Maždaug prieš keturiasdešimt metų kilo socialinis judėjimas, siekęs sugriauti isteblišmentą. Žmonės, kuriuos bendrai vadiname Naująja kaire, norėjo imtis Žmogaus, grąžinti valdžią žmonėms, nuversti elitus ir sukelti revoliuciją.

Šiandien kyla dar vienas socialinis judėjimas. Žmonės, kuriuos bendrai vadiname Arbatėlininkais (Tea Partiers), irgi nori sugriauti isteblišmentą. Jie taip pat nori imtis Žmogaus, grąžinti valdžią žmonėms, nuversti elitus ir sukelti revoliuciją.

Tarp Naujosios kairės ir Arbatėlininkų esama daugybės skirtumų. Pirmasis judėjimas yra kairysis, antrasis – dešinysis. Pirmajame dalyvavo bohema, antrajame – buržua. Pirmajam motyvaciją teikė karas, antrąjį motyvuoja augančios federalinės išlaidos. Pirmieji vyko į Vudstoką, antrieji veikiau eitų į Volmartą (Wal-Mart – amerikietiškas nebrangių prekybos centrų tinklas).

Tačiau jų panašumai stulbina labiau nei skirtumai. Pradėkime nuo to, kad Arbatėlininkai pritaikė Naujosios kairės taktiką. Jie rengia gatvės performansus, masinius mitingus, eitynes ir kraštutinius pareiškimus, kuriais siekia mandagią visuomenę išjudinti iš sąstingio. Šitokia mimikrija neatsitiktinė. Dickas Armey, vienas Arbatėlininkų judėjimo viešųjų atstovų, neseniai gyrė pagrindinio Naujosios kairės taktiko Saulo Alinsky metodus.

Dabar tie patys žmonės, kurie iš Amazon.com perka S.Alinsky knygą „Radikalų taisyklės“ („Rules for Radicals“), – remiantis kompiuterizuotais šios interneto parduotuvės duomenimis, – taip pat perka ir tokias knygas kaip „Liberalų fašizmas“ („Liberal Fascism“), „Konservatorių radikalų taisyklės“ („Rules for Conservative Radicals“), „Velniškas aljansas: radikalusis islamas ir Amerikos kairė“ („Unholy Alliance: Radical Islam and the American Left“) ir „Šešėlinė partija: kaip George’as Sorosas, Hillary Clinton ir septinto dešimtmečio radikalai užgrobė Demokratų partijos valdymą“ („The Shadow Party: How George Soros, Hillary Clinton, and Sixties Radicals Seized Control of the Democratic Party“). Dvi pastarąsias parašė Davidas Horowitzas, kuris septintame dešimtmetyje buvo vienas svarbiausių Naujosios kairės polemistų, o dabar yra vienas svarbiausių dešiniojo sparno polemistų.

Bet pagrindinė bendrybė yra ši – abiejų judėjimų nariai tiki tuo, ką būtų galima pavadinti masių nekaltumu. Abu judėjimai remiasi prielaida, kad žmonės yra tyri ir dorybingi, o blogį visuomenei neša korumpuoti elitai ir supuvusios valdžios struktūros. „Žmogus gimsta laisvas, bet gyvena supančiotas“, – teigė Rousseau.

Dėl šios prielaidos abiejų judėjimų nariai yra labai linkę į sąmokslo teorijas. Septinto dešimtmečio kairieji kūrė detalias teorijas apie tai, kaip šešėliniai korporatistų-imperialistų tinklai manipuliuoja pasaulio istorija – šios teorijos tebeplėtojamos Noamo Chomsky veikaluose. Per savo trumpą gyvavimą Arbatėlininkų judėjimas jau sukūrė gausybę sąmokslo teorijų, apimančių Federalinę valdžią, FTB, didžiuosius bankus bei korporacijas ir juodus sraigtasparnius.

Dėl šios prielaidos dešinieji Arbatėlininkai, kaip ir Naujosios kairės nariai, yra labai susirūpinę, kad nejučia nebūtų įtraukti į valdžios struktūras. Jie baiminasi, kad korumpuotos isteblišmento jėgos nuolat stengiasi įsiskverbti į jų tyras gretas.

Dėl šios priežasties abiejų judėjimų nariams valdžia kelia rūpestį. Abu judėjimai laikosi negatyviausios darbotvarkės – sugriauti korumpuotas struktūras; sutriuškinti isteblišmentą. Kaip ir Naujoji kairė, Arbatėlininkų judėjimas neturi aiškių planų, ką daryti pasiekus auksinę asmeninio išsilaisvinimo akimirką, kai federalinis leviatanas bus nužemintas.

Neseniai internetinis meno ir kultūros žurnalas „Salon“ Glenną Becką įžvalgiai palygino su Abbie Hoffmanu. Tame Michaelo Lindo straipsnyje pažymima, kad septintame ir aštuntame dešimtmečiuose konservatoriai kūrė kontraisteblišmentą – smegenų centrų, aktyvistų grupių, akademinių asociacijų ir politinių lyderių tinklą, kuris formuotų konservatyvius kadrus ir skleistų konservatyvias idėjas bei nuostatas.

Šiuo atžvilgiu Arbatėlininkai yra artimesni Naujajai kairei. Jie nesiekia formuoti kontraisteblišmento, nes netiki isteblišmento ar valdžios struktūromis. Jie tiki spontanišku dalyvaujamosios demokratijos iškilimu. Jie tiki masinėmis akcijomis ir barikadų politika, o ne struktūra ir organizacija. Kaip kad neseniai Arbatėlinikų tinklaraštyje parašė vienas jų aktyvistas: „Atmetame idėją, kad Arbatėlininkų judėjimui „vadovauja“ kažkas kitas nei milijonai jį sudarančių vidutinių piliečių“.

Dėl šios priežasties tiek Naujoji kairė, tiek Arbatėlininkų judėjimas yra radikaliai antikonservatyvūs. Konservatizmas remiasi prigimtinės nuodėmės idėja – žmonijos klystamumo ir nepastovumo prielaida. Konservatoriai mano, kad civilizacija reikalinga dėl mūsų puolusios būklės – būtent todėl mums reikalingos socialinės struktūros, pastovios institucijos ir teisinga valdžia, įkūnijančios per amžius sukauptą išmintį ir suteikiančios struktūrą individualiems troškimams.

Ši idėja septintame dešimtmetyje buvo atmesta žmonių, kurie savo tikėjimą sudėjo į nevaržomą entuziazmą ir uolų užsidegimą. Tada Naujoji kairė, kaip dabar Arbatėlininkai, pagrįstai kalbėjo apie valdančiosios klasės bankrotą. Tačiau jie viską sugadino savo pačių neišmintingumu, teisuoliškumu ir naiviu radikalizmu. Ir Arbatėlininkai neperims Respublikonų partijos, tačiau panašu, kad XX a. septinto dešimtmečio politinis stilius visuomet bus su mumis – pirmiau kairėje, o dabar dešinėje.

„The New York Times“, 2010 03 05

vertė Kęstutis Pulokas