„Laimėtas tik vienas mūšis, o karas tęsiasi“, - taip politikos mokslus baigęs vyriškis "Žinių radijo" laidoje komentavo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą uždrausti šį šeštadienį planuotas seksualinių mažumų eitynes Vilniuje. Prisipažįstu, klausantis tokių žodžių, apėmė neviltis. Tą patį jaučiau ir klausydamasis laikinai generalinio prokuroro pareigas einančio Raimundo Petrausko išvedžiojimus apie vaikigalius su plytomis.

Mums buvo pranešta, kad valstybės institucijos esą nesugeba užtikrinti viešosios tvarkos, jog valstybė kapituliuoja prieš potencialius smurtautojus, o patriotais  pasivadinę piliečiai ploja rankomis ir džiaugiasi pergale.

Niekada nebuvau seksualinių mažumų eitynių šalininkas. Netikiu, jog jos didina pakantumą. Dar kartą tuo įsitikinau, klausydamasis pastarųjų savaičių diskusijų, kuriose teliūskavo neapykanta, ir dalyvių tarpusavio priešiškumas tik didėjo. Tačiau esu įsitikinęs, kad bet kuriuo pagrindu susibūrusi Lietuvos gyventojų grupė turi teisę surengti eitynes. Tai, kad valstybę sudaro skirtingi žmonės, kurie neprivalo vienas kitam patikti, turėti tą patį skonį, polinkius, įsitikinimus, yra demokratinės santvarkos aksioma. Kaip ir tai, jog visi turi teisę viešai reikšti savo reikalavimus.

Kitas dalykas, kad jei kurio nors piketo, eitynių ar mitingo dalyviai elgiasi vulgariai, agresyviai, kursto neapykantą, tai turi baudžiama, nepriklausomai nuo to, kuriai mažumai ar daugumai atstovauja viešo renginio dalyviai. Tačiau negali būti baudžiama už tai, jog mums nepatinka kurio nors piliečio veido išraiška, skonis ar tai, su kuo jis bendrauja.

Jei mes nesilaikysime šio elementaraus demokratinio pliuralizmo principo, tai netrukus gyvensime linčo teismų siautuliu. Kova su kitokiais nei aš gali turėti įvairių pavidalų: seksualinių ar religinių mažumų demonizavimas ir „neapykantos valandėlių“ prieš jas organizavimas, kova prieš Nukryžiuotąjį mokyklose, veido apdangalų draudimas, persekiojimai krikščionių, kurie įsitikinę, kad homoseksualumo praktikavimas yra nuodėmė. Ši kova neturi nieko bendro su drąsa. Ji veikiau kyla iš baimės, jog vertybės praranda įtaigumą. Jos tampa šūkiais, abstrakcijų plytgaliais, kuriais svaidome į kitus, o ne mūsų gyvenimo pamatu.

Esu tvirtai įsitikinęs, kad vyro ir moters santuoka grįsta šeima yra palankiausia vertybė vaikui gimti ir augti. Esu įsitikinęs, jog darni šeima yra stiprios valstybės pamatas. Todėl nesutinku su seksualinių mažumų atstovų reikalavimu jų sąjungai suteikti šeimos sampratą. Tačiau ar tai pakankamas pagrindas užčiaupti kitaip manančiuosius ir neleisti jiems demokratinėmis priemonėmis siekti to, kam aš nepritariu? Tikrai ne.

Lietuvoje vyksta daug akcijų, renginių, kuriems aš nepritariu, tačiau tikrai nemanau, kad juos reikėtų uždrausti. Valstybei neturi būti lygių ir lygesnių, negali būti „jie“ ir „mes“, nevalia rūšiuoti piliečius jokiu pagrindu. Deja, teismo draudimas ir jo motyvacija – dar viena abejonė, ar esame teisinė valstybė, ar minia, kurią meistriškai įaudrina šou industrijos atstovai? Jei valstybės institucijos nesugeba apginti pamatinių savo piliečių teisių, nesugeba užtikrinti saugumo, tai, perfrazuojant klasiką, kažkas gerokai papuvę Lietuvos valstybėje.

Beje, esu tikras, kad isterija, nukreipta prieš seksualinių mažumų eitynes, nėra kur kas didesnė dovana radikalioms seksualinių mažumų organizacijoms (radikaliomis vadinu tas, kurios ne tiek siekia tirpdyti neapykantą visuomenėje, kiek kovoja už teisę būti lygesniems už lygius) nei pačios eitynės. Ši isterija tampa svarbiu koziriu dar didinti finansinę paramą šioms organizacijoms ir kovai su tikra bei menama homofobija.

Labai skeptiškai vertinu homofobijos sąvoką. Ji yra tapusi politiniu ginklu. Tačiau tenka pripažinti, kad neapykantos „kitokiam nei aš“ mūsų visuomenėje nepaprastai daug. Ypač apmaudu, kai ji bandoma dangstyti apeliacijomis į krikščionybę.

Teko kalbėtis su įvairaus amžiaus žmonėmis, kurie nuoširdžiai įsitikinę, kad šiandien būtent homoseksualumo propagavimas yra didžiausias pavojus krikščioniškomis vertybėmis paremta morale. Deja, pernelyg dažnai nuoširdūs kovotojai už dorovę pradeda kovoti ne tiek prieš tai, ką vertina kaip nuodėmę, bet prieš kitus žmones. Metropolitas Antonijus iš Surožo yra rašęs, kad bet kuri neapykanta yra gundymas ir niekaip negali būti siejama su Dievu, kuris numirė už kiekvieną iš mūsų, nepriklausomai nuo rasės, seksualinės orientacijos, lyties, įsitikinimų. Lygiai taip pat kiekvienas iš mūsų nešiojamės savyje Dievo paveikslą, todėl neapykanta kitam žmogui visada yra maištas prieš Dievą.

Kitas dalykas, ar ne absurdiška baimintis, kad seksualinių mažumų vieši pareiškimai ar eitynės gali pakenkti visuomenės dorovei labiau nei olia lia pupyčių kultas televizijoje, vulgarumo kriokliai paaugliams skirtuose žurnaluose, pagaliau kasdienis kai kurių politikų chamizmas ir cinizmas? Deja, kažkodėl laikomasi dvejopų standartų, net kai kurie kunigai mielai dalyvauja laidose, kuriose kasdien tyčiojamasi iš krikščioniškų vertybių. Dalyvauja tik todėl, nes jose koneveikiami homoseksualai. (Nauja indulgencijų  žurnalistams gavimo forma?)

Prokuroro R. Petrausko pareiškimai, teismo sprendimas ir riksmai „mes laimėjome“... Ką gi, eilinį sykį buvo sukarikatūrintos „drąsos“ ir „doros“ sąvokos.  Eilinį sykį Jėzų Kristų bandoma paversti Barabu, o krikščionybę supaprastinti iki patogios ideologijos. Eilinį sykį įsitikinome, kad demokratinė valstybė nėra iškovojama kartą ir visiems laikams, tačiau turi būti puoselėjama kasdien.

 P.S. Beje, skaitytojams ir teksto komentatoriams primenu, kad šis tekstas veikiau kvietimas susimąstyti, ką reiškia būti krikščionimi ir gyventi demokratinėje valstybėje, o ne apie tai, kurioje barikadų pusėje turėtume stovėti. Esu tvirtai įsitikinęs, jog kiekvieno krikščionio prievolė yra tirpdyti pertvaras, griauti barikadas, o ne jas stiprinti.