Jau kelinti metai Gegužės 1-osios proga šalia LSDP, profsąjungų bei Algirdo Paleckio kovos draugų kompanijos į gatves išeina ir juodai pasidabinę lietuviškieji anarchistai. Išeina negausiai, mat leidimo išeiti ponai iš savivaldybės jiems neduoda, gal laikydami juos išdykusiais triukšmadariais vaikėzais, o gal todėl, kad niekas jo neprašo, mat net gaudami leidimą gausingam išėjimui į gatves anarchistai tiesiog nesurinktų gausaus būrio šalininkų. Liūdnas dalykas tąkart galėtų paaiškėti, kad leidimas yra, o išeiti – nėra kam.

Na ir kodėl gi taip? Nejau Lietuvos piliečiai taip labai myli savo valstybę, taip ją saugo ir puoselėja ir be jos nemato savo anei savo, vaikų ateities, kad radikalusis D. Pocevičius (beje, neabejotinai pačios taikingiausios išvaizdos politinis radikalas pasaulyje) jiems atrodo baisi grėsmė, o gal priešingai, absoliuti karikatūra, prie kurios neapsijuokdamas neprisidėsi. Ir visas tas anarchizmas – karikatūra...

Betgi nemyli Lietuvos piliečiai valstybės, dievaži, nemyli! Ir Lietuva išties pilna anarchistų! Tie, kurie norėtų vadintis tikraisiais anarchistais, kurie skaitė Bakuniną ir Proudhoną (ir kažkodėl, Limonovą), kurie neša juodus lozungus „Bubilius kybys“, su manim nieku gyvu nesutiks. Ir, sakyčiau, visai be reikalo. Nes didelė dalis Lietuvos piliečių valstybės išties paprasčiausiai nekenčia. Kur jau ten „kybiais“ svaidytis, kažkaip net naivokai skamba. „Liaudies masės“ dalykus vertina gerokai rimčiau ir veikia aktyviau.

Nereikia pasitelkti net visuomenės nuomonės apklausose deklaruojamo nepasitikėjimo valdžios institucijomis, paprasčiausias pastarųjų laikų Lietuvos populiariųjų herojų sąvadas pateikia daug ir labai neblogų argumentų, palaikančių neapykantą valstybei ir jos valdžioms (įstatymų leidžiamajai, vykdomajai, ir ypač teisminei). Pirmasis šiame sąraše – Gintaras Petrikas. Dirbęs, vargęs, lyg ir kažko pasiekęs, tačiau gniuždančios, smurtaujančios ir korumpuotos valstybinės valdžios sužlugdytas, priverstas apgauti žmones, bėgti, o galiausiai įkalintas. Pakanka prisiminti 2007-ųjų rudenį vykusias jo sutiktuves Lietuvoje. Tai buvo ne finansinio nusikaltėlio perdavimo operacija, o valstybei iššūkį metusio herojaus grįžimas namo. Tuoj paaiškės daugybė faktų apie valdžios supuvimą ir blogį! – nenuilsdama trimitavo žiniasklaida. Suprask, ne G. Petrikas, o valdžia išties neteisinga „Kauno holdingo“ kompanijos akcininkų atžvilgiu. O tą valdžios nuslėptąjį teisingumą tuoj tuoj atstatys G. Petriko parodymai. Jei tai būtų tik žiniasklaidos pranešimai,  – būtų galima  įtarti žurnalistus vaikantis pigaus populiarumo. Bet juk yra ir eilinių piliečių, kurie tokiomis žiniasklaidos publikacijoms anaiptol neprieštaravo, priešingai, džiugiai, su pakilia nuotaika (kaip sakydavo TSRS laikų TV diktoriai) jas priėmė ir permanė. Nes jie žino vieną tikrą tiesą – valdžia išties kenkia žmonėms.

Kita valstybių (šįkart net dviejų!) persekiota ir su jomis kovojusi didvyrė – Inga Rinau. Iš jos blogosios valstybės atėmė dukrą. Na tai kas, kad pikti liežuviai mala, jog ji iš pat pradžių nedarė daugybės dalykų, būtinų vaiko išsaugojimui, pvz., nepasirodė pirmuosiuose Vokietijos teismų posėdžiuose, kuriuose ir buvo sprendžiamas  dukters likimas. Gal taip buvo, gal ir ne, tai, tiesą sakant, ne taip svarbu. Būtų net geriau, jei ji nebūtų į tuos teismus ėjusi. Nes teismai tikrai visada prieš žmogų. Na, jūs tik pagalvokit, atėmė iš motinos vaiką! Nesvarbu, kuo vadovaudamiesi jie tai padarė, bet padarė, padarė neįmanomą dalyką! Ir kilo protesto bangos, peticijos ir piketai prieš represinį teismų aparatą ir jo kovą su žmogaus prigimtimi.

O iš naujausiojo herojaus valdžia ne tik atėmė vaiką, bet dar jį ir seksualiai išnaudojo. Išnaudojo ne šiaip kokie Vardenis ir Pavardenis, bet teisėjas ir politikas, žodžiu, pati tikriausia valstybinė valdžia. Ir valstybės, jos valdžios ir teismų priešiškumas žmonėms šiame pavyzdyje neva nušvito visu gražumu. Visiškai nesvarbu, ką parodys prokuratūros tyrimai, teismai, ekspertizės, populiariajai sąmonei tai nėra ir negali būti svarbu. Nes ji žino, jog vienišas herojus, išdrįsęs mesti iššūkį valstybės aparatui, negali būti neteisus. Ir yra nuolat pasiruošusi gausiomis manifestacijomis tai patvirtinti.

Ir nereikia prieštarauti, jog aš čia viską supainiojau ir kad anarchizmas yra visai ne tai (ar bent jau ne visai tai). Gryni intelektualiniai produktai, taip pat ir anarchizmas, egzistuoja, deja, tik knygose, kurių dažnai lietuviškai nėra. O tai, kas lietuviškai, yra taip pat sujaukta ir painu, kaip Che Guevaros atvaizdas ant marškinėlių, dengiančių buržuazine vadintiną krūtinę.

Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje rašęs Herbertas Marcuse kartkartėmis nelinksmai konstatuodavo, jog protesto judėjimai yra ne tai, ko norėtų šis pasipriešinimo klasikas. Užuot teikę alternatyvų, jie yra isteblišmento praryti ir paversti sudėtine dominuojančios socialinės sistemos dalimi, padedančia palaikyti egzistuojančią tvarką. Keistu būdu taip nutiko ir anarchizmo idėjoms Lietuvoje.

Nors kartais atrodo, kad būtent toks lokalinis anarchizmas, ko blogo, galėtų išties sugriauti valstybę...