Nacionalinė dailės galerija visiems besidomintiesiems menu rengia paskaitų-ekskursijų ciklą „Istorijos. Susitikimai“. Apie Lietuvos 20-21 amžių dailę ir jos kontekstus savo nuomonę išsakė vienas labiausiai šiandien pasaulyje pripažintų lietuvių menininkų – Deimantas Narkevičius.

Savo kūrybinę veiklą dailininkas pradėjo didžiųjų geopolitinių permainų metu - Vilniaus dailės akademijoje baigęs skulptūros studijas, 1992-aisiais jis išvyko studijuoti į Londoną. Nuo to laiko menininkas nuolatos dalyvauja parodose, įvairiuose projektuose visame pasaulyje, jo kūrinių yra įsigiję prestižiniai Europos šiuolaikinio meno muziejai, galerijos. 2001 m. jis atstovavo Lietuvai 49 Venecijos bienalėje, 2008-aisiais už problemas analizuojantį medijų meną apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija, tais pačiais metais kūrėjui buvo suteikta ir prestižinė Vincento van Gogo (Vincent van Gogh) premija už menininko kūrybos aktualumą ir svarbą šiuolaikiniame mene. Pastaruosius dešimt metų D. Narkevičiaus kūriniai dažniausiai atsiranda kino juostoje. Pagrindinės kūrybos temos – Lietuvos modernizavimas ir sovietinės sąmonės dekonstrukcija. „Man įdomu ieškoti praeityje duotų modernybės pažadų likučių, jų sklaidos dabartyje...“ – prisipažįsta menininkas – neseniai už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje apdovanotas Užsienio reikalų ministerijos „Tūkstantmečio žvaigždės“ garbės ženklu.

Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“ Deimantą Narkevičių kalbino žurnalistė Gailutė Jankauskienė.

Lietuvos nacionalinėje dailės galerijoje Jums teko skaityti paskaitą, kurią pavadinote „Nežinomybės 20-metis“. Turėjote galvoje ir kalbėjote apie pastaruosius 20 Lietuvos metų mūsų mene. Atsispirdami nuo tos paskaitos pradėkime mūsų pokalbį apie laiką. Kiek jis gailestingas ar negailestingas buvo mūsų kultūrai? Koks tas dvidešimtmetis Jūsų akimis? Ir kaip Nacionalinės galerijos pagrindinė ekspozicija reprezentuoja mūsų šiuolaikinį meną?

Trumpai pasakysiu – blogai. Dabar yra 2010 metai, o paskutinio dešimtmečio meno tenai išvis nėra. Pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis iš dalies yra kolekcionuotas. Bet, mano manymu, tikrai nepakankamai: menininkų, pradėjusių savo veiklą atgimimo pradžioje ir ją sėkmingai tęsiančių iki šiol, ekspozicijoje nėra. Pavyzdžiui, aš nemačiau Gedimino Urbono vėlyvųjų darbų, nėra Žilvino Kempino, nėra Aido Bareikio... Taip pat nėra ir daugelio kitų. Mano ten yra tik studentiškų laikų darbas, kuris tikrai neatspindi to, ką visą tą laiką dariau. Aš negaliu sakyti, kad žmonės, kurie ten rodomi, nėra to nusipelnę. Bet bėda yra eksponavimo koncepcija. Kaip yra pristatomas menas? Mano požiūriu, ekspozicijoje atsispindi natūrali tąsa to proceso, kuris buvo iki tol. Kitaip sakant, 6–9 dešimtmečių tąsa. Tai, mano manymu, yra didžiausia klaida. Atleiskite, bet mes gyvename visai kitoje epochoje, visai kitokiomis ekonominėmis sąlygomis, negu kad gyveno mūsų vyresni kolegos. Mes gyvename, dirbame visai kitaip, o ir jie dabar gyvena kitaip. Ir imituoti, kad laikas ar sąlygos lyg ir nieko nepakeitė, būtų ne visai profesionalu. Todėl labai kritiškai vertinu visa tai, ką matome Nacionalinėje dailės galerijoje.

Be abejo, galerijos pastatas puikiai renovuotas, ir erdvės labai puikios... Tačiau kai toks išsiilgtas pastatas pagaliau atveria duris, o aš jo ekspozicijoje pamatau pasenusį požiūrį į dailę, į meną, man kyla politinis nepasitenkinimas. O kodėl mes tą LTSR dailę be jokios kritikos eksponuojame, imituodami, kad tai yra meno raida? Tai nėra meno raida. Tai yra tam tikri dailės kūrinėliai, kurie neatlaiko jokios tarptautinės konkurencijos. Jie yra įdomūs tiek, kiek jie buvo įdomūs tada uždaroje visuomenėje. Kitaip sakant, ne natūralaus vystymosi, ne natūralios idėjos sklaidos visuomenėje. Ir dabar tai pateikti kaip natūralią eigą? Manau, tai yra ne visai sąžininga.

Man apskritai keista, ką visus tuos 20 metų veikė Nacionalinės galerijos darbuotojai, jos kūrėjai? Ką jie veikė? Juk muziejus – tai ne tik statybininkų darbas, kurį jie, atrodo, atliko visai neblogai. Tai yra ir pačių muziejininkų darbas. Kokia yra mūsų dailės vystymosi vizija? Aš jos tenai nematau. Kur tos fundamentalios knygos apie meno raidą, kur teorijos, tyrinėjimai, išvados?.. Net beveik metams praėjus po galerijos atidarymo nėra jokios kritinės diskusijos apie tai, kas yra ta mūsų dailė?

Vis dėlto kas Jus labiausiai erzina – pati kolekcija ar jos pateikimas?

Aš turėjau keletą užsienio svečių, kuriuos nusivedžiau į Nacionalinę galeriją. Jie neturėjo jokio supratimo apie Lietuvos dailę. Ir atvirai pasakius, jie išėjo iš ten nieko daugiau nesužinoję. Jie man sako: žinote, esame buvę Armėnijoje, Sankt Peterburge ir ten matėme lygiai tą patį. Na, yra keletas skirtumų, bet jie yra tokie minimalūs, kad jūsų dailė beveik nesiskiria nuo to, ką gali pamatyti kitose panašų laikotarpį išgyvenusiose šalyse.

Iš tiesų mums patiems reikėtų sau pripažinti – jog vis dar rodome tarybinio meno arba LTSR dailę su visais pliusais ir minusais, su visais išgyvenimais, su visais draudimais, su bandymais tuos draudimus apeiti, su daliniu nonkonformizmu, su daliniu pasipriešinimu... Bet tai nėra idėjų raidos atspindėjimas, tai nėra menas. Ir tą sąlyginumą Nacionalinė dailės galerija turėtų kaip nors pažymėti, konstatuoti. Tam turėtų būti normali teorija. Kitaip sakant, šis laikotarpis – nuo 1940 iki 1990 m. – galėtų atspindėti (bet kol kas jis to nedaro) patį laiką, kaip be galo sudėtingą epochą. Ir meno kūriniai galėtų būti to laiko artefaktai, kultūriniai artefaktai. Bet jokiu būdų jie negali būti pristatomi kaip tam tikra meno raidos tradicija. Meno raidos praktiškai nevyko.

Prieš ketverius metus mūsų laidoje sakėte, kad, norint eiti toliau, į priekį, pirmiausia reikia padaryti 20-ojo amžiaus meno reviziją. Ir ši revizija (kritiškas kultūrinio palikimo įvertinimas) duotų tam tikrą atskaitos tašką ateičiai. Kaip manote, ar yra kokių poslinkių? Iš Jūsų atsakymo supratau, kad nelabai, bet vis dėlto, gal ką nors pastebite?

Aš, pavyzdžiui, nežinau, ką daro meno istorikai, meno teoretikai. Gal jie sau tyliai, nesiafišuodami rašo (ką jie ir turėtų daryti), analizuoja... Ir gal ne taip greitai, kaip norėtume, bet vis dėlto ta kritinė mintis yra audžiama. Aš tikiu, kad tos kritinės minties tikrai yra. Manyčiau, šioje srityje yra gana protingų žmonių, kurie sugebėtų vertinti Lietuvos dailę kitaip, nei kad iki šiol tai buvo daroma. Jie galėtų matyti kitą tos meno matymą, viziją.

Tačiau tada, kai kalbėjome prieš ketverius metus, buvo kitas institucionalizacijos lygmuo, dar neturėjome Nacionalinės galerijos. Dabar galeriją jau turime, tačiau jos ekspozicija pateikiama kaip tokia duotybė, kurios, pasirodo, praėjus beveik visiems metams, kvestionuoti niekam nebekyla rankų. Tai yra labai blogai. Jeigu muziejus yra tam, kad įšaldytų kažkokią labai kritikuotiną viziją, tai yra labai blogai. Juk muziejai ne tam yra statomi! Muziejai statomi tam, kad jie generuotų idėjas, teorijas, prielaidas, kad dirbtų su ta praeitimi, su ta kolekcija, paveldu, kurį turi. O dabar ten vyrauja įvairios modifikacijos realistinis menas. Iš esmės tvyro realistinis figuratyvinis menas. Kaip žinoma, po 20 amžiaus vidurio, po karo, po tų išgyvenimų ir sukrėtimų, kuriuos patyrė pasaulis ir ypač Europa, didingai vaizduoti figuratyvą, žmogų tapo problematiška. Žmogus įrodė, kad jis gali būti labai destruktyvus pats sau – karo žiaurumai, antihumaniški režimai... Dėl viso to ir atsirado toksai žmogaus nevaizduojantis menas. Net ir modernizmo laikais skulptoriams nebekilo ranka idealizuoti žmogaus taip, kaip tai darė iki karo. O pas mus – jau postmodernizmas, o tas žmogus ir toliau buvo idealizuojamas kaip herojus, kaip tam tikros klasės atstovas ir t. t., ir pan. Tai buvo didelis meno raidos stabdys, bet tikėkimės, kad atsiras pajėgų, kurios galės sau leisti kritiškiau vertinti mūsų istorijos institucionalizavimą.

Deimantai, pastebėjau šiokį tokį paradoksą. Ar Jums neatrodo keista, jog Jūs pats – būdamas vienas ryškiausių nūdienos menininkų – atstovaujate tam Jūsų aptartam nežinomam menui? O ir esate labiau žinomas, ko gero, užsienyje, nei Lietuvoje. Kaip paaiškintumėte šį paradoksą?

Paradoksas (arba naivumas) yra tai, kad Nacionalinės dailės galerija apie tuos nežinomybės dešimtmečius kviečia kalbėti mane. Šiaip turėtų kažkas kitas kalbėti apie tuos dešimtmečius ir apie mane tame laike. Sakyčiau, toks kultūros trūkumas vėl prie tos natūros: va, matau gražų akmenį, tai reikia į jį pasižiūrėti, ant stalo pasidėti ir pasižiūrėti, kaip gražiai jis švyti. Aš taip metaforiškai kalbu.

Kažkada girdėjau sakant: žinote, mes neturime pinigų, ir Nacionalinė dailės galerija negali surengti jūsų parodų. O aš ir nenoriu. Aš suprantu, kad tų pinigų nėra. Ir tas mano technologinis menas, tas vaizdo ar kino menas reikalauja, mano manymu, nedidelių, bet vis tiek tam tikrų investicijų. Bet tai kam? Atsiprašau, Nacionalinėje galerijoje veikia informacijos centras, bet ar ten yra nors viena briošiūrėlė, kuri nekainuotų nieko, išskyrus darbą ir dėmesį? Jie tiesiog galėtų lietuvių kalba parengti visą tą medžiagą, kuri yra išleista kitomis kalbomis, ir būtų bent aiškiau suvokiama, kokia yra ta mano meno sklaida pasaulyje, kodėl ji yra tokia, o ne kitokia... Tas toks elementariausio dėmesio trūkumas... Nors aš tikrai nesiskundžiu, man jo visai pakanka…

Dažniausiai tą dėmesį inspiruoja pripažinimas svetur...

Kalbėdamas šia tema, vieną dalyką visada labai stengiuosi akcentuoti. Daugeliui kalbančiųjų apie meną ir apie dailę Lietuvoje tai prasprūsta.

Nuo 1990 metų Lietuvos dailės sklaida, kaip tokia regione bevykstanti sklaida, vis dar yra izoliuota. Tačiau būti izoliuota ji nebegali. Tiesiog taip susiklostė, kad gyvename globaliame pasaulyje, mums atsivėrusiame visomis prasmėmis. Pasaulis atsivėrė ir idėjų, ir menininkų sklaidai, ir menininkų išvykimui... Tuo labiau kad pas mus yra ta emigracijos tradicija, emigracija buvo populiari jau nuo 19 amžiaus. Menininkai kūrė daugeliu atvejų išvažiavę. Kad ir labiausiai žinomi praėjusio šimtmečio menininkai –- Jonas Mekas ar Jurgis Mačiūnas. Jie visų pirma yra amerikiečių menininkai, bet kartu jie yra ir pirmos kartos lietuviai, palikę tėvynę ir daug pasiekę svetur. Ir ne dėl to, jog juos ten pripažino kažkas ar kad atėjo pomirtinė šlovė (kalbu apie J. Mačiūną). Ne, jie sugebėjo pasiūlyti pasauliui kažką naujo, unikalaus, kas buvo visiems įdomu. Šiuo požiūriu tai išties labai dideli pasiekimai, įvertinti pasaulinio meno kontekste.

O mes į dailę vis dar žiūrime labai uždarai. Mums egzistuoja tik tas menas, kuris kuriamas čia, Lietuvoje. Bet taip tiesiog nebegali būti! Tai yra be galo pavojinga – ksenofobiška tendencija. Ir reiėktų labai atidžiai pasižiūrėti, kodėl ji tokia gaji. Nesvarbu, kur menininkas gyvena. Sakykime, mano paminėtas Jono Meko ar Jurgio Mačiūno pavyzdys. Jie buvo pirmos eilės lietuviai, pagal dabartinius įstatymus jie netgi galėtų būti Lietuvos piliečiai. Pagaliau juk yra ir ne lietuvių kilmės žmonių, kūrusių čionai, vienokiu ar kitokiu būdu dalyvavusių šalies kultūriniame gyvenime. Tačiau ar jie yra traktuojami kaip Lietuvos meno kūrėjai? Tas pastovus kažkoks separavimas, kas yra ir kas nėra lietuviškas menas, man jis jau darosi baugus.

Pagaliau, man atrodo, lietuvių kultūroje pirmiausia yra pripažįstama tai, kas gauna Kultūros ministerijos palaiminimą. Kitaip sakant, finansavimą. Pastebėjau, kad žiniasklaidoje propaguojami dažniausiai ministerijos finansuojami projektai. O jeigu dar juose dalyvauja vienos ar kitos šalies ambasada, tada puikiausiai yra pateikiami pranešimai spaudai ir t. t. Paradoksalu – nors tie projektai dažniausiai yra vykdomi tikrai ne pagrindinėse meno erdvėse, bet jie gauna patį didžiausią dėmesį. Tuo tarpu jeigu koks menininkas visai kitais keliais (ne per ministeriją) atsiduria kad ir pačiame geriausiame pasaulio muziejuje, jis gali būti niekam neįdomus, nes tai yra konkurencinga. Ką daro Lietuvos kultūros ministerija per projektus arba per ilgalaikes programas, tai ir yra vertinama, afišuojama, skelbiama... Bet, atleiskite, aš tikrai nesutiksiu iki tiek susisiaurinti.

Atviroje erdvėje idėjos, informacija sklaido nevaržomai, todėl reikia būti labai susikoncentravusiam ir tikrai artikuliuotam, kad tas idėjas mokėtum priimti ir kad išliktum joms atsparus. Pavyzdžiui, tai, kas vyksta dabartinėje mūsų televizijoje, mano manymu, yra žaidimas į vienus vartus. Tai yra visai nekritiškas produkcijos priėmimas iš Vakarų. Kodėl? Todėl, kad nėra adekvačios, savos produkcijos. Ne tai, kad televizijos ar kino produkcijos, bet apskritai nėra net kritinių laidų, kad galėtum su tuo susitvarkyti. Vis dar gyvename iliuzija, kad gyvename uždaroje trijų milijonų šalyje. Imituojame, jog keliuose centruose ir šiek tiek provincijoje vyksta kultūra... Gal ir labai gražu tokią idilę sau turėti, bet gyvenime taip nėra. Gyvenime yra visiškai kitaip. Tai ypač juntama pramogų kultūroje, kuri pamažu tampa vienos ir tos pačios industrijos dalimi. Niekas ten per daug nesitaiksto: jeigu žiūrovams įdomiau, linksmiau, jie iš karto perjungia kanalą ir žiūri tai, kas labiau patinka. Ir tu niekaip nepriversi žiūrėti vietinį produktą. Jie atsakys, kad neįdomu. Tai toks paprastas pasakymas.

Kita vertus, jeigu kūrinys neaktualus, jeigu jis nebegali savo aktualumu iš dalies, bent sąlygiškai konkuruoti su daug įspūdingesne idėjų realizacija, ateinančia iš kitur, tai kultūriškai mes tampame tiktai vartotojais, nesugebančiais pasiūlyti jokių idėjų. Tad šioje plotmėje, – jeigu nežiūrėsime ir į savo meno, kultūros raidą, tai liksime amžinai pralaiminčioje situacijoje.

Neseniai kartu su Eimuntu Nekrošiumi ir Oskaru Koršunovu buvote apdovanotas Tūkstantmečio žvaigždės garbės ženklu, kurį Užsienio reikalų ministerija įteikė būtent už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje. Vis dėlto Lietuva negali nepripažinti Jūsų nuopelnų šioje srityje. Savo kūrybą rodote įvairiuose kraštuose, prestižinėse galerijose, dalyvaujate daugybėje parodų, projektų... Nori nenori tenka pasižiūrėti į Lietuvą iš šalies. Deimantai, Jūsų nuomone, kuo Lietuva yra įdomi pasauliui?

Čia negalėčiau būti be galo kritiškas ir ironiškas kaip kad dabar buvau. Ir, sakyčiau, kad Lietuva tikrai yra įdomi pasauliui. Tuo tikrai reikia džiaugtis. Taip jau istoriškai susiklostė, jog mūsų šalies pavadinimas daug kam kažką reiškia. Na, nėra taip, kad paliktų žmones abejingus. Daugiau, žinoma, kalbu apie Europą. Tai jau yra labai gerai. Ir paties žodžio – Lithuania – tikrai nereiktų keisti į kitą (atrodo, buvo kažkokių idėjų). Gal jau tiek to – nebekeiskime, nes taip jau istoriškai susiklostė, kad šis vardas turi savo savastį. Ir Lietuva jau yra potencialiai įdomi. Tik galėtų būti dar įdomesnė.

O kuo Lietuva įdomi pasauliui? Be abejo, savo istorija. Pirmiausia – 20 amžiaus ir šiek tiek ankstyvesne. Ir dar vienas dalykas, ko mes niekaip nemokame patys suprasti. Mes turime unikalią patirtį – būtent socialistinio gyvenimo patirtį. Visaip kaip tik įmanoma šį laikotarpį bandome marginalizuoti, nureikšminti, jog tai yra istorinė klaida ir t. t. Mano galva, to visai nereikėtų daryti. Jeigu šalis išgyveno, sugebėjo išsaugoti savo kultūrą, susidarė daug geresnes sąlygas jos sklaidai, jeigu ji perėjo per tą ilgą 50 metų kultūrinio, politinio varžymo laikotarpį, – tai yra pliusas, o ne minusas. Viena vertus, tuo laikotarpiu buvo tam tikras kultūrinis rezidavimas, tam tikras priešinimas (prisimenat pirmosios respublikos kultūrą), bet kita vertus (kas irgi yra labai įdomu), – dalis žmonių, kurie dalyvavo socialistiniame gyvenime, kūrė, jie nematė didelio barjero. Pavyzdžiui, kad ir tiksliųjų mokslų atstovai – inžinieriai, fizikai, mokslininkai… Tas kūrybinis potencialas, kuris iš dalies buvo išlaisvintas to sąlyginio ekonominio pakilimo šeštojo dešimtmečio gale, vėliau 6-ajame ir 7-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje (tuo giliai tarybiniu laiku), buvo išties labai įdomus. Pavyzdžiui, tokie kultūriniai pasiekimai kaip J. Miltinio teatras. Juk šio teatro fenomenas ir gimė tuo laikotarpiu. Prisiminkime, atsiradus tam tikrai sąlyginei kultūrinei autonomijai, nuo 1970 metų, teatras ypač suklestėjo, tapo labai aštrus iki devintojo dešimtmečio vidurio. Tikriausiai to laiko didžiausia žvaigždė ir yra Eimuntas Nekrošius…

Todėl taip visai išbraukti tą laikotarpį, mano manymu, nereikėtų, jis yra įdomus. Jis yra mįslingas. Pavyzdžiui, mano kūrinius eksponuojančios užsienio galerijos negali nesižavėti, kad taip greitai (nors, man atrodo, labai lėtai) atsiranda (ir aš esu ne vienas) konkurencingų menininkų, galinčių lygiaverčiai konkuruoti su kitų šalių kūrėjais. Šalių, kuriose nevyko tokie kataklizmai, kokių praėjusiame amžiuje patyrėme mes. Kūrybinė mintis šiandien yra labai toli pažengusi. Ji yra labai sudėtinga, sofistikuota. Ir jeigu tu gali šiek tiek į tai įsiterpti ir būti konkurencingas savo kūriniais, jeigu gali nenusileisti kolegoms iš kitų kraštų, tai yra didelis pasiekimas. Ir aš manau, kad mūsų atstovybėms užsienyje geriau matyti, kas yra kas. Turbūt todėl jų atsiliepimai, jų pastebėjimai, kas iš tikrųjų šiandien garsina Lietuvos vardą, ir baigėsi tuo, kad man ir kolegoms režisieriams buvo įteiktos tos garbingos Tūkstantmečio žvaigždės.

Lietuvoje užsienio kultūros įvykiai mažai reflektuojami. Geriausiu atveju mes tiesiog kaip faktą sužinome, kad štai tokioje galerijoje surengta tokia paroda, kažkur kažkas gavo apdovanojimą, ten ir ten įvyko gastrolės ir pan. O, kaip ten yra iš tikrųjų, konkrečiai, šito mes nežinome. Tad pokalbio pabaigoje, Deimantai, ir norėčiau klausti, ką dabar veikiate?

Iš tiesų labai aktyvus tas parodinis gyvenimas, jis nesustoja. Aš bandžiau taip skaičiuoti, rodos, jau 8 metai, kai nėra nė dienos, kada nevyktų kokia mano paroda arba kur nors nebūtų eksponuojamas koks nors mano kūrinys. Šiuo metu aš dalyvauju dvylikoje parodų.

Man kitą sykį gaila jaunų žmonių. Dabar meninis gyvenimas yra gerokai aštresnis, daug griežtesnis, intensyvesnis. Ir dėmesio neparodymas menininkui, kuriam dar nėra 30 metų, gali kainuoti jam labai brangiai. Dabar niekas nebelaukia. Jeigu modernizmo epochoje menininkai, sulaukę brandaus amžiaus – 50–60 metų, surengdavo savo kūrybinės apžvalgos parodą, ir visi galėdavo pasakyti: taip, šis žmogus įrodė, jog yra menininkas, tai dabar taip nėra. Šiandien niekas negali sau leisti tokios prabangos! Niekas neduoda tokio laiko kredito. Dar būdamas 25-erių, privalai įrodyti, kad jau esi menininkas. Kitu atveju – pavėluosi. Todėl, galvočiau, būtina skirti daugiau dėmesio jauniems kūrėjams. Jiems yra sunkiau, nei kad buvo man prieš 15 metų. Tada nebuvo tokio ekonominio spaudimo ir meninio gyvenimo dinamikos.

Ir labai palinkėčiau, kad mūsų Nacionalinė galerija įsilinguotų, atsivertų, taptų tarptautinio gyvenimo dalimi. Be abejo, nereikia užmiršti savų interesų. Pavyzdžiui, Pompidou centras Paryžiuje pirmiausia bendrauja su Prancūzijos menininkais. Nebūtinai su prancūzais, bet pirmiausia – iš Prancūzijos. Vokietijos muziejai daro lygiai tą patį. Man rodos, kad ten netgi yra įstatymas, reglamentuojantis, kiek gali būti perkama ne vokiško arba ne Vokietijoje sukurto meno. Tad, sakau, nacionaliniai interesai, be abejo, turi būti atstovaujami. Bet atsiriboti nuo tarptautinio gyvenimo, bendrų projektų kūrimo, bendrų parodų rengimo, manyčiau, yra visiškai nešiuolaikiška ir neperspektyvu.