Iš požemių iškilę darbininkai buvo niūrūs ir išblyškę: //Jie nešės nuobodį veiduos ir slaptą neapykantą // širdy. (V. Mačernis)

 V. Mačernio vizija iš 1941-ųjų Vilniaus – gaivi it naujagimis. Nei paseno, nei išsikvėpė. Lyg guodžiantis spindis klampynėj: taikliau apie veidus, miestą, šalį bjaurojančią dvasios būklę nepasakysi.

Tolerancijos šaukliai myga, kad visos bėdos – dėl nelemtos neapykantos, nepakantumo. Jie neklysta, bet tikslo nepasiekia, nes kalimu tik sugrūda neapykantą širdin ir šeria antrąją dvasios „puošmeną“ – nuobodį. Jų šitaip mygami žmonės tampa arba abejingi, arba neįgalūs bambekliai, arba visai pikti: gerai, tylėdami viską tversim, viduje kaupsim; bet kur save su tokiu užtaisu saugiai padėti, kad nesprogtų?!

Na, o jei ragintume atvirkščiai: nulis tolerancijos tam, kas griauna visų gerovę? Jei drąsintume be jokių tūpčiojimų prieš tai nukreipti susikaupusias jėgas? Būtų ką veikti, nuo iškrovos akyse pašviesėtų, o gal net aplinkoje – kieme, gatvėje, viešoje erdvėje – pragiedrėtų.

Dėl Vilniaus skauda širdį. Ar tik ne dėl užspeisto ir prarasto gebėjimo deramai išsilieti sostinė šį pavasarį trykšte pratryško ne žiedų spalvomis, o peckelių kvailionėmis (žodis grafitis murzių pėdsakams – per geras)? Ar ne dėl besaikės tolerancijos tauresni veidai ir vaizdai, tikrasis mūsų miesto IQ ir IP it koks pogrindis atvykėliui atsiveria tik po ilgesnio laiko? Deja, trumpiau užtrukusį svečią pasitinka bei išlydi teplionės, šiukšliažmogiai ir sąžinė aluje. 

Žinoma, grįždamas iš tolių, namų dvelksmą patiri gerokai anksčiau, nei kojomis palieti Vilniaus žemę. Ne visi rytuosna traukiantys veidai „niūrus ir išblyškę“. Bet ūmai pajunti, kad keliauninkai prasilenkia ne palabindami akimis, o nudelbdami nuo kepurės iki batų. Kelią skinasi pastumdami. Jei susispiečia lauke prie trapo ir apžiūri lėktuvą iš arčiau, garsiai pašiepia (suprask, skraidė ir geresniais, šis per prastas). Aišku, pilotai retai teišsprūsta iš savo kabinos pasisveikinti. Ir po skrydžio visi skirstosi niūriai. Profesionalus palydovų mandagumas ne ką tesušildo.   

Dardant lopytu asfaltu Vilniaus kalvomis, lydi žmonės šiukšlėse (plakatai autobusų stotelėse) ir stilizuoti žmogeliai, vieni ant kitų metantys šiukšles (dideli stendai šalikelėse) – šiukšliažmogiai. Ir dar, aišku, alus. Gatvėse jo reklamų – kiek ir kelio ženklų: lydi, kad neišklystum iš kelio. Viena reklama pritrenkia: alus pagamintas su sąžine. Buvo garbė, dabar jau ir sąžinė. Šit kaip... Atvažiavome. Siaurutėliame kieme vairuotojas purslodamas keikia kitą, net veidą iškišęs lauk, kad toliau sklistų. Atvykėlis susigūžia ir tolerantiškai tyli...  

Jei tokį įspūdį patyręs svečias į Vilnių užsuka trumpam, tikėtina, kad prastų emocijų atsikratys jau keliaudamas atgalios. Bet jei užtruks ilgiau, jo įspūdžiai susivels į svaigų galvosūkį, kurį galės parvežti namiškiams it egzotišką suvenyrą. Pasirodo, šiame gražiame krašte vyrauja keista tolerancijos rūšis: atvirkščias pakantumas arba kitaip – romi pagarba tam, kas paprasčiausiai nedera.

Visiškai įprasta miestą prismaigstyti atgrasių šiukšliažmogių stendų, o kiemsargiams ir sunkiausią žiemą nerasti grašių, pinigais vadinamų; namie svečius it karalius vaišinti, o įstaigoje klientą it valkatą kvailinti ir gaišinti; savo būstą gražinti, o aplinką dergti; pirkti prestižinės klasės mašiną, o kelyje stumdytis mužiko manevrais ir signalais; rengtis pabrėžtinai prašmatniai, bet einančiojo šaligatviu eilutę smagiai nulieti balos vandeniu iš po ratų; puoselėti veislinį šunį ir jį vedžioti dvokiančiomis išmatomis nusėtoje pievelėje; vaikui duoti įmantrų vardą ir atlaidžiai vieptis, kai šis bendraamžius drabsto pravardėmis; namie už piktžodžiavimą lupti kailį (įstatymai juk nedraudžia), bet iš aukštų postų svaidytis prasčiokų leksika (kas, kad ir draustų). Begalinė tolerancija viskam, kam tik nereikia. Net Dž. Sviftas praturtintų Guliverio keliones, nusiųsdamas jį į Atvirkščio pakantumo šiukšliažmogių kraštą.

„Et, kaimiečiai mes“, – paniekinamai kas nors pasisako. Ir nepataiko. Nes, pavyzdžiui, mano seneliai gyveno nuostabiai gražiose sodybose. Į tokį kaimą mielai išsidanginčiau it meno kūrinį tverti savo būstą ir gimtą sodžių. Deja, amžinatilsį. Bet dalykas tas, kad protėviai buvo netolerantiški ir net to žodžio nežinojo. Jie visiškai nepakentė bet ko, kas negražu ir nedora. Triūsu išpuoselėtoje kasdienybėje tam vietos nė už ką neužleisdavo, varu išvarydavo.  

Svetur, toli Vakaruose, patiko kelio ženklas, kuriame didelėmis raidėmis parašyta: „Nulis tolerancijos girtiems ir viršijantiems greitį“. Dar patiko, kaip vaikų darželiuose be jokios tolerancijos stabdomi draugus pešiojantys ir kitaip erzinantys mažyliai: „Neliesk kito žmogaus“ (ką kalbėti apie pravardžiavimą ar kitas patyčias). Nulio tolerancijos ženklai savimonėje kaip jokie kiti pažaboja elgesį ir tikslingai nukreipia susitvenkusias jėgas. Be to, apdraudžia nuo nelaimingų atsitikimų ir už ausų ištempia iš nesibaigiančio chaoso.