Pasaulinio garso knygų vaikams kūrėjo, dailininko ir rašytojo Kęstučio Kasparavičiaus knygas kiekvienas esame bent pavartę. Subtilių spalvų akvarelė, tikslus piešinys, meistriškai perteiktos detalės, išradinga kompozicija, humoras ir elegancija išskiria autorių iš kitų. Jis iliustravo per 50 knygų, sukūrė įsimintinas iliustracijas tokiems klasikos šedevrams kaip H. Ch. Anderseno „Coliukė“, C. Collodi'o „Pinokio nuotykiai“, G. A. Bürgerio „Miunhauzenas“. Visų dailininko nuopelnų ir tarptautinių apdovanojimų nė neišvardysi. 1993 m. Bolonijos knygų mugėje už iliustracijas E. Learo knygai „Antis ir kengūra“ jis buvo apdovanotas UNICEF „Metų iliustruotojo“ diplomu, 1994 m. Barselonoje vykusiame iliustracijų konkurse pelnė II vietą už iliustracijas F. Dostojevskio knygai „Sąžiningas vagis“. 2008 m. ir 2010 m. Lietuvos IBBY skyrius nominavo K. Kasparavičių Hanso Christiano Anderseno premijai gauti.

Šiemet Bolonijos vaikų knygų mugėje dailininkas pristatė būsimą kitų metų parodą, kurioje Lietuva pakviesta svečio teisėmis surengti ekspoziciją. Pakalbintas pasakojo mums apie savo kūrybos kelią ir viešnagę mugėje, atskleidė, kaip tapo knygų tekstų autoriumi.

Iš pradžių studijavote choro dirigavimą, kaip nusprendėte pasirinkti dailininko profesiją?

Vaikystę leidau apleistame dvare, netoli Aukštadvario, kuriame buvo įkurta pradinė mokykla. Mus supo ypatinga atmosfera – ežeras, senas parkas pusiasalyje, liepų ir beržų alėjos. Didžiulėje dvaro palėpėje radau puikių prieškario knygų. Toji vieta paliko įspūdį visam gyvenimui.

Į Aukštadvarį meškerioti atvykdavę garsūs dailininkai ir rašytojai pasakodavo apie M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Tėvai nusprendė leisti brolį į dailę, o mane į muziką. Tuo metu visos mamos troško, kad jų vaikai dainuotų kaip Robertino Loreti.

Menų mokykloje groti pianinu ir dainuoti sekėsi gerai, bet diriguoti labai nepatiko. Buvo nejauku stovėti priešais didžiulį chorą. Todėl pasekęs vyresniojo brolio pavyzdžiu įstojau į Dailės institutą. Mokiausi dizaino. Tai buvo hipių laikai... Ėmiau praleisti paskaitas ir buvau pašalintas iš instituto. Mano biografija ne pavyzdinė. Po tarnybos sovietų armijoje dirbau Vievio paukštyne – didžiuliu šepečiu baltai dažydavau cechus. O viduje kirbėjo troškimas baigti institutą. Įsidrąsinęs įsiprašiau priimamas atgal. Baigęs mokslus dirbau patentinių paslaugų centre: registruodavau prekių ženklus. Jokio kūrybinio darbo. Tik iš ten išėjęs pradėjau piešti atvirukus.

Vaikiškų knygų iliustruotoju tapau atsitiktinai. Viena pažįstama pasiūlė iliustruoti „Šviesos“ leidyklos leidžiamą žemės ūkio darbų vadovėlį. Reikėjo piešti visokius padargus, triušių veisles, kolorado vabalus... Vėliau iliustravau rankdarbių vadovėlį pradinukams, už šį darbą gavau diplomą. Ilgainiui ir Vilniuje žmonės pastebėjo naują iliustruotoją. Sovietmečiu vaikų literatūroje galėjai daugiau sau leisti. Viskas tarsi skirta vaikams, viskas – tik pasaka, netikra. Todėl iliustruodamas turėjai daugiau kūrybinės laisvės.

Nuo pat pradžių sukūrėte savitą stilių: tapote preciziškai, kūrybiškai naudojate realistinį piešinį...

Tuo metu vaikų knygoms trūko taikomosios iliustracijos, mėginau užpildyti spragą: piešiau vokišku stiliumi, tikroviškai, su daug detalių, knygelės buvo pažintinės. Kai Vilniuje įsikūrė „Vyturio“ leidykla, nupiešiau iliustracijas A. Každailio knygai apie jūrą. Daug kam jos labai patiko. Nuo tada nebuvo nė dienos be darbo.

Labai daug piešiu iš natūros, net smulkiausias detales. Esu taip pratęs. Jeigu piešiu meškiną su šaliku, pasitikrinu veidrodyje, ar pasilenkus taip šalikas krinta. Studijos nepiešiu, bet eskizus pieštuku brūkšteliu. Kaip klostė krinta, kaip rūbo alkūnė lenkiasi. Nuo to tarsi gražiau piešiniai išeina, daiktai gyvesni atrodo.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, lietuviškų knygų vaikams leidybą buvo apėmęs sąstingis. Kaip Jums pavyko išsilaikyti?

Dar 1988 metais išsiaiškinau, kur rengiamos pagrindinės parodos: kasmet siųsdavau iliustracijas į Bratislavos iliustracijų bienalę, Bolonijos vaikų knygų mugę, kitus konkursus. Pirmą kartą į Bolonijos mugę mano iliustracijos buvo atrinktos 1989-aisiais. Tada gavau ir darbo pasiūlymų.

Pirmoji iliustruoti knygas užsakė dviejų šimtų metų senumo leidykla „Esslinger Verlag“. Vėliau darbą pasiūlė Miunsterio „Coppenrath Verlag“. Su šiomis leidyklomis dirbau ilgai.

1993 metais pradėjau bendradarbiauti su itin kosmopolitine Taivano leidykla „Grimm Press“. Jos įkūrėjas Hao Kuang Tsai baigė prestižinius mokslus Europoje ir grįžęs sumanė supažindinti kinų vaikus su Europos kultūra ir literatūra. Leidykla kviečia iliustruotojų iš viso pasaulio. Dailininkams suteikiama visiška kūrybos laisvė, nes leidėjai siekia pristatyti pasaulio įvairovę. Kiekvienas dailininkas parengia po knygą ir visa serija išleidžiama sykiu. Esu „Iliustruotųjų operų“ serijoje iliustravęs jiems C. M. von Weberio operą „Laisvasis šaulys“. Vėliau serija buvo papildyta kompaktinėmis operų įrašų plokštelėmis. Jaunimui tokios knygos – puiki pažintinė medžiaga.

Beje, pirmoji mano šiai leidyklai iliustruota knyga buvo labai rimta – F. Dostojevskio novelė „Sąžiningas vagis“. Iš pradžių gavęs tokį užsakymą nustebau ir išsigandau. Bet nusprendžiau pamėginti. Toks iššūkis! Dabar manau, kad šios iliustracijos vienos geriausių. Rudenį knyga turėtų pasirodyti ir lietuvių kalba. Ji skirta vyresniojo amžiaus vaikams. Sutarėme su viena leidykla išleisti ją ir rusų kalba. Už šią knygą 1994 metais gavau Katalonijos vaikų iliustracijos bienalės antrąją premiją. Tai svariausias mano apdovanojimas.

Trylika kartų Jūsų darbai buvo atrinkti į tarptautinę Bolonijos vaikų knygų mugę, bet tik šiemet pirmąkart pats joje apsilankėte. Kuo ši mugė skiriasi nuo vykstančios Lietuvoje?

Mūsų mugė atvira visiems: parduodamos ir pristatomos knygos, bendraujama su skaitytojais, atvažiuoja svečių, vyksta kultūrinė programa. O Bolonijos vaikų knygų mugė komercinė: lankytojų nedaug, vaikų mačiau gal porą, bet atvyksta iliustruotojų iš viso pasaulio. Tai pagrindinė pasaulinė vaikų knygų iliustracijų mugė. Leidėjai ieško kontaktų, keičiasi idėjomis, perka licencijas, sudaro sutartis. Ji skirta ne rašytojams, o dailininkams. Viena kita leidykla skelbia, kad ieško naujų talentų. Prie šių leidyklų susirango ilgos eilės, kuriose lūkuriuoja jaunimas su aplankais – įsitempęs, pabalęs. Pasiseka tik vienam kitam.

Bratislavoje vyksta nekomercinis renginys – knygų bienalė. Kiekvienai šaliai skiriama penkiolika vietų. Atranką vykdo kiekvienos šalies IBBY skyrius. Iš Lietuvos dažniausiai nė dešimt iliustruotojų nesusirenka. Tiesa, šiemet turėjome dešimt, tad gal kitąmet reikės skelbti konkursą.

Ar Bolonijoje sulaukėte daug pasiūlymų?

Taip, net pats nustebau. Kitąkart metų metus susirašinėji ir vis nieko, o čia – pasikalbi ir susitari.

Kokių dabar esama knygų vaikams iliustravimo tendencijų?

Didelių pokyčių nėra. Keičiasi tik technologijos: vis daugėja kompiuteriu atliktų iliustracijų, bet daugelis piešia ir senoviškai. Pastaruosius keletą metų į parodą Bolonijoje atrenkama vis daugiau jaunimo darbų.

Ką manote apie vaikų knygose paplitusį kičą? Ar prie gero skonio formavimo neturėtų prisidėti ir leidyklos?

Kičo pilna ne tik Lietuvoje. Galima būtų leisti tokias knygas, kurių iliustracijose nedominuotų beviltiškas kičas, bet kurios sykiu būtų patrauklios pirkėjams. Manau, leidyklos galėtų išleisti ir vieną kitą nuostolingą knygą – naujovišką, menišką, bet nekomercinę.

Gdansko forume viena dailės akademijos dėstytoja pasakojo apie jos surengtą apklausą: mokytojai, tėvai ir studentai turėjo įvertinti dešimt iliustracijų, tarp kurių buvo ir paties klaikiausio kičo, ir realistinių, ir modernių, meniškų, sunkiai suprantamų piešinių. Vaikų nuomonės neklausė. Mokytojai aukščiausius balus skyrė barbėms ir mikimauzams ir visai neįvertino meniškesnių iliustracijų, tėvai jas vertino šiek tiek geriau, o jaunimas – visai neblogai. Keista, bet būtent mokytojai, labiausiai formuojantys vaikų skonį, žavisi kiču.

Ar Jums kada nors teko derintis prie kitų šalių iliustravimo tradicijų, nacionalinės stilistikos?

Vienokios iliustracijos patinka Vokietijoje, kitokios Anglijoje. Daug kur vaikų literatūroje nemėgstama trumpų novelių, o Ispanijoje, priešingai, jos labai populiarios. Bet man nereikėjo taikytis, nes visur šalia specifinių bruožų egzistuoja įvairovė.

Kas Jus paskatino pradėti rašyti tekstus?

Taivane leidėjai sumanė išleisti knygutę 2002 metais įvykusio žemės drebėjimo aukoms paremti ir kiekvienam knygos dailininkui skyrė po atvartą, kuriame reikėjo nupiešti iliustraciją ir parašyti kokį nors tekstą. Nupiešiau istoriją apie čiulbantį žmogelį. Neaiškios veislės paukščiai parsineša žmogelį, uždaro į narvelį ir nustemba, kad šis nečiulba... Paskiau supranta, kad žmonės tik laisvėje gražiai čiulba. Istorija leidėjams pasirodė labai juokinga, ir jie paklausė, ar turiu daugiau. Pamelavau turįs. Ir gavau pasiūlymą išleisti 64 puslapių, 34 istorijų knygą. Nebuvo kur dingti. Po mėnesio knyga buvo parašyta ir išversta.

Visada maniau, kad rašyti talento neturiu. Viskas įvyko netikėtai, atsitiktinai. „Kvailos istorijos“ buvo išleistos kinų kalba. Knygą gerai pirko ir leidėjai paprašė tęsinio. Parašiau „Trumpas istorijas“.

Paskiau pamaniau, kad reikėtų ir lietuviškai šias knygeles išleisti. Nunešiau dviem leidykloms – abi jas atmetė. O 2002 metais vos įsikūrusi leidykla „Nieko rimto“ nupirko iš kinų licencijas.

Kaip gimsta Jūsų tekstai ir iliustracijos?

Atvertę Stasio Eidrigevičiaus pieštą knygą, išsyk pamatysite, kad tai – Eidrigevičius, puikus dailininkas, stipri asmenybė. O aš save laikiau taikomuoju dailininku, stengiausi prisitaikyti prie autorių idėjų. Labai pagarbiai žvelgiau į tekstą. Bet likdavo daug nerealizuotų sumanymų. Pradėjęs rašyti, galėjau juos įgyvendinti.

Dažnai iliustracijos galvoje gimsta pirmiau nei tekstas. Teksto neatiduodu redaguoti, kol nebaigiu piešinių.

Užsienyje rašančių dailininkų daug. Ir Lietuvoje jų vis daugėja: Laisvydė Šalčiūtė, Rimvydas Kepežinskas, Sigutė Ach. Nieko geriau nesumanysi, jeigu žmogus turi du talentus. Kartais iliustracijų nekuriantis vaikų knygų rašytojas ne apie viską pagalvoja. Kaip nupiešti uodą, kalbinantį dramblį?

Galima ir tekstą kurti pagal iliustracijas. Kai vokiečių leidėjų paprašytas piešiau „Tinginių šalį“, knygų dar nerašiau: sukūriau iliustracijas pagal įvairių šalių tautosaką, senųjų tapybos meistrų mėgtas temas. Kiekviename atvarte palikau šiek tiek vietos. Vėliau rašytojas pagal piešinius parašė tekstą. „Tinginių šalis“ buvo išleista aštuoniose šalyse – Meksikoje, Olandijoje, Graikijoje, Korėjoje... Kiekvienoje šalyje tekstą rašydavo vietos autorius. Lietuvišką tekstą parašė Vytautas V. Landsbergis.

Ar kuriant iliustracijas vaikų knygoms svarbu atsižvelgti į konkretų skaitytojų amžių?

Mano knygelės neatitinka standartų. Stengiuosi, kad knyga būtų įdomi ir mažajam skaitytojui, ir septyniolikmečiui, ir mamai ar tėčiui. Pasaulyje yra daug suaugusiųjų, kurie labai mėgsta skaityti vaikiškas knygas. Kai kurie jas net kolekcionuoja. Aš pats – vienas jų.

Pagal standartą, knyga turi būti 32 puslapių, kietu viršeliu, 30 procentų knygos turi sudaryti tekstas, 70 procentų – iliustracijos, viena istorija. Kitaip gamyba brangesnė, knygą mažiau perka. Bet man niekaip nepavyksta įsisprausti į šį kanoną.

Ar turite mėgstamiausią pasaką ar vaikų literatūros autorių?

Tai C. Collodi'o „Pinokis“ – mėgstamiausia Federico Fellini'o knyga. Kaskart skaitydamas randi joje ką nors nauja. Mėgstu W. Hauffą, E. T. A. Hoffmanną ir H. Ch. Anderseno pasakas – labiau nei nuobodžius brolius Grimmus.

Jūsų piešiniuose justi kažkokia angliška dvasia...

Labai žaviuosi anglų iliustracijomis. Ypač patinka Beatrix Potter, kurią daugelis laiko paveikslėlių knygų pradininke. Mano paties iliustracijose dominuoja angliškas mažų miestelių koloritas: Anglijoje niekada nebuvau, bet esu vartęs daug albumų. Tikiuosi kada nors tenai nuvykti.

Pastaruoju metu daug keliaujate, susitikęs su vaikais kartu piešiate. Ką Jums reiškia tiesioginis bendravimas su skaitytojais?

Ilgai dirbau studijoje, beveik visai užsidaręs nuo pasaulio. Bet prieš trejus metus pakeičiau gyvenseną. Su leidykla apkeliavau visą Lietuvą. Važiuojame per mažus miestelius, kalbamės su vaikais, piešiame dramblius, žirafas. Kai pradėjau rašyti tekstus, daug kas ėmė kviesti mane į susitikimus. Keista, kol nesi rašytojas, nesi niekam įdomus. Bet visiems sakau, kad pirmiausia esu dailininkas, o ne rašytojas. Mat knygą piešiu šešis mėnesius, o tekstą parašau per mėnesį. O visa garbė tenka rašytojui.

Žinoma, keliaudamas mažiau nudirbu. Bet koks skirtumas, penkiasdešimt dvi knygas nupiešiu, ar mažiau? Pradėjęs knygas leisti užsienyje, daug laiko skiriu korespondencijai. Sykiu atsirado daug naujų draugų, pažįstamų. Nesigailiu, kad nebesu toks produktyvus.

Kokiai knygai dabar planuojate sukurti iliustracijas?

Rudenį turėčiau baigti naują, jau aštuntąją autorinę knyga, pavadinimu „Mažoji žiema“. Labai šviesi, balta knygelė. O kada nors ateity norėčiau vėl iliustruoti klasiką.

Kalbino Jolanta Sereikaitė

„7 meno dienos“