mes su Alfonsu buvome kaimynai ir toje pačioje laiptinėje gyvenome. Lakstydavome vienas pas kitą fotografijų parodyti, durys neužsidarydavo. Vėliau kartu bendrą projektą darėme, Rusų dramos teatro aktorius fotografavome, ir mūsų dirbtuvės buvo viename name. Tą laiką dievulėlio ne šiaip sau buvome suplakti į bendra: kad palengvintume formos paieškas. Kritikų sumanymas mus suplakti jiems yra patogus. Šitoj lentynėlėj, va, šitie. Jie panašūs: to paties laiko, vienodai įdomūs ar nuobodūs.

Kada a.a. Alfonsą Budvytį matėte paskutinį kartą?

Paskutinį kartą aš jį mačiau turguj, pardavinėjantį obuolius. Jis buvo atvažiavęs iš kaimo, į kurį buvo išsikraustęs. Stovėjo turguje, neturėjo keleto dantų ir kiek keistai atrodė, nes varžėsi: gal – kad pardavinėja obuolius, gal – kad negali šypsotis. Kai jis mirė, buvau Indijoje ir negalėjau dalyvauti jo laidotuvėse.

Ar egzistuoja bendraminčiai mene?

Ar reikalingi menininkui pakeleiviai, nėra paprasta atsakyti. Jei meno kūrinys gali egzistuoti sau vienas, tai menas negali. Menas visada yra žmogaus, o ne kūrinio privilegija. Nesuvokiamas menas neegzistuoja. Tik žmogus gali jį sklaidyti, tankinti, konservuoti, retransliuoti. Menu manipuliuojantis žmogus negali nejausti alkio menui, todėl pageidaujami visi, galintys meno srautus stiprinti ir smagurių alkį malšinti.

Jūsų viena socialinio peizažo fotografija „Žaliasis tiltas“, daryta 1979 metais, yra tarsi Jūsų atpažinimo ženklas menotyroje.

Ar Jums ji dar patinka?

Yra kitokių mano fotografijų, sakyčiau, neišraiškingų, paprastesnių ir net labai paprastų, kuriose meno pavyko žymiai daugiau koncentruoti. Jose žymiai daugiau istorine bravūra neatskiesto maisto. O tas vaikinas, stovintis ant tilto, priklauso aiškiai socialinei grupei, jo krepšelyje maistas, greta Žaliojo tilto skulptūros, žyminčios nemenką epochą. Viskas toje fotografijoje gražu, paprasta ir aišku, lengvai „perskaitoma“, lengvai suvirškinama. Kiek joje meno – kitas klausimas. Ji nėra mano ženklas ir manęs neatspindi. Ji yra paprasta, vidutinė ir žmonėms patogi fotografija. Gal turėtų praeiti kokie 100 metų, kad istorinis siužetas fotografijoje neužgožtų meno, t. y. to, kas nematoma.

Parodos „Archyvas (Pohulianka)“ plakate matau fotografiją, kuri sunkiai priskiriama kuriam nors menotyroje nusistovėjusiam žanrui. Pagyvenęs kostiumuotas vyriškis, „sėdintis“ kvadratinėje fotografijoje prie kvadratinio stalo lyg pranešėjas. Atrodo, kad ši fotografinė figūra dabar, po daugiau nei trisdešimties metų, tampa dar vienu, nauju, Jūsų ženklu. Koks Jūsų santykis su ja?

Lygiai toks pat kaip ir su ana. Tik „Žaliojo tilto“ fotografija labiau realistinė, o ši daugiau apibendrinta. Kartu su nauja žiūrovų karta, kuri skaito sudėtingesnius plastinius tekstus, sudėtingesnis fotografinis tekstas ėmė ir mane žymėti. Mano fotografijos neturi pavadinimų. Prisimenu jas visas, prisimenu tą jausmą, paskatinusį čia pat tai padaryti. Tai lyg nušvitimai, kai suvokiu, kad šita daiktų ir reiškinių suma, tas jų santykis, kuris dabar čia prieš mano akis sutelkia didelį meno kiekį, išsitraukiu fotoaparatą ir greitai nufotografuoju. Paskui kelioms savaitėms jį užmirštu, ryškinu negatyvus, darau kontrolinius atspaudus. Ir po mėnesio kito žiūriu į jas tarsi iš naujo, bet tą jausmą, tą fotografavimo momentą vėl atkuriu.

Kodėl Jums, grįžtant iš kelionės su fotoaparatu po miestą, būdavo sunku parnešti namo duonos?

Nieko nedarau, neįsigilinęs į daiktų esmę. Todėl, prieš imdamasis fotoaparato ir menininko darbo, nugludindavau save taip, kad paviršiaus nebematydavau, suderindavau save esmei pažinti. Mano esybė būdavo suderinta taip, kad bet kokie kasdienybės burbulai trukdydavo man tarsi gelbėjimosi ratai. Neriu į gylį, kad esmė dar labiau ryškėtų, o man meta gelbėjimosi ratą. Mane užlaiko ir neleidžia panerti taip giliai, kaip galėčiau. Todėl menininkų buitis labai dažnai būna be duonos. Jų buitis be duonos, nes jie vis būty (juokiasi).

Ar turite norų?

Norėčiau, kad žmonės imlesni taptų. Norėčiau, kad būtų tiksliai sudėlioti prioritetai, kad didžiausios pastangos ir lėšos būtų skirtos švietimui ir kultūrai. Šviesūs ir kultūringi žmonės mažiau serga, jie nežudo vienas kito, jie puikiai išmano ir suvokia tuos pačius ekonominius dalykus, o tada visuomenė taptų kita, kitokia, – daug imlesnė menui. Menas tarnautų visuomenei, penėtų kiekvieną žmogų. Jeigu apeitume 100 tūkstančių žmonių, besirausiančių po konteinerius, ir paklaustume jų: ar tu esi mokęsis muzikos arba dailės – tokių tarp jų nerastume. Švietimas ir kultūra man rūpi, nes šviesioj ir kultūringoj visuomenėj viskas daug paprasčiau.

Ar jau visas meno virtuvės problemas aptarėme?

Taip. Linkiu skanaus!

____________________________________
Gastronominės sąvokos, aptinkamos šiame pokalbyje apie meną: apdoroti, (už)konservuoti, misti, skanauti, ryti, (į)krimsti, maitinti, penėti, (pa)ragauti, valgyti, vartoti, gaminti, (su)plakti, patiekalas, gurmaniškas, tradicinis, penas, produktas, viralas, morka, pupelė, druska, receptas, kvapas, skonis, kaloringumas, (su)virškinimas, vanduo, duona, lėkštė, indai, maistas, neskiestas maistas, kulinaras, kulinarinis turas, skrandis, virėjas, valgantieji, valgytojas, valgytojų karta, valgytojų kontingentas, lengvas (su)kramtyti, virškinti, (pri)farširuoti, konservacija, kristalizacija, alkis, alkanas, skanus, sotus, koncentratas, restoranas, vaisiai, smaližius, smaguris, skanus, įsisavinti, serviravimas.