Audra atrodo lyg praūžusi, bet toli gražu. Krizė Bažnyčioje nepraėjo. Prireiks nemažai laiko ir dar daugiau pastangų atkurti, kas prarasta, – pasitikėjimą. Vienas po kito sekę pedofilijos skandalai sukrėtė Bažnyčią, kai kurie nusisuko, o nenusisukę liko jei ne nustėrę, tai bent jau susimąstę apie savo vietą Bažnyčioje.

Sunku būti kataliku šiomis dienomis, pamaniau prieš kurį laiką, kai šis skandalas pasaulio spaudoje ėmė įgauti vis didesnį pagreitį, ir vėliau, kai vienas dėstytojas sakė nuo pat Didžiosios Savaitės pradžios iki Atvelykio neturėjęs atokvėpio nei valandėlei, – jokio velykinio susikaupimo, nei Prisikėlimo džiaugsmo, vien interviu apie pedofilijos skandalo krečiamą Bažnyčią; o ir kai grįžus po Velykų atostogų universitete Romoje per visas paskaitas buvo tik ir šnekama apie tai. Kodėl? Pagrindinis gvildenamas klausimas: kaip Bažnyčia turi reaguoti? Ir ar reaguoja teisingai?

Pradžia buvo pavasarį, kai Airijoje buvo paviešinta pribloškiama ataskaita, – dešimtmečius kai kurie Airijos Katalikų Bažnyčios vadovai bandė dangstyti kunigų ir vienuolių įvykdytus nusikaltimus vaikams (na ir kas, kad ir dėl švento tikslo) apsaugoti Bažnyčią. Visi laukė, kaip reaguos Bažnyčios hierarchai. Visi tiek tikintieji (karšti ir drungni), tiek netikintieji. 

Ko tikimės tokių dramatiškų atvejų akivaizdoje iš Bažnyčios? Iš popiežiaus? Iš vyskupų? Iš kunigų? Kokias etiketes jiems klijuojame? Lietuvoje, ko gero, tai dar nėra pasiekę tokio masto, neįsisiūbavę tiek, kaip kad Airijoje, kur dar anų metų pabaigoje daugumoje bažnyčių kunigams per Mišias ėmus skaityti popiežiaus pranešimą, tikintieji protestuodami masiškai pakilo nuo suolų ir išėjo iš bažnyčių. Nebegrįždami.

Vėliau – Vokietija, Austrija, kitos šalys... Regis, šiuo atveju patys Bažnyčios hierarchai padarė klaidą – nėra aiškios pozicijos, kiekvienas šneka, kaip jam atrodo, vis labiau painiodamas situaciją. Nėra aiškaus nusistatymo, nėra atsakingo vieno asmens, nors jis neišvengiamai turėtų būti. Ne tik Bažnyčia, bet ir kiekvienas, siejantis save su ja, išgyvena sunkų laiką. Kaip ir kiekvienoje sunkesnėje Bažnyčios krizėje kyla pagunda manyti, kad atsiskyrus bus lengviau, saugiau, ramiau. Bažnyčios bendrystė tampa didelių pastangų, kantrybės ir gailestingumo reikalaujančiu iššūkiu.

Negalima kaltinti skandalo eskalavimu vien spaudos atstovų, kurie stengiasi dirbti savo darbą, nors neretai ir perlenkdami lazdą ir išpūsdami faktus. Negalima sakyti, kad Bažnyčia yra puolama nepelnytai. Tikrai ne vien žiniasklaida kalta, jog Bažnyčia šiais laikais vis labiau praranda savo, kaip dvasingumo ir moralės sergėtojos bei vykdytojos, vardą.

Kokia didžiausia Bažnyčios problema šiuo atveju? Ne tai, kad staiga netikėtai iškilo pedofilijos skandalas. Pedofilija egzistuoja visur, ir nuo seniausių laikų; pagal statistinius duomenis, nuo pedofilijos iškrypimų, deja, dažniausiai nukenčiama namų aplinkoje, šeimoje. Tačiau šiuo metu į tai nebuvo reaguojama, ir šiuo atveju žiniasklaida piršo nuomonę, jog tai vienas esminių Katalikų Bažnyčios bruožų. Kai kuriose šalyse netgi imta dėti vos ne lygybės ženklą – esą visi kunigai „tokie“. Kai kur jau seniau imtasi ypatingų priemonių siekiant išvengti bet kokių galimų priekabiavimų: bažnyčiose įrengtos stiklinės permatomos klausyklos, o jei į zakristiją, ten esant tik kunigui, įeina vaikas, jis privalo jį išprašyti arba pasikviesti liudininką. Tai galbūt viena iš galimų priemonių, tačiau labiau išorinė, sukurianti dirbtines sienas kurios, deja, nesugeba užtikrinti visiškos apsaugos nuo piktavalių.

Galbūt Bažnyčiai pirmiau reikėtų atsikratyti noro „transliuoti“ pasauliui įvaizdį, jog ji neklystanti, kad ji šventa. Juk iš to ir įprotis tušuoti nuodėmes ir nelygumus, baimė suklysti.  Sakoma viena, o neretai pasielgiama kitaip. Nenorima pripažinti klydus, nors klysti yra žmogiška. Pamirštama, kad būtent klaidų pripažinimas ir nuodėmės išpažinimas veda mus į priekį. To nepadarius, keistai ima atrodyti viešai skelbiamas šventumas. Vis daugiau randasi tokių, kurie imasi ieškoti krislų Bažnyčios akyse, tai daro ypač žiniasklaida.  

Galbūt galvojame: tai – dideli dalykai; ką gi aš, eilinis katalikas, pasaulietis, galiu nuveikti šioje srityje? Pačiam gelia širdį nuo visų tų pedofilijos baisybių. Išties be galo sunku prisiimti atsakomybę už nuodėmes ir klaidas, kurias padarėme ne mes. Turbūt lengviau atsiriboti, išeiti ar laukti, kol kiti – aukštesnieji – nuspręs, ką daryti. Tačiau Bažnyčia – tai mes. Aš, tu. Bažnyčios ateitis tai nėra vien vyskupų ar kunigų reikalas. Tai liečia kiekvieną kataliką asmeniškai. Bažnyčios ateitis – atgimimas, – kad ir koks sunkus jis būtų, yra mūsų rankose. Tai – tiesos priėmimas, klaidų pripažinimas, ir tuo pat metu – teisingumo įvykdymas nubaudžiant prasikaltusius bendruomenės narius. Bažnyčia nebebus kaip buvusi. Ji neišvengiamai keičiasi, ir mes esam to dalis.

Todėl viskas priklauso ir nuo mūsų. Nuo tavęs. Nuo manęs. Nuo to, kaip sugebėsime savo autentišku gyvenimu liudyti ne tik Kristaus meilę žmonijai, bet ir Jo nešališką teisingumą. Ir pavyzdys, kaip turėtume elgtis, vienas: galvokime, ką Kristus darytų šiuo atveju?

Jis pirmiausia eitų pas tuos, kurie buvo nuskriausti. Jis eitų jų apkabinti ir būtų jų skausme bei neviltyje, kad suteiktų vilties. Jis tiesiog būtų su jais ir liūdėtų su jais, kad juos paguostų. Kaip kad popiežius Maltoje susitikimo su pedofilijos aukomis metu, kai, pasak vieno iš jų, popiežius verkė su jais dėl jų skausmo. Ir tai buvo didžiulis atjautos ir meilės ženklas. Tačiau nepamirškime, kad tas pats guodžiantis ir užjaučiantis Jėzus yra liepęs nusikirsti ranką bei išsilupti akį. Ir nebuvo kitos galimybės, kaip suvienyti šį Gailestingumą su šiuo Teisingumu kaip tik Kryžius.

Ir mes turime elgtis pagal Jėzaus pavyzdį ir pagal tai, kaip liepia mūsų širdis. Ne apsimetinėti „šventais“, bet išdrįsti atsiprašyti. Ne bijoti prisiimti atsakomybę už savo ir kitų tikėjimo brolių klaidas, bet pažvelgti tiesai į akis. Ir leistis į be galo sudėtingą tiesos kelionę, nei atsisakydami Gailestingumo, nei apleisdami Teisingumą.