Maggie Hamilton. Mūsų mergaitės. Iš anglų k. Laura Danieliūtė Išbandymai, su kuriais jos susiduria augdamos. Vilnius: Baltos lankos, 2009.

Mergaitiškumas kaip antropologinių požymių specifika – šiandien madinga batalijų tema. Tačiau ,,Mūsų mergaitės“ turėtų būti įdomios ne vien feminizmo teoretikams ir praktikams. Beje, ši australų autorė yra atlikusi ir savitą tyrimą apie berniukus/vyrus. Bet ji tik rašytoja ir leidėja, ne psichologė. Vadinasi, mėgėja. Ir, nors remiasi specialiąja literatūra, kurios sąraše esama ir mokslinės, knyga vis dėlto parašyta kiek angažuotai – vartojimo kritikos šviesoje.

Dėl šiandienos vaikų ir paauglių problemų išvardintos vien tipinės, ir taip visiems akivaizdžios priežastys. Tačiau rašyta su įkvėpimu ir plačiais užmojais – pasidomėta daugybe mergaitiškų svetainių, forumų, atliktos apklausos. Pvz., skaitydama sužinojau, kad vietoj nepilnamečių apsaugos įstatymo Amerikos pediatrų akademija ragina tėvus neleisti mažesniems nei dvejų metų vaikams žiūrėti televizorių.

Knygoje esama mums aktualios informacijos apie emo grupuotės pasaulėjautą; taip pat ,,ūkiniai“ patarimai tėvams, kaip elgtis vienoj ar kitoj situacijoj, nors profesionalių tyrimų lyg ir nėra. Mūsų kraštą kai kurios informacijos detalės galbūt šokiruos (jeigu pas mus ir pasitaiko tokių reiškinių, tai apie juos veikiausiai nieko nežinome). Tai ir gerai, reikia paruošti sąmonę ,,vėluojančiam“ kapitalizmui - ir pas mus jau galbūt gana greitai tie reiškiniai taps norma.

Kiek esu mačius filmų apie Amerikos (galbūt ir Australijos, kur situacija iš esmės panaši) mokyklas – visur kaip svarbus socializacijos instinktas buvo rodomas būrimasis į grupeles ir tarp jų vykstantis psichologinis smurtas. Baisiausia, kad tai atrodydavo kaip normatyvinis reiškinys, kurį skriaudžiamam paaugliui filmo siužetu sugestionuojama įveikti priešininko pažeminimu.

. Iš anglų k. vertė Milda Dyke. Vilnius: Baltos lankos, 2009.

Keistokas vadovėlis – siūlytinas skaityti daugeliui jaunų moterų iš Lietuvos kaime gajos paprotinės bendruomenės, kurios rimtai nežiūri į gimdymus ir vaikų auginimą. Kita vertus, daug kas jau ir pas mus į tai žiūri per rimtai. Detaliai išvardinti vaiko turėjimo privalumai / trūkumai (autorė, socialinės psichologijos atstovė, pati yra auginusi vienturtį).

Knyga demitologizuoja daugelį šeimos koncepcijos stereotipų, paneigiami kai kurie kultūriniai vieno vaiko auginimo mitai. Įsigilinusį skaitytoją, žvelgiantį kiek atitrauktai, gali gluminti šiuolaikinės šeimos racionalumas – čia aiškiai apskaičiuoti ekonominiai, psichologiniai, biologiniai žmogaus ištekliai. Vis dėlto apžvelgti ir ne visai tipiniai atvejai, pvz., homoseksualų šeimos.

Motyvuotai demaskuojami socialiniai prietarai, pvz.: ,,Drovaus“ stereotipas galėjo kilti iš to, kas buvo laikoma nesugebėjimu pakovoti už savo teises. Nors vienturčiai ir stokoja namie įgytos patirties kariauti su kitais vaikais, jie turi kitą įgūdį, kokio didelės šeimos vaikai gali ir neturėti. Vienturčiai išmoksta kariauti su tėvais, dėl ko jie paprastai įgyja puikių verbalinių įgūdžių.“ (p. 59)

Žinoma, daugiausiai sprendžiamos statistinės amerikiečių problemos: savo vienatinius vaikus jie linkę pervertinti, laikyti nežmoniškai talentingais. Pas mus būna ir atvirkščiai: vaikai nepelnytai nuvertinami, žeminami, žeidžiama jų savivertė. Demografinės politikos kontekste leidinys vis vien atrodo neblogai.

Rima Pociūtė. Psichės istorijos. Šiuolaikiniai lietuvių rašytojai psichoanalizės kontekste. Vilnius: Homo liber, 2009.

Kiekviena literatūrologinė knyga yra įvykis, o šioji dar ir kiek egzotiška. Mokslinė studija, parašyta gan asmeniškai, bet nenukrypstant nuo akademinio metodo reikalavimų. Pats metodas, žinia, labai retas, mūsų literatūros kritikoje beveik neegzistuojantis. Na, iš pradžių beskaitant nepasitiki schemomis; daug remiamasi Jungo tradicijos analitinės psichologijos atstovu E. F. Edingeriu, kurio nei matei, nei girdėjai. Įdomus skyrius apie jungistinę Animus sampratą, solidi R. Šerelytės romano interpretacija, tikslūs J. Ivanauskaitės kūrybos kontrapunktai, Br. Radzevičiaus biografijos užkulisių išmanymas. Vis dėlto skaitai ir kažkuo vis abejoji, mintyse ginčijiesi: kartais atrodo, jog akcentuojami ne tie literatūros kūrinių aspektai. Gal tai tiesiog nepripratimas?