Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus /Jn 13, 35/.

Dažnai esame tokie užimti, susirūpinę savo reikalais, savo sėkmės siekimu, kad nebeskiriame laiko tam, kad darytume pasaulį gražesnį ir geresnį. Visada lengviau užsidaryti savo mažame pasaulyje ir susikoncentruoti tik į savo problemas ir tikslus. Sakome: „Turiu pakankamai savo planų. Nebeturiu laisvos vietos dienotvarkėje... Norėčiau padėti tau prie namo tvarkymo darbų, tačiau dabar krepšinio sezono įkarštis. Paprasčiausiai nebelieka laiko.“

Švenčiame Motinos dieną, dėkojame už jų meilę, kuri parodo mums patį Dievą. Jų meilė, atidumas ir rūpestis mums parodo, kad esame sukurti ne savanaudiškam gyvenimui. Tikrai daug žmonių šiandien yra nusiminę, nuliūdę, įskaudinti ir laukia mūsų meilės ir padrąsinimo. Nepraleiskime stebuklo galimybių. Būkime atidūs ir jautrūs savo draugams, bendradarbiams, netikėtai sutiktiems žmonėms. Klausykimės, ką jie sako. Ieškokime galimybių juos laiminti. Apaštalas mus skatina: „Kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams“ /Gal 6, 10/. Mums reikia ugdyti tokį nusiteikimą. Reikia praktikuoti šią gerumo dorybę ir nuolat kartoti: „Ką aš šiandien galiu laiminti? Kam aš galiu šiandien patarnauti?“

Ne kartą girdėjome: „Kas yra dosnus vargšui, skolina Viešpačiui, – Viešpats atmokės jam už jo gerą darbą“ /Pat 19, 17/. Jei duodame stokojantiems, duodame Dievui. Dievas tikrai suras būdą, kaip grąžinti mums su procentais. Jei negalime dalytis pinigais, galime pagloboti kaimyno vaikus. Galime padovanoti dovanų čekį, kad kaimynas nusipirktų naują kostiumą. Galime pakviesti vienišą motiną sekmadienį papietauti. Galime kiekvieną savaitgalį paimti jos sūnų su savo sūnumi į išvyką. Tam vaikui tikrai reikalingas tėvo pavyzdys. Galime paimti vaiką iš globos namų ir atsivesti jį su savo vaikais į bažnyčią sekmadieniais. Tai daug nekainuoja, bet padaro didžiulę įtaką vaiko ar motinos gyvenime. Kaip pasikeistų miestas, jei daugelis šeimų taip darytų?

Neseniai girdėjau pasakojimą apie vieną vaiką, kuris gyveno neturtingoje šeimoje. Jam buvo beveik aštuoneri metai. Vieną dieną jis stovėjo šalia parduotuvės ir žvelgė į naujus sportinius batelius. Jo paties drabužiai ir batai buvo labai susidėvėję. Pro šalį ėjo moteris ir užkalbino vaiką: „Vaikine, į ką taip įdėmiai žiūri?“ Jis tyliai atsakė: „Aš kalbu maldą ir prašau Dievą, kad man padovanotų naujus batus.“ Tuojau pat ta moteris nusivedė jį į parduotuvę užmovė jam naujas kojines ir pasakė: „Išsirink dabar porą batelių, kurie tau patinka.“ Vaikas negalėjo patikėti tuo, kas vyko. Jis niekada neturėjo naujų batų. Jo tėvai jam duodavo tik senus sunešiotus batus. Kai ji užmokėjo už pirkinius, pasakė: „Sūnau, nešiok ir saugok savo batus.“ Mažylis pažvelgė į ją šypsodamasis. Jo veidu riedėjo ašara. Tokio dėmesio jis dar niekada nebuvo patyręs savo gyvenime. Jis klausė: „Ponia, ar jūs esate Dievo žmona?“

Labiausiai panašūs į Dievą esame tuomet, kai duodame, kai dalijamės. Tampame panašiais į Dievą tuomet, kai skiriame laiko žmonėms, kai stengiamės laiminti kitus. Mokykimės rodyti gerumą mažuose dalykuose. Pasiūlykime puoduką kavos bendradarbiui. Užleiskime vairuotoją, kuris nori pakeisti eismo juostą spūstyje. Parduotuvėje, kai perkame daug, užleiskime pirkėją su keliais pirkiniais eilėje. Pastatykime savo automobilį tolimesnėje aikštelės dalyje tam, kad kiti žmonės turėtų vietos arčiau. Palikime daugiau arbatpinigių jaunai studentei, aptarnaujančiai mus restorane. Pakvieskime sutiktus žmones ateiti sekmadienį į bažnyčią, kurią lankome. Tegul kuo daugiau žmonių pastebi, kas yra mūsų gerumo šaltinis.

Jei norime gausios Dievo palaimos ir sėkmės savo gyvenime, aukokime, dalykime savo laiką, darykime ką nors gera kitiems. Palikime pinigų vokelyje ant bendradarbio stalo, kai žinome, kad jo šeima turi finansinių sunkumų. Nupirkime sumuštinį elgetaujančiajam prie bažnyčios durų. Paklauskime jo, ko jam dabar labiausiai reikia, ir padovanokime jam. Išvalykime virtuvę šalia savo raštinės, nelaukdami kol kiti tai padarys. Pasiūlykime kitiems kartu važiuoti sekmadieniais į pamaldas, kai žinome, kad jie negali patys to padaryti. Klausykime, ką kiti kalba. Ieškokime galimybių juos laiminti.

Žmones mato Dievą tuomet, kai jie mato, kad mes mylime vieni kitus. Galime išmokti ir cituoti daug Šventojo Rašto ištraukų. Galime studijuoti ir aiškinti Bažnyčios mokymą. Galime aplipdyti savo automobilį krikščioniškais paveikslėliais. Tai neparodys, jog esame tikri Jėzaus mokiniai. Jie atpažins, kad esame jo mokiniai iš mūsų meilės veiksmų. Jie mato Dievo gerumą, kai mes skiriame laiko ir jėgų vargstantiems, kai patarnaujame šalia esantiems, kai laiminame kitus savo malda, žodžiu ir gyvenimu. Žmonės mus nuolat stebi. Jie mato Dievo gerumą, kai jo mokiniai rodo gerumą vieni kitiems. Kiekvieną rytą atsikėlę klauskime: „Dieve, kokį žmogų man šiandien siųsi tam, kad aš jį laiminčiau?“ Dievas žada gausiai ir su pertekliumi laiminti tuos, kurie laimina kitus.

Autorius yra Vadovų ugdymo centro direktorius www.vuc.lt ir Kauno jėzuitų bažnyčios rektorius www.kjb.lt