Popiežius Benediktas XVI pasveikino buvusį Vyriausiąjį Romos rabiną Elio Toaffą, kuriam balandžio 30 dieną sukako 95 metai. Popiežiaus sveikinimai buvusiam Romos žydų bendruomenės religiniam vadovui buvo perduoti laišku, kurį Benedikto XVI asmeninis sekretorius monsinjoras Georgas Gaensweinas perskaitė jubiliatui skirto priėmimo metu.

„Viešpats mane gano, man nieko nestinga“, - šiais psalmės žodžiais prasideda rabinui Toaffui adresuotas popiežiaus laiškas. Savo slėpiningame išganymo plane Viešpats numatė, kad Jūs būtumėte vilties ir dvasinio atgimimo ženklas daugeliui tikėjimo brolių, - tęsia popiežius. Viešpats davė Jums drąsos ir stiprino Jūsų sielą ypač tais sunkiais laikais, kai žydų tautai teko „keliauti slėniu tamsiausiu“. Džiaugiuosi kartu su visais kas šiandien džiaugiasi ir dėkoja už Jums suteiktą ilgo amžiaus dovaną ir už visas nepaprastas malones, kuriomis Dievas Jus apdovanojo.

Elio Toaff gimė 1915 metų balandžio 30 dieną Livorno uostamiestyje. Baigė teisės studijas 1938 metais, prieš pat vadinamųjų „rasinių įstatymų“ įvedimą, draudžiančių žydams studijuoti ir dirbti valstybinėse tarnybose. Tęsė mokslus Livorno teologijos mokykloje ir tapo rabinu. 1943 metais naciams pradėjus deportuoti į konclagerius žydų tautybės žmones, jaunasis rabinas Toaffas prisijungė prie kairiųjų italų partizanų. Po karo Venecijos universitete dėstė žydų literatūrą, o nuo 1951 iki 2001 metų, tai yra lygiai pusę šimtmečio, buvo Romos Vyriausiasis rabinas. Jo vadovavimo religinei Romos žydų bendruomenei metu įvyko garsusis popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas Romos sinagogoje.

Vienas ano pirmojo apsilankymo organizatorių kardinolas Jorge Mejia savo atsiminimuose rašo, kad kai jis Romos vyriausiajam rabinui pranešė apie popiežiaus troškimą aplankyti sinagogą, rabinas Elio Toaffas hebrajiškai atsakė psalmės žodžiais: “baruch haba b‘shem Adonai” (“Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu”).

Apie tą istorinį Jono Pauliaus II apsilankymą Romos sinagogoje, rabinas Elio Toaffas savo atsiminimuose tarp kita rašė: „Abu kartu įžengėme į šventovę. Tarsi sapnuodami ėjome pro tylinčius bendruomenės narius: aš ir popiežius šalia manęs, iš paskos kardinolai, prelatai ir rabinai. Neįprasta ir ilgoje Sinagogos istorijoje neregėta eisena. Tačiau kai užlipome ant pakylos ir atsisukome į žmones, staiga visas susirinkimas pratrūko ilgais plojimais. Iš karto atslūgo įtampa ir tik tą akimirką pradėjau suvokti koks tai svarbus įvykis. Vėl pasigirdo ilgiausi plojimai, kai popiežius ištarė žodžius: ‚Esate mūsų mylimiausi broliai, mūsų vyresnieji broliai’“.