„Tau gali atleisti auka, visuomenė niekada neatleis“, – teigia viešai išpažinčiai ryžęsi vyrai, kurių biografijos pažymėtos įrašu, jog yra kalėję už išprievartavimą. Nors teismo paskirtą bausmę vyrai jau atliko ir vaikšto laisvėje, tarp mūsų visų, jie nesijaučia išėję iš kalėjimo. Jie tebesijaučia belaisviais.

Spėju, šie vyrai taip jaučiasi todėl, kad gyvena visuomenėje, kuri moraliai tyra lyg ką tik gimęs kūdikis. „Visi per gyvenimą padarome klaidų, tik tos klaidos skirtingos“, – pasakys vienas iš trijų prabilti išdrįsusių vyrų.

Gera nuomonė apie save, pasitenkinimas savimi ir nepasitenkinimas kitais turi ribas. Visai nesvarbu, kaip labai aukštai gyvenime būtume palypėję socialiniais laiptais. Nesvarbu ir tai, kuo jais palypėję aukštėliau visiems likusiems žemiau savimi patenkinti mosuotume prieš nosį.

Kad ir kiek savimi labai patenkintas žmogus kiekviena pasitaikiusia proga tiems, kuriais yra mažiau patenkintas, baksnotų jų esamu ar tariamu nenusisekimu. Kad ir kaip mažiau savimi patenkintas žmogus bandytų įtikinti kitus esąs bejausmis cinikas.

Visi vienodai iki tapdami tuo, kuo šiandien yra – labai savimi patenkintu žmogumi ar tuo, kuris savimi patenkintas mažiau – padaro dalykų, kuriais nelabai didžiuojamasi. Dalykų, apie kuriuos kalbama nelabai noriai arba iš viso nekalbama. Dalykų, kurie juos padariusiam žmogui nuolatos primena tai, ko jis žinoti apie save visai nenori.

Pamenu, kaip prieš keletą metų mano kalbinta viena Lietuvos popscenos dainininkė prisipažino: „Savo kompleksus mes slepiame menkindami kitus“. Ko gero, taip slepiame ne tik juos.

Menkinti ir taip menką, o ypač menkesnį už save – drąsos nereikia. Smagus užsiėmimas. Mėgstamas. Ypač tarp bijančių garsiai prisipažinti, kad ir patys kažkada buvo vieni iš menkesnių. Menkučių visomis prasmėmis.

Pasitaiko, jog garsiausiai už visus ant menkesnių už save, kaip dažnam iš jų atrodo, rėkia tie, kurie patys kitados su kuriuo nors iš savo gyvenimo kelyje sutiktų žmonių pasielgė kaip tikrų tikriausi menkystos.

Bet už vis įdomiausi yra tie patys menkniekėliai ir menkystos. Ypač menkystos. Tai, ko gero, vienas iš švelnesnių žodžių, kuriais mes, niekada nebuvę ir nebūdami menki bei menkystomis, kartais pavadiname asmenis, padariusius moraliai nekvestionuojamus nusikaltimus.

Stebina tai, kad kai kurie iš tų žmonių, kuriuos mes, savimi labai patenkinti asmenys, įprastai priskiriame prie menkniekėlių ir menkystų, sugeba tai, kam daugeliui mūsų dažniausiai pritrūksta drąsos.

„Aš buvau brudas“, – išdrįs ištarti vienas iš trijų už moters išprievartavimą teistų, savo istoriją man papasakoti sutikusių vyrų.

Išprievartauti moterį ir bet kurį kitą žmogų įmanoma ne vien fiziškai. Tačiau jeigu tai pripažintume, kaip labai prasiplėstų prievartautojų gretos? Kiek labai savimi patenkintų vyrų išdrįstų prisipažinti, kad bent akimirkai ar pusvalandžiui, nors kartą gyvenime, bet ir jie prievartavo – prievartavo nors jokiu būdu negalėtų apie save pasakyti, jog yra menkniekėliai ar menkystos?

Tris vyrus man pavyko prikalbinti atsiverti. Tiesa, jie nepriklauso tai savimi labai patenkintų žmonių grupei. Greičiau priešingai. Rašinyje savo pašnekovų prašymu pakeičiau vardus, nes jie netiki, kad visuomenė kada nors sugebės atleisti tai, ką jie padarė.

Galbūt tie, kurie yra labai geros nuomonės apie save, mažiau nusisekusiuose mato tai, ko patys savyje matyti nenori. O kas iš labai puikių ir geros nuomonės apie save nori, kad nors menkiausia užuomina primintų jiems apie to esamo ar tariamo jų puikumo ribas?

Savo puikumu neabejojantis, nenorintis abejoti ar nenorintis sukelti abejonių pats pirmas sušuks: „Aš ne toks“. Ir pats pirmas puls entuziastingai siūlyti, kaip tą visuomenės puvinį reikėtų sunaikinti. Ne gydyti, ne padėti integruotis į visuomenę, bet būtent sunaikinti.

 O kaip į už save moraliai menkesnį asmenį reaguos žmogus, suvokiantis, kad jo paties puikumas turi ribas? Už prievartos aktus įkalinimo įstaigose bausmę atlikę vyrai norėtų tai žinoti.

 I istorija. Vytautas: tokį mane padarė aplinka

Su pusamžiu vyru susitikome viename iš sostinės vakarinių rajonų. Vytautas tik prieš metus išėjo į laisvę. Kalėjo už nužudymą, kurio, kaip pats teigia, jis nepadarė – buvo pakištas vietoje jį įvykdžiusio asmens.

Vyras prisipažįsta, kad kalint už nusikaltimą, kurio, kaip jis pats teigia, nepadarė, kildavo visokių minčių. Viena iš jų – nužudyti tą asmenį, dėl kurio kaltės būdamas nekaltas pateko į kalėjimą. Nuo kraupaus keršto išėjus į laisvę sulaikė tik toje pačioje įkalinimo įstaigoje atrastas tikėjimas į Dievą.

„Šventame Rašte pasakyta – blogį nugalėti gerumu. Už šitą nusikaltimą sėdau jo nepadaręs. Jį padarė ir mane pakišo mano paties brolis. Viskas viduje virė. Vienintelė mintis – išeiti ir jį užmušti. Fantazija piešė žiauriausias scenas.

Dirbau prie vytelių pynimo. Priėjo prie manęs meistrė ir sako: „Aš žinau apie tave, skaičiau tavo bylą, tikiu, kad tu nepadarei to nusikaltimo. Tu negrįžk ten, kur viskas įvyko, aš tau padėsiu įsidarbinti.“ Tuo metu draugai kolonijoje kalbėjo: „Mes tau padėsime atkeršyti, žinome, kur ginklų pirkti.“ Mokė mane, kaip padaryti nusikaltimą ir neįkliūti.

Tada ėmiau galvoti, apie tai, kas man gero nori. Tie, kurie ragina daryti nusikaltimą, ar moteris, atvira širdimi, kuri sako: „Tu nieko nedaryk, aš tau padėsiu įsidarbinti.“ Pažvelgiau į save kitomis akimis“, – pasakojo vyras.

Tikėjimas į Dievą Vytautą privertė permąstyti ir ankstesnį savo gyvenimą. Padėjo atrasti vertybes, pakeitė požiūrį į žmones, suteikė stiprybės apsisprendus pakeisti gyvenimo būdą.

Vyras sutiko mintimis sugrįžti į praeitį ir papasakoti, kaip tapo prievartautoju. Už tai, kad būdamas neblaivas išprievartavo moterį, Vytautas kalėjo šešerius metus.

Vyrui jo vaikystės prisiminimai malonių emocijų nekelia. Kaime pas močiutę augęs Vytautas teigia iš prigimties nebuvęs blogas. Vaikystėje pats išprievartautas pedofilo mirus močiutei jis tapo gatvės vaiku. Ir tada, anot jo, prasidėjo kritimas į apačią.

„Tada man neatrodė, kad tai, ką darau, yra blogai. Man atrodo, kad taip ir turi būti. Išgyvena stipriausi. Aš žmonių negerbiau. Visa mano kompanija, visi žmonės, kurie mane supo, juokdavosi iš moterų, matydavau, kaip joms suduoda, jas muša. Atrodė, negi gaila. Buvome jauni pacanai – laukiniai, sužvėrėję.

Prievartauti moterį gali tik jokių moralės normų, sąžinės neturintis žmogus. Jis gali taip elgtis, nes viduje jo niekas neteisia“, – pasakojo buvęs kalinys.

Vytautas pažymi, kad į tikėjimą jį atvedė ne kunigas, bet tikėjimo tiesas atradęs ir jomis įtikėjęs, kartu toje pačioje įkalinimo įstaigoje bausmę atlikęs kalinys.

„Kalėjime buvo toks žmogus, vienas iš nuteistųjų, kuris nuolat skaitydavo Bibliją. Aš savo draugų paklausiau, kas jis toks. Jie man sakė: „Ai, neprasidėk su juo, jis invalidas, vis apie Dievą ir apie Dievą, nieko daugiau nemoka pasakyti.“ Buvau chuliganas, piktas ant viso pasaulio, galvojau nueisiu ir iš jo pasišaipysiu. Bet kai prie jo priėjau ir mes pradėjome kalbėtis, supratau, koks buvau kvailas.

Kiekvieną savo sakinį tas žmogus paremdavo Šventojo Rašto tiesomis. Kalbėjo man apie neegoistines, nesavanaudes tiesas. Įtikėjęs į viską ėmiau žiūrėti kitaip.

Dabar man moteris yra irgi Dievo kūrinys. Iki tol, kol mano gyvenime nebuvo Dievo, buvau brudas, negalvojau apie nieką, tik apie save, buvau egoistas. Dievas manyje išaugino vidinę valią, vidinę jėgą“, – jaudindamasis pasakojo vyras.

Moteris didesniąją savo gyvenimo dalį niekinęs vyras, atradęs tikėjimą, savo vietą ir ramybę rado būtent vienos iš jų namuose. „Ji – labai geras žmogus. Mane jai rekomendavo“, – prasitarė apie medicinos srityje dirbančią savo draugę Vytautas.

Sugyvulėjusiu save vadinti vengia, prisistatyti žmogumi – nebedrįsta

Vytautas, gerdamas arbatą, į vazelėje išpiltus mano atsineštus sausainius ranką ištiesia tik kelintą kartą paragintas. Siųsdamas žurnalistei trumpąją žinutę telefonu pasirašo: „tas žm“. Visą žodį „žmogus“ pašnekovui, už išprievartavimą kalėjusiam Vytautui, nedrąsu parašyti.

„Tai, ką padariau – nepateisinamas dalykas. Nužudyti gali, nes kažkas tave išvedė iš kantrybės, pavogti gali iš nepritekliaus. O kuo pateisinti išprievartavimą? Sugundė? Būna, nesakau, bet tai pavieniai atvejai, kai prostitutė paima ir sugundo.

Išprievartavimas – toks ypatingas nusikaltimas. Visą tavo gyvenimą sugriaunantis nusikaltimas.

Iš tikrųjų gerai nesijaučiu. Nesijaučiu atlikęs bausmę, vis tiek yra tų nuosėdų – jautiesi žemesnis negu kiti. Šitas jausmas niekada neapleidžia, nors tai buvo vienintelis toks mano nusikaltimas, daugiau tokio nepadariau“, – kalbėjo vyras.

Vytauto teigimu, ne jis vienas pats save laiko žemesniu už kitus. Patys aplinkiniai jam tai nuolatos savo elgesiu pabrėžia.

„Man visada prikaišiojama. Kiekviename žingsnyje. Žmonės nemoka atleisti. Ypač jaunimas. Jis darosi vis žiauresnis. Svarbu, kad jie žino, jog esi teistas, ir to užtenka. Nors nerūkau, negeriu, o su darbu sunkiai.

Visuomenei į buvusius nuteistuosius reikia pradėti žiūrėti kitaip. Jeigu žmogų smerkia, kaltina ir neduoda kitaip gyventi, jis ir toliau daro nusikaltimus. Nes nelieka išeities. Tiesiog stumia tave į tą pačią duobę, iš kurios stengiesi išlipti.

Šiandien Lietuvoj kalinys ne žmogus, nesvarbu, už ką jis nuteistas, jeigu dar už išprievartavimą, tai iš viso apie jį kalbėti nėra ko, tik užmušti, pakarti“, – pasakojo įsidarbinti negalintis buvęs kalinys.

Vyras sako vengiantis save plūsti baisiais žodžiais.

„Jeigu visai save nurašyčiau – tai iš tikrųjų sugyvulėčiau. Suprantu, kad yra praeitis, kurios negaliu pakeisti. Tenka susitaikyti su tuo. Stengiuosi gyventi dabartimi, praeities nebeprisiminti, bet neišeina. Vaizdai, kuriuos stengiuosi pamiršti, vis išplaukia“, – išgyvenimais dalijosi Vytautas.

Netiki, jog paaukojęs inkstą nusiplautų kaltę visuomenės akyse

Pasiteirauju Vytauto, kam jis pasiryžęs, kad išpirktų savo nuodėmes, jeigu dėl jų taip negerai jaučiasi. Vyras sako netikintis, kad tapęs donoru ir, pavyzdžiui, sergančiam žmogui padovanojęs savo inkstą nebebūtų taip labai visuomenės smerkiamas dėl nusikaltimo, kurį padarė.

„Visuomenės nuomonės nepakeisi. Prievartautojui gali atleisti tik pats tas žmogus, kurį šis išprievartavo, bet ne visuomenė.

Man bausmė yra pats šito nusikaltimo padarymas. Nes man su tuo reikia gyventi – jau tai yra bausmė. Tikrai nebenoriu grįžti į tą purvyną, kuriame buvau“, – tikino Vytautas.

Vyro nuomone, visuomenė turėtų suteikti šansą visiems tiems prievartautojams, kurie šį nusikaltimą padaro tik kartą per savo gyvenimą.

„Aš suprantu, jeigu žmogus išprievartavo vieną kartą. Užtenka tos pamokos. Bet jeigu žmogus šitą nusikaltimą kartoja du, tris, keturis ar penkis kartus iš eilės, tai jau yra viskas“, – mano už daugkartinių prievartautojų kastraciją vaistais pasisakantis Vytautas.

Pašnekovas sako, jog jo likimas gali ištikti kiekvieną be išimties vyrą.

„Dažnai būna taip, kad tie, kurie juokiasi iš tokių kaip aš, patys už tą patį nusikaltimą atvažiuoja į koloniją.

 Ne vienas, kuris iš pradžių už vagystę sėdėjo ir daug juokėsi paskui, žiūrėk, atvažiuodavo atlikti bausmę už išžaginimą“, – pasakojo vyras.

Vytauto nuomone, seksualinė prievarta šeimoje yra lygi nusikaltimui, už kurį jis atliko bausmę kalėjime, o ją prieš žmonas ir drauges naudojantys vyrai – tokie patys prievartautojai, kaip jis pats.

Pašnekovas, paklaustas ar pats kada nors bandė atsiprašyti savo aukos, vengė tiesaus atsakymo.

„Žinau atvejų, kai tai buvo padaryta. Atlikęs bausmę žmogus atėjo atsiprašyti moters už tai, ką jai padaręs, tačiau visi kaimynai jį sudirbo su žemėmis. Jam teko išvažiuoti iš ten. Ir dabar jis negali sugrįžti ten, kur gimė“, – baigdamas pasakoti savo istoriją prisipažino Vytautas.

II istorija. Eduardas: ji turėtų manęs atsiprašyti

Trečią dešimtį skaičiuojantis Eduardas prašo neminėti miesto, kuriame dabar jis gyvena. Vyras prievartautojo etikete buvo paženklintas po vienos nakties nuotykio. Kaip jis teigia, po abipusiu noru kartu praleistos nakties mergina kreipėsi į policiją ir apkaltino jį padarius nusikaltimą.

Eduardas pats gerai nežino, dėl ko turėtų atsiprašyti jį policijai apskundusios merginos, ar iš viso turėtų jos atsiprašyti. Pats norėtų sulaukti jos atsiprašymo. Už visą tą laiką, kurį jam teko praleisti įkalinimo įstaigoje dėl, jo teigimu, tariamo išprievartavimo.

„Gal ji išsigando, gal tai mergaitei pasirodžiau per šiurkštus. Kartais pagalvoju – gal jos atsiprašyti, bet jeigu ji mano atsiprašymo nepriims. Tada dar sunkiau ant širdies bus, save griaušiu, kad man neatleido“, – svarsto prieš metus iš įkalinimo įstaigos sugrįžęs vyras.

Šiandien vienas kitą sutikę gatvėje jiedu nepereina į priešingas jos puses. Pasisveikina, tačiau kartu kur nors susėsti ir atvirai pasikalbėti apie tai, kas įvyko, jie nesiryžta.

„Tai, kas nutiko, man buvo pamoka. Vyrams patarčiau būti atsargesniems. Galvoti galva, o ne kuo nors kitu. Už kiekvieną klaidą tenka atsakyti.

Vienos merginos mąsto, kitos – ne. Kai kurios pačios lenda, skuba pasimylėti, o paskui bėga į policiją ir sako: „Mane išprievartavo“. Galvoja: „O gal aš gausiu iš jo pinigų?“ – savo patirtimi dalijosi Eduardas.

Vyras prašo nevertinti vienodai visų prievartautojo etikete paženklintų vyrų. Prieš teisiant žmogų pabandyti įsigilinti į situaciją.

„Tie, kurie žino, už ką sėdėjau, – praeidami kreivai į mane žiūri. Kitos moterys manęs vengia, nesisveikina.

Mes visi žmonės. Turime kažkaip bendrauti, nes kiekvienas esame tų klaidų pridaręs, tik tos klaidos yra skirtingos“, – sako Eduardas.

Šiandien didžiausias vyro noras yra gauti darbą. Bet kokį. Ateiti dirbti į kolektyvą, kurio nariai nepriimtų jo su išankstiniu nusistatymu. Tačiau kol kas darbo paieškos ne itin sėkmingos.

„Mums tokių nusikaltėlių savo aplinkoje nereikia“, – dažniausiai tokį atsakymą Eduardas girdi iš potencialių darbdavių. Anot vyro, niekas nesigilina į tai, kokiomis aplinkybėmis buvo padarytas nusikaltimas.

Teistumas lyg diagnozė, kad sergi pavojinga liga. Jos pakanka, kad tavęs šalintųsi ir nuo tavęs bėgtų.

Kaip teigia Eduardas ir jo globėjas, žmogus, kurio namuose šiandien jis gyvena, 70 procentų Lietuvos visuomenės buvę kaliniai kaip žmonės tiesiog nebeegzistuoja. Prievartautojus visuomenė laidoja gyvus.

 III istorija. Anzelmas: kaltės jausmas atėjo ne iš karto

 „Parašykite, jog esu jaunas ir skaidrus kaip krištolas”, – paklaustas, kaip jį pristatyti, sako aštuonerius metus už moters išprievartavimą kalėjime praleidęs vyras. Tebūnie taip, nors krištolas ir apmūsojęs. Ir tikrai ne ką tik iš gamyklos atkeliavęs į parduotuvės vitriną.

 Anzelmas iš Biržų. Tiek informacijos apie jį, už išprievartavimą teisto vyro nuomone, skaitytojams turėtų pakakti.

Nuo aštuoniolikos įklimpęs į alkoholį vyras per gyvenimą iš viso teistas penkis kartus. Vieną kartą už išprievartavimą, o visus likusius, kaip pats sako, už vagystes, girtuokliavimą ir valkatavimą.

Vyrui skaudžiausia, kad jam nepajėgė atleisti jo paties motina. Nepadėjo ir nepadeda jokie atsiprašymai. Sūnų ji išbraukė iš savo gyvenimo. Išsižadėjo. Kurį laiką kalėjime lankęs brolis po kurio laiko taip pat nusigręžė.

„Teistas, vadinasi, emblemą jau turi. Štampą tokį. Daugiau tu niekam nebeįdomus. Nebent policijai.

Ar žmogui pasakysi straipsnį 118 ar 225 – jam vienodai. Teistas – vadinasi, vagis, banditas, žmogžudys. Ir viskas“, – apie vienareikšmišką aplinkinių požiūrį į buvusius kalinius pasakojo vyras.

Vyrui nelengva kalbėti apie praeityje padarytas klaidas. Anzelmo atsakymai į klausimus dažnai buvo atžarūs, ironišką toną keitė piktas ir atvirkščiai, tačiau drėgstančios vyro akys bylojo ką kita. Jam skaudu, nes šiandien jis moka už vakar dieną.

Vyras nemeluoja. Paties išprievartautą moterį prisiminti dažniau ėmė tik po to, kai pats buvo suluošintas. Vyrui buvo amputuota viena gangrenavusi koja.

„Kitaip pradėjau žiūrėti į gyvenimą... Aš dėl visko pradėjau jausti graužatį. Dėl viso gyvenimo, praėjusio, kad viską paleidau pasroviui.

Norėtųsi... Žmonos, vaikų, darbo, nuosavo buto... Ko daugiau reikia? Svajoti gali daug, bet realiai... Dabar tik kosminiai planai gali būti.

Ne, aš nevažiavau, neieškojau jos, bet buvo minčių, kad kažką padariau negerai. Gal tai Dievo bausmė?“ – savęs klausė Anzelmas.

 Beliko tiktai šiandiena

 Anzelmas gyvena šiandiena. Į praeitį nežiūri, nes, kaip pats sako, į vakar dieną durys užtrenktos. Vilčių į ateitį nededa – apsunkęs kiekvieno ryto laukimas.

Vyras stengiasi apsiriboti mintimis apie tai, ką šiandien jam pavalgyti, kaip šiandien elgtis. Maldose prašo Dievo sveikatos, kad pajėgtų visą dieną likti blaivas.

„Labai giliai norite kasti, dantį ištraukti. Aš mamos atsiprašinėju, ir ji nepriima mano atsiprašymų, o apie kažkokį svetimą žmogų, tai man išvis...“ – prasitaria paklaustas, galbūt jam palengvėtų, jeigu pabandytų susirasti kadaise nuskriaustą moterį.

Už kitus savo padarytus nusikaltimus, vyras prisipažįsta, bandė gauti atleidimą. Tų, kuriuos nuskriaudė.

Vyras atsiveria. Taip, jeigu būtų galimybė, šiandien jis atsiprašytų savo aukos. Ir jeigu ji atvažiuotų jo aplankyti – tikrai jos neišvarytų iš savo kambario. Tačiau paklaustas, ką norėtų jai pasakyti, – vėl susigūžia. Slepiasi po ciniko kauke.

„Atsiprašinėčiau ir už šitą nusikaltimą, jeigu galėčiau. Jei tik žinočiau, kur jinai yra... Laišką parašyčiau. Kaip pradėčiau laišką? Ką aš žinau. Atsisėsiu, kas šaus į galvą, tą ir rašysiu. Aš juk neplanuoju, ką rytoj valgysiu, nes aš iki rytojaus galiu nepagyventi, galiu užlinkti. Dabar sveikata gera, o naktį gal man širdis sustos. Tai ir čia tas pat.

Gal prigrasinsiu, išvadinsiu, kad tu tokia anokia. Gal aš ją rusiškai dvidešimt kartų iškeiksiu. O gal kažką gražiai... Jūs pasakykite, koks rytoj bus oras? Saulė švies? Jūs nežinote, koks bus rytojus. Tai čia tas pat. Aš negalvoju, kaip... Aš gyvenu šiandien, čia ir dabar.

Jeigu bus bloga nuotaika, gal laišką pradėsiu lyriškai. Jeigu bus bloga nuotaika, gal išvis... Greičiausiai, kad nieko neįvyks, nes aš nežinau, nei kaip, nei kur jinai gyvena...“ – kalbėjo Anzelmas.

Kritusiam į duobę, bet sąmoningumo nepraradusiam vyrui negautas jo išprievartautos moters atleidimas – bausmių bausmė. Didesnė už skirtą teismo, labiau žeidžianti, nei jam skirta visuomenės.

„Žmogui lengviausia teisintis. Kiekvienoje situacijoje gali teisintis, kad tu nekaltas. Gali teisintis, o pripažinti... Pasiteisinti... Jeigu tik ji man nors kažką pasakytų... Ar taip, ar ne...“ – tyliai žodžius dėliojo Anzelmas.

Moraliai nepateisinamų poelgių našta sunkesnė už viską – finansinius nepriteklius, invalidumą ir dvasinę vienatvę. Suprantama tam žmogui, kuris pats sąmoningai pripažįsta moraliai nepateisinamą poelgį padaręs.

Kadangi tokių sąmoningai prisipažįstančių mažuma, tai mes ir gyvename moraliai tyroje, lyg ką tik gimęs kūdikis visuomenėje. Visuomenėje, kuriai išpažinęs apie tai, jog tavo moralinis puikumas turi ribas, tampi įkaitu. Įkaitu žmonių, kurių moralinis puikumas ribų neturi.