Jau savaitę viešojoje erdvėje aiškinamės, ar Arūno Valinsko „boba“ yra įžeidimas, pamiršdami, kad kiekvieną pirmadienį atsivertę vieną Lietuvos dienraštį ten galime perskaityti Nepriklausomybės akto signataro komentarą, kuriame Lietuvos Prezidentė bus išvadinta tokiais žodžiais, kurių fone A. Valinsko „boba“ skambės kaip komplimentas.

Įdomiausia, kad pagieža, sklindanti iš daugelio viešojoje erdvėje mūsų valdžiai pilamų kaltinimų, neigia jau beveik metus peršamą mintį, kad šalis pakliuvo į autoritarizmo gniaužtus ir neišvengiamai ritasi diktatūros duobėn. Dažniausiai pirmasis diktatoriaus noras yra pažaboti kritiką.

Dar niekada Lietuvos prezidentas ir Vyriausybė nebuvo taip viešai plakami ir žeminami, tačiau nė vienas žurnalistas ar politikas, viešai kritikavęs ar šmeižęs Dalią Grybauskaitę ar Andrių Kubilių, nesulaukė jokio atsako. Neteko girdėti, kad tokius skundus būtų nagrinėjęs Žurnalistų etikos inspektorius ar teismai. Tai liudytų, kaip per metus mes to net nepastebėdami pažengėme saugodami laisvą žodį ir viešojo asmens sąvoką priartinome prie demokratijos standartų. O dar taip neseniai, kai du jauni talentingi, o šiandien jau ir garsūs žurnalistai per radiją paleido linksmą dainelę apie anuometinį Premjerą Algirdą Brazauską, jiems tuojau teko atsisveikinti su savo laida; prezidentui Valdui Adamkui humoristinį elektroninį laišką parašiusįjį užtąsė teisėsaugos tarnybos...

Prezidentė D. Grybauskaitė turi savo nuomonę, dažnai ją išsako ir gina. Ne vienas politikos vertintojas tai vadina yda, tačiau būtent ši vadinamoji yda labiausiai ir žavi žmones bei kelia valstybės vadovės ir taip neįtikėtinai aukštus reitingus. Viešojoje erdvėje tai paniekinamai vadinama populizmu. Įsivyrauja keista politinė logika: jeigu tavo reitingai maži – esi niekas, šalin iš valdžios, jei esi populiarus – dar blogiau, tau rūpi vien įsiteikti miniai. Vadovaudamiesi tokia logika mes skiname kelią vidutinybėms. Tikrieji lyderiai dažniausiai sulaukia prieštaringų vertinimų, kaip prieš dvidešimt metų A. Brazauskas ar Vytautas Landsbergis.

Ką tik viešai nuskambėjęs siūlymas 2011 metais rengti pirmalaikius Seimo rinkimus pirmiausia būtų naudingas politikos vidutinybėms. Kadencijos viduryje, bandant suvaldyti krizę krintantis pasitikėjimas Vyriausybe yra natūralus reiškinys. Kai po poros metų skinsime šiandienių pertvarkų vaisius, tada ir bus aiškūs kiekvienos politinės partijos nuopelnai. Kita siūlomų pirmalaikių Seimo rinkimų yda – noras juos rengti kartu su savivaldos rinkimais. Prisidengiant taupumu nederėtų griauti ir taip trapaus vietos valdžios autoriteto.

Šiandienos kalbos apie politinę krizę yra smarkiai išpūstos ar tyčia pučiamos. Sunkumai, politinės priešpriešos – natūralūs demokratijos palydovai. Krizė prasidėtų, jeigu žlugtų Vyriausybė, tačiau Tautos prisikėlimo partija – ne tas veiksnys, kuris iš tikrųjų imtųsi ją versti. Labiausiai koalicijos reikia ir dabartinę Vyriausybę nuoširdžiausiai saugos būtent A. Valinsko šalininkai. Bet koks tikras politinių jėgų pergrupavimas jiems būtų nuostolingas – tektų atsisakyti neproporcingai daug tuoj po rinkimų gautų postų. O štai viešas žaidimas trapios valdančiosios daugumos likimu politikos juokdariams reikalingas kaip oras. Tik taip galima nemokamai gauti brangaus eterio laiko ir pigaus televizijos šou taisykles taikyti politinėje erdvėje.

Kai kuriems žmonėms pavasariop, ypač per pilnatį, kyla įvairiausių keistų idėjų, norų susireikšminti, išgarsėti. Kartais tai įgyja visuomenei pavojingą pavidalą. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus Prahoje kilo tikra grasinimų sprogdinti oro uostą epidemija. Scenarijus paprastas: anoniminis skambutis, kviečiamos specialiosios tarnybos, uždaromas oro uostas, žiniasklaida skelbia pranešimus. Sukūrus psichologinį grasintojų portretą buvo padaryta išvada – jiems svarbiausia sukelti triukšmą ir išgarsėti. Tokiu atveju vienintelis veiksmingas kovos būdas – tyla. Čekijos žiniasklaida vardan visuomenės intereso pamiršo tarpusavio konkurenciją ir nutilo. Gąsdinimai iš karto liovėsi.