Tarptautinis džiazo festivalis „Kaunas Jazz“ baigėsi. Kaunas vėl po truputį grimzta į letargą. Džiazo žmonės įjungė atbulinį laiko skaičiuotuvą ir pradėjo skaičiuoti laiką iki kitų metų festivalio. Paskutiniame koncerte VDU Didžiojoje salėje festivalio organizatoriams grąžinant simbolinį miesto raktą merui Andriui Kupčinskui šalia stovėjęs jaunuolis riktelėjo: „O gal neatiduokit?!“

Šis festivalis — jubiliejinis. Kaip ir prieš dvidešimt metų pirmame šių metų koncerte „Šinkarenko Jazz Five“ susirinkusiuosius džiugino ir piktino iš natų grojamu džiazu. Po jo į sceną išėjęs amerikietis gitaros virtuozas Stanley Jordan salę „parklupdė“ pirmais akordais. Vienu metu grodamas dviem instrumentais (gitara ir fortepijonu) pritariant boso gitarai ir mušamiesiems S. Jordano improvizacijos ramiai, bet užtikrintai pavergė „Kaunas Jazz“ publiką.

Kitos dienos koncerte grojo „Gadi Lehavi Trio“ iš Izraelio. Šios trijulės epicentras — keturiolikmetis pianistas Gadi, kuriam festivalio rengėjai gimtadienio proga koncerto pabaigoje apdairiai padovanojo tortą. Po jų pasirodę italai „Bebo Ferra Luar Quartet“ klausytojus murktelėjo į ramaus, meditatyvinio džiaziuko vandenis, tad ne visiems susirinkusiems pakako ūpo išsėdėti iki pabaigos. Nemažai klausytojų juos išmainė į Vienybės aikštėje šėlstančio „Saulės kliošo“ vaibą.

Kalbinti etatiniai festivalio lankytojai visi kaip vienas laukė sekmadienio. Tądien pagrindinėje koncertų salėje siautė britų muzikantas Courtney Pine. Jo projektas „Transitions in Tradition“, be jokių abejonių, tapo centriniu festivalio įvykiu. Saksofonu, klarnetu, fleita ir visais kitais pučiamaisiais instrumentais grojantis britas Kaune lankosi jau ne pirmą kartą ir yra gerai žinomas džiazo mėgėjams. Gal dėl to salėje vos tilpo gerbėjai. Muzikanto grojamos improvizacijos „ramstėsi“ į džiazo klasiką (George'o Gershwino „Summertime“ ir pan.) ir net į klasiką bei popsą. Skimbtelėjo ir lietuviški motyvai. Courtney grojimą puikiai papildė ir jo šoumeniški sugebėjimai: minia šokinėjo, plojo, staugė, švilpė ir tiesiog malėsi džiazo pursluose. „Džiazai“ tą vakarą pasiekė savo apogėjų, o pats Courtney įrodė esąs ne šiaip sau žvaigždė, o tikras, gyvas ir savas žmogus. Viena ranka sveikindamasis su žiūrovais jis vaikštinėjo po salę keldamas siautulį ir pritariant muzikantams ant scenos toliau ant įsišėlusių klausytojų galvų žėrė aukščiausios prabos džiazo improvizacijas.

Muzikiniame klube „Combo“ vykę jam session taip pat verti atskiro aptarimo. Japonų „Jazztronic“ teikė atgaivą lengvesnio žanro mėgėjams, o brazilų „Chico Chagas“ aitrino it silkės klube susigrūdusių šokėjų/klausytojų sielas ir šiek tiek kūnus.

Paskutinis akordas — Vilniaus kongresų salėje. Gonzalo Rubalcaba vėl žarstėsi džiazo perlais, o Laikinosios džiazuojanti bendruomenė tą pačią dieną užbraukė skaičių sieniniame kalendoriuje. Iki kitų metų „Kaunas Jazz“ pradžios liko viena diena mažiau.

Valdo Kilpio nuotraukos