Kai kalbame apie ugdymą, auklėjimą, švietimą, paprastai turime mintyje mokyklą. Bet šiandien yra žinoma, tyrimais įrodyta, kad tik 30% informacijos gaunama mokykloje, o visa kita žmogus ima iš aplinkos. Televizija, radijas, internetas, kinas, spauda yra tie pagrindiniai šaltiniai, iš kurių žmogus (vaikas, paauglys) gauna informaciją, vertybinius orientyrus, veikimo paskatas. Tad įdomu, kaip mūsų visuomenę veikia toji iš žiniasklaidos sklindanti informacija. Juk dažnokai kalbama, kad mūsų visuomenės bendroji kultūra yra žema, konkrečiai – politinė kultūra. Kad norint kitokių rinkimų rezultatų, būtina ją kelti, visuomenę šviesti. Svarbu geras švietimo sistemos funkcionavimas, kad sulauktume kultūros požiūriu brandesnės visuomenės. O koks šia ugdomąja prasme yra plačiausiai suprastos žiniasklaidos ir apskritai viešai tariamo žodžio vaidmuo?

Galima pradėti tarsi nuo smulkmenų – kalbos kultūros dalykų. Štai, iš televizijų ekranų nuolatos girdime vieną šiurkščią kalbos klaidą, kurią aiškindami kalbininkai, rodos, seniai visiems galvas išūžė: tikslui reikšti negalima vartoti konstrukcijos kad su bendratimi. Ir vis tiek nuolatos girdime: ,,kad pasiekti rezultatų‘‘, ,,kad padaryti išvadas‘‘ ne tik iš eilinių kalbėtojų, bet dargi iš aukščiausiųjų valstybės asmenų .Nejaugi esame tokia negabi tauta, kad negalime išmokti, ar tokie apsileidėliai, kad nekreipiame dėmesio į tai, kaip kalbame.

Teisybė, valdžios ir visuomenės požiūris į kalbą ne visados buvo vienodas. Štai pirmosios vyriausybės, Atkuriamojo Seimo metais Seime sėdėdavo kalbininkas, kuris stropiai suregistruodavo visų oratorių kalbos klaidas ir dienos pabaigoje kiekvienam kalbėjusiam įteikdavo raštelius su jo tą dieną padarytų kalbos klaidų sąrašu ir kartu tų klaidų taisymu (neblogai būtų, jei dabartinė Seimo valdyba šią praktiką prisimintų). Politikai įdėmiai į pastabas įsiklausydavo, o kai kurie net samdydavosi privačius mokytojus, kad padėtų kelti kalbos kultūrą, nes kiekvienas žinojo, kad jo prestižas tarp rinkėjų priklauso taip pat ir nuo jo kalbos kokybės. O praėjus kuriam laikui dalis rinkėjų balsuoja už Viktorą Uspaskichą, nors jo lietuvių kalbos tartis – klaiki, bet jų tai netrikdo.

Ir ką tuomet šioje situacijoje daryti mokytojui, kaip išmokyti vaikus ir suaugusius taisyklingai kalbėti, jeigu jie aplinkui girdi tiek prastų pavyzdžių? Neseniai man pasakojo vienos lenkiškos mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, kad jos mokiniai, ypač geresnieji, neretai paklausia, kodėl ji mažinanti pažymius už tokius pasakymus, kuriuos jie nuolatos girdį per radiją ir televiziją? Tikriausiai panašių klausimų išgirsta ne vienas mokytojas. Ir ką jis gali pasakyti? Tik tiek, kad valdžios žmonės ir kiti viešieji kalbėtojai, matyt, nebrangina savo gimtosios kalbos (arba – negerbia valstybinės kalbos).

Galimas dalykas, jog pasakysite, kad tai smulkmenos. Galbūt (nors manau, kad ne tokios jau smulkmenos). Tačiau žvilgtelėkime į kitą kalbėjimo lygmenį, nebe į gramatiką, o į stilistiką. Jau nusibodo kalbėti ir klausyti apie A. Valinsko leksiką ir stilių – nekultūringo išsišokėlio kalbėjimas nevertas tokio dėmesio. Bet vis dėlto vulgarybės nuolatos skamba televizijoje, skamba ir Valinsko aiškinimasis, kad jis nesuprantąs, kodėl jo kalbėjimas esąs smerktinas, ką jis čia blogo pasakęs ir pan. Girdi vaikai, paaugliai, moksleiviai ir šiaip žmonės. Sujaukiami mokykloje tikriausiai girdėti dalykai, jog kalbant reikia paisyti savo kalbos adresato, aplinkybių, jog yra įvairūs kalbėjimo stiliai (oficialusis, dalykinis, familiarusis ir kt.), kad yra norminė, bendrinė kalba, o yra tarmės, žargonai, slengas – ir kiekvienam sava vieta. Bet Seimo ,,didvyrių‘‘ dėka panašūs kalbėjimo ypatumai sklinda greitai ir lengvai kaip piktžolių sėklos. Ir jau girdžiu, kaip Valinsko į politinį žodyną įvestas ,,nafig‘‘( net nežinau, kas tai per žodis – ar iš nusikaltėlių žargono, ar šiaip iš kokių patvorių) jau nuskamba Seimo narių replikose ar demonstrantų plakatuose. Ir ugdyk tu man visuomenės kalbos kultūrą. Bet tai ne vien kalbos klausimas, o apskritai žmonių tarpusavio santykių – jų šiurkštumo, brutalumo, kurio ir taip turime per akis.

Beje, drastiškai apie Prezidentę šnekėjusį A. Valinską, atrodo, palaikė jo kolegos Seimo nariai (televizijos laidoje ,,Teisė žinoti‘‘), teigdami, kad tokiu būdu A. Valinskas atkreipęs dėmesį į tikrai svarbią problemą: vis labiau ryškėjantį Prezidentės polinkį į autoritarinį elgesį, valdymą. Betgi daug anksčiau apie tą patį dalyką jau nuo prezidento rinkimų pabaigos ne vieną kartą yra šnekėjęs A. Sakalas – įspėdamas, pirštu prikišamai nurodydamas (pvz. ,,Bernardinų‘‘ straipsniuose: ,,Apsivalymas ar apvalymas?‘‘2009–12–27, „Tik duokit mums žmogų – straipsnį visados surasim‘‘2010–02–16, ,,Prezidentė kalba tai, kas kelia jos reitingą‘‘ 2010–03–08, ,,Prezidentinė logika‘‘, 2010–04–26). A. Sakalas kalbėjo dalykiškai, ironiškai, šmaikščiai, bet mandagiai. Tačiau jo balso tarsi negirdėjo nei politikai, nei Seimas, nei rinkėjai. Išgirdo tik storžievišką A. Valinsko retoriką, kurį dabar ir Seimo nariai laiko narsuoliu, ir jis pats toks jaučiasi , kuris pirmas išdrįsęs viešai pasakyti, kad karalius nuogas. Tad išgirstamas tik nepraustaburnio riktelėjimas.

Šitokia linkme publikos klausą, matyt, jau yra ištreniravusios komercinės televizijos savo įvairiausio plauko ,,šou‘‘, kur ausys vysta nuo vulgarybių, neįsivaizduojamo kvailumo ir kur nė kvapo nerasi nei tikro komizmo, nei linksmumo. Taip formuojasi požiūriai ir įpročiai, kad viešumoje viskas leistina ir galima, nebegirdimas ir nebevertinamas nei sąmojus, nei šmaikštumas, nei koks kitas žodžių žaismas. Įdomus tik nepraustaburniškumas( žr. LNK, ,,Lietuvos ryto‘‘ TV humoro laidos).

Nuo viso to – tik vienas žingsnis iki visiško vertybių sumaišymo, ribos tarp gėrio ir blogio ištrynimas. Nepranokstamas viso to pavyzdys – S. Stomos straipsnis ,,Valstybės auka. In memoriam herojui‘‘(,,Lietuvos žinios‘‘, 04–27). Kas herojus, turbūt visiems aišku, net nepaminėjus pavardės. Rašinio stilius – priešingybė minėtoms vulgarybėms (neregėtas patosas, pakilumas , iškilmingumas), bet lygiai destruktyvus. ,,Didinga žmogiškojo solidarumo manifestacija‘‘, ,,vienu kilniu tikslu krūvon susitelkusių paprastų žmonių jėga‘‘, ,,Didinga atmosfera, kuriai, atrodė, padeda netgi pati gamta‘‘, ,,Sąjūdžio metus primenanti jėga‘‘, ,,nes ji matė stebuklingą vaizdą – virš žmonių galvų kapo link plaukiantį begalinį baltų gėlių srautą‘‘ ir t. t., ir t. t. – visa tai apie asmenį, įtariamą dviem žmogžudystėmis. Dar pažaidžiama neva užuojauta mažai mergaitei, kuriai juk didžiausią skriaudą padarė ne kas kitas, o jos pačios tėvas, žurnalisto ir (deja) Seimo nario čia taip patetiškai išaukštintas. Išaukštintas tas, kuris nuskriaudė mergaitės motiną ir ją pačią įvėlė į sunkiai pakeliamus vaikui (ir ne tik vaikui) painius išgyvenimus. Kaip visa tai pavadinti, jeigu ne minios, linkusios į Linčo teismą, kurstymu, ribų tarp tiesos ir melo, gėrio ir blogio ištrynimu?

Žodžiu, Lietuvos visuomenė labai stipriai yra veikiama įvairiopų destruktyvių veiksnių, trukdančių jai bręsti ir šviesėti, laikančių ją barbarybės ir tamsos gniaužtuose. Nežinau, ar pajėgs visam tam atsispirti švietimas ir kultūra, kurie per silpnai yra valstybės palaikomi ir remiami.