Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams nuo Afrikos tautų išsivadavimo, vis dar nesutariama, kaip vertinti kolonializmo palikimą. Matydami chroniškas Afrikos valstybių politines, ekonomines ir socialines problemas, daugelis žmonių svarsto, ar jos kyla iš kolonijinio palikimo ar vis dėlto tai veikiau vidinė afrikiečių problema?

Kolonializmo apologetai į šį klausimą atsako paprastai. Jų manymu, kad ir kokie buvo kolonijinio valdymo trūkumai, iš esmės jo poveikis Afrikai buvęs pozityvus. Žinoma, kolonizatoriai žiauriai išnaudojo žemyną, tačiau kartu sumažino ekonominį atotrūkį tarp Afrikos ir Vakarų, sudarė sąlygas intelektualiam ir materialiniam afrikiečių vystymuisi. Maža to, afrikiečiai iš Vakarų gavę veiksmingą politinę ir ekonominę organizaciją: tautinę valstybę, demokratiją ir kapitalizmą. Jų nuomone, sumaištis Afrikoje egzistuojanti dėl to, kad afrikiečiai paprasčiausiai nesugebėję pasinaudoti kolonializmo epochos paveldu.

Kolonializmo kritikai šiuos argumentus atmeta kaip rasistinius. Jie teigia, kad kolonijinis režimas afrikiečius paliko dar skurdesnius, nei jie buvo bet kada anksčiau. Jų manymu, kolonizatoriai ne tik išnaudojo Afrikos darbo ir gamtos išteklius, tačiau pakirto žemyno vystymosi galimybę. Istorikas iš Gajanos Walteris Rodney knygoje „How Europe Underdeveloped Africa“ rašo, jog kolonijiniu laikotarpiu Afrikoje vystėsi tik vienas dalykas: priklausomybė ir neišsivystymas. Jo nuomone, per ši laikotarpį Afrikos ekonomika tapo visam laikui priklausoma nuo Vakarų valstybių, kontroliavusių visą tarptautinę prekybą.

Jei nebūtų buvę kolonizacijos...

Kolonializmo kritikai yra įsitikinę, kad suardydami ikikolonijines sociopolitines sistemas, puikiai tikusias afrikiečiams, ir primetę jiems svetimus modelius, vakariečiai parengė dirvą neišbrendamai politinei krizei. Dirbtinai nubrėžtos Afrikos valstybių sienos, kai vienoje valstybėje atsidurdavo skirtingų tautelių žmonės, neišvengiamai programavo etninius konfliktus, kurie destabilizavo visą žemyną. O ir daugelis naujųjų Afrikos nacionalinių valstybių buvo dirbtiniai, per maži, kad būtų gyvybingi politiniai dariniai. Ar gali sėkmingai veikti daugiapartinė demokratija valstybėje, kurioje gyvena keli šimtai skirtingų etninių grupių žmonių? - klausia jie.

Teigti, kad kolonializmas neturėjo jokio teigiamo poveikio afrikiečiams, yra taip pat dogmatiška, kaip ir sakyti, kad tai buvęs išganymas.

Tačiau teigti, kad kolonializmas neturėjo jokio teigiamo poveikio afrikiečiams, yra taip pat dogmatiška, kaip ir sakyti, kad tai buvęs išganymas. Aišku viena, kolonizavimas buvo svetimo valdymo Afrikoje įdiegimas. Kad ir kokie būtų buvę kolonializmo privalumai ar trūkumai, tai buvo diktatoriškas režimas, neigęs afrikiečių apsisprendimo teisę. Milijonams Afrikos žmonių jis atnešė mirtį, skausmą ir pažeminimą, kurį vargu ar gali išpirkti nutiesti geležinkeliai ir keli tūkstančiai vakarietiškai išmokslintų žmonių (dažniausiai tam, kad padėtų administruoti regioną).

Kai kurie Vakarų istorikai teigia, kad jei Afrikos nebūtų palietęs kolonializmas, daugelis tradicinių jos visuomenių būtų likusios daugmaž tokio pat lygio, mat joms trūko socialinės ir ekonominės organizacijos, su kurios pagalba jos būtų galėjusios transformuotis į modernias ekonomiškai išsivysčiusias valstybes. Pavyzdžiui, naivu manyti, kad afrikiečiai būtų savarankiškai išradę vidaus degimo variklį ar lėktuvą.

Tačiau Afrikos nacionalistai šį teiginį atmeta. Jie mano, kad Afrika būtų galėjusi vystytis savarankiškai, ir nurodo Japonijos, Kinijos bei dalies Pietryčių Azijos, kuri niekada nebuvo kolonizuota, pavyzdžius. Vis dėlto čia sunku išvesti tiesioginę analogiją. Visiems šiems regionams XIX amžiuje buvo būdingos tam tikros savybės (pvz., daugiau kvalifikuotos darbo jėgos, pažangesnės technologijos), leidusios lengviau nei tradicinėms Afrikos visuomenėms prisitaikyti prie modernizacijos. Svarbiausia, kad jos turėjo ideologiškai palankią socialiniam ir ekonominiam vystymuisi nusiteikusią valdančiąją klasę.

Žinoma, pirmiausia reikėtų sutarti, ar vystymąsi laikysime vertybe. Vien tai, kad Vakarų visuomenės yra kompleksiškesnės nei tradicinės Afrikos visuomenės, nereiškia, jog jos yra geresnės. Kompleksiškumas nėra tapatus žmogiškumo vystymuisi. Tiesa, kad ikikolonijinės Afrikos visuomenės ekonomiškai buvo mažiau pažengusios už kitus pasaulio regionus, tačiau vis dėlto jos buvo ne mažiau integruotos nei kitos. Afrikiečiai nesijautė mažiau laimingi nei europiečiai ar japonai. Retas šiandien drįstų teigti, kad žmonės, gyvenantys agrarinėse visuomenėse, yra mažiau išsivystę nei tie, kurie gyvena industrinėse.

Retas šiandien drįstų teigti, kad žmonės, gyvenantys agrarinėse visuomenėse, yra mažiau išsivystę nei tie, kurie gyvena industrinėse.

Kad ir kaip būtų, vargu ar Afrika galėjo išvengti industrializacijos. Netgi jei ji stebuklingu būdu būtų išvengusi kolonizacijos, sunku patikėti, kad vietos elitas, matydamas industrinių Vakarų visuomenių pasiekimus, nebūtų jais susigundęs. Jei dėl lovų, ginklų ir padėvėtų skrybėlių genčių vadai ir pirkliai su džiaugsmu rengdavo karus ir pardavinėdavo savo žmones į vergiją, nesunku įsivaizduoti, ko jie būtų ėmęsi norėdami įsigyti mašinų, televizorių ir pan. Be kokiu atveju jiems būtų reikėję importuoti modernias vakarietiškas technologijas ir kaip nors už jas atsiskaityti. Labiausiai tikėtina: mineralais ir žemės ūkio žaliavomis ar produktais. Taigi Afrikos, kaip žaliavų eksportuotojos padėties tarptautinėje ekonomikoje, negalima paaiškinti vien kolonializmu. Daugiausia – tai nevienodo vystymosi pasekmė.

Tikros ar netikros nepriklausomybės?

Daugelis Afrikos nacionalistų ir kolonializmo kritikų teigia, kad išsivadavimas iš kolonijinės priklausomybės tėra dalinis. Jie vadina tai „netikra nepriklausomybe“. Šie kritikai sako, kad šiuo metu Afrikos valstybės išgyvena neokolonialistinę fazę, o tikroji laisvė ateisianti pasiekus ekonominę nepriklausomybę. Pasak jų, neokolonializmas – tai nauja imperialistinio valdymo forma, kai metropolijos savo buvusioms kolonijoms leidžia mėgautis laisvės iliuzija, valdydamos jas netiesiogiai. Pavyzdžiui, per ekonomiką.

Dauguma šių kritikų vienaip ar kitaip remiasi vokiečių filosofo Karlo Marxo kapitalo teorija. Pagal šią teoriją neturtingos šalys yra išsivysčiusių valstybių satelitai, kurių ekonomikos yra struktūruotos taip, kad aptarnautų tarptautinį kapitalizmą. Šių šalių gamybos priemonių nuosavybė priklauso užsienio kompanijoms, kuriuos nesuinteresuotos čia investuoti, užtat stengiasi išspausti kuo daugiau naudos. Taip satelitai patiria vystymąsi nesivystydami („development of underdevelopment“).

Padalijimas į „mus“ ir „juos“ retai kada gali būti naudingas. Viską aiškinant imperializmu, iš akių išleidžiama vidinė Afrikos dinamika; akcentuojant vidines problemas, atitinkamai sumenkinamas imperializmo vaidmuo.

Prieš keletą dešimtmečių Afrikoje populiarėjant socialistinėms teorijoms manyta, kad tik pasukusios socialistiniu keliu besivystančios šalys galės sėkmingai plėsti savo ekonomikas. Kai kurie teoretikai teigė, jog tik visiškas kapitalizmo žlugimas visame pasaulyje sudarys sąlygas nacionalinių ekonomikų vystymuisi. Šiandien jomis ypač mėgsta remtis tie, kurie norėtų visas Afrikos nesėkmes suversti esą nuolat prieš afrikiečius susimokantiems baltiesiems kolonizatoriams.

Akivaizdu, kad padalijimas į „mus“ ir „juos“ retai kada gali būti naudingas. Viską aiškinant imperializmu, iš akių išleidžiama vidinė Afrikos dinamika (pvz., dažnai pasitaikantis jos šalių lyderių veiklos veidmainiškumas); akcentuojant vidines problemas, atitinkamai sumenkinamas imperializmo vaidmuo. Abu šie požiūriai trukdo realiai įvertinti situaciją. Tikėtina, kad būtent dėl dominuojančio fatalistinio požiūrio į Afrikos valstybių situaciją, esą ji yra nulemta neokolonializmo, Afrikoje susikūrė tik keli politiniai judėjimai, raginantys fundamentaliems socialiems ir ekonominiams pokyčiams viduje.

Pažangos idėja

Ką iš tiesų davė Afrikai kolonializmas? Pirmiausia integravo Afriką į pasaulinę rinką. Ar tai buvo naudinga afrikiečiams? Taip, kai kuriems. Afrikos susaistymas prekybiniais ryšiais su Vakarais vietiniam elitui leido per stebėtinai trumpą laiką peršokti iš ikikapitalistinio būvio į kapitalistinį; patenkinti savo troškimus gyventi europietiškai. Noras pakilti socialiniais laipteliais aukštyn praturtėjant tapo visuotine afrikiečių svajone, kuriai sunku atsispirti. Daugelį šiandienos problemų galima kildinti būtent iš šio troškimo.

Tačiau prieštaringiausias kolonializmo poveikis afrikiečiams ir kitoms ikikapitalistinėms visuomenėms buvo įdiegta idėja, kad materialinis progresas ir klestėjimas yra įmanomas visiems žmonėms. Ikikolonijiniais laikais žmonės manė, kad materialinės sąlygos nekinta. Jie rūpindavosi geresniu derliumi, tačiau idėja, kad gyvenimo sąlygas būtų galima pakeisti fundamentaliai, buvo svetima. Galvojimas, kad šiandiena gali būti geresnė nei vakardiena, o rytdiena nei šiandiena – visa tai atkeliavo kartu su kolonializmu.

Prieštaringiausias kolonializmo poveikis afrikiečiams ir kitoms ikikapitalistinėms visuomenėms buvo įdiegta idėja, kad materialinis progresas ir klestėjimas yra įmanomas visiems žmonėms.

Niekas kitas Vakarų civilizacijai nesuteikė tiek jėgos, kiek nenumaldomas žmonių troškimas pagerinti gyvenimo sąlygas ir įgyti turto. Ne ginklai, ne kolonijų administratoriai, ne tarptautinių korporacijų bosai, tačiau paprasčiausias įsitikinimas, kad galima gyventi kaskart vis geriau. Daugelis žmonių įtikėjo vakariečių pasiūlyta materialinės pažangos galimybe ir tuo, kad Vakarai gali pasiūlyti daugybę trokštamų dalykų. Pavyzdžiui, Coca-Colos. Niekas nevertė prievarta gerti šio saldaus gėrimo, tačiau žmonės visame pasaulyje nesiliauja juo mėgautis, vien dėl asociacijų su progresu ir modernumu. Afrikiečiams galėjo nepatikti kolonizatorių arogancija, tačiau juos viliojo europietiška civilizacija su savo galimybėmis.

Modernizacijai reikia vidinių pokyčių

K. Marxo nuomone, visos visuomenės buvo pasmerktos tapti europietiškomis. Jis taip pat manė, kad imperializmas gali suvaidinti pažangų vaidmenį sunaikindamas ikikapitalistines kultūras ir padėti pamatus moderniai vakarietiškai visuomenei. „Labiau industriškai išsivysčiusi šalis tik parodo toms, mažiau išsivysčiusioms, kuo jos taps ateityje“, – rašė jis. Nepaisant kai kurių Afrikos nacionalistų jam metamų kaltinimų etnocentrizmu, panašu, kad šis šiandien prieštaringai vertinamas vokiečių filosofas buvo teisus.

Pasaulinės ekonomikos vystymasis įrodė idėją, jog visos visuomenės juda ta pačia kryptimi, nepriklausomai nuo to, kokią ideologiją būtų pasirinkusios. Pradėtas kaupti kapitalas, vyko sparti industrializacija, gamybos jėgų transformacija, ėmus naudoti mašinas, sukurta fabrikų sistema. Tai nulėmė urbanizaciją, mąstymo racionalizaciją, institucijų ir socialinių normų, įskaitant šeimos institucijos, pokyčius. Tačiau svarbiausia, kad vystymasis buvo palaikomas tam tikrų vertybių, tokių kaip: efektyvumas, atkaklus darbas, darbštumas, punktualumas, taupumas, garbingumas ir žodžio laikymasis.

Afrikos nacionalistams sunkiai priėmė idėją, kad modernizacija – kapitalistinė ar socialistinė – tai neišvengiamas žingsnis nuo tradicionalizmo. Nors socializmo projektas Afrikoje žlugo, čia tebėra intelektualų, manančių, kad Afrika turi rasti kitokį vystymosi kelią nei europietiškasis, nes vakarietiškos institucijos ir ekonominio racionalumo modelis Afrikai netinkąs. Deja, niekam iki šiol nepavyko sukurti nuoseklios alternatyvios pokyčių ideologijos. Galbūt dėl to, kad kitoks ekonominis racionalumas yra neįmanomas? Ekonomika, tai ne abstraktus menas, kai keleto brūkšnių teptuku drobėje gali užtekti paveikslui pabaigti.

Ne ginklai, ne kolonijų administratoriai, ne tarptautinių korporacijų bosai, tačiau paprasčiausias įsitikinimas, kad galima gyventi kaskart vis geriau.

Nors alternatyvaus modelio paieškos tęsiasi, nepanašu, kad pavyktų jį surasti. Jeigu afrikiečių tikslas yra pagerinti materialines žmonių gyvenimo sąlygas, tuomet tenka pripažinti nepatogią tiesą, kad kolonializmo epochoje įdiegtos institucijos ir vertybės labiau tinka modernizacijai nei tradicinės. Nė vienai besivystančiai visuomenei nepavyko išvengti šių institucijų. Tam tikru atžvilgiu galima sakyti, kad pasaulyje egzistuoja viena panašiomis vertybėmis – inovacijomis, iniciatyvumu, laiko taupymu – grindžiama moderni civilizacija. Galima kalbėti netgi apie panašius socialinius papročius, tapusius nekvestionuojamu standartu. Pavyzdžiui, monogamiją, siekį užtikrinti moterų teises, individo laisvę.

Tad kaip tinkamai įvertinti kolonizatorių veiklos poveikį ir galimą Afrikos visuomenių atsaką į jo iššūkius šiandien? Galingos Europos valstybės neturi teisės išnaudoti afrikiečių ir primesti jiems savo kultūros, tas tiesa. Tačiau kadangi afrikiečiai, kaip ir kiti ne vakariečiai, jau yra įtraukti į moderniąją civilizaciją, jie turi stengtis, užuot kaltinę buvusias metropolijas, šią civilizaciją įvaldyti, kad sustiprėtų ir pasinaudotų jos teikiamais privalumais.

Pagal Tunde Obadina straipsnį „Myth of neocolonialism” parengė Zigmas Vitkus