Trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkams popiežius Benediktas XVI visų pirma priminė savo trumpą apsilankymą Turine praėjusį sekmadienį ir maldą prie išstatytos Turino drobulės, o po to tęsė katechezę, skirtą jau besibaigiantiems Kunigų metams. Prieš tris savaites pradėtame katechezių cikle, popiežius kalbėjo apie vieną iš trijų pagrindinių kunigo pašaukimo funkcijų – Dievo tautos mokymą - „munus docendi“. Šį kartą katechezės tema buvo antroji kunigystės funkcija – „munus sanctificandi“, tai yra pašaukimas pašventinti Dievo tautą, vesti ją į šventumą.

Pirmiausia dera paklausti: ką reiškia „šventumas“? – kalbėjo popiežius audiencijos dalyviams. Šventumas tai visų pirma Dievo savybė. Tik Dievas yra absoliuti tiesa, gerumas, meilė, grožis, šviesa. Tad „pašventinti“ asmenį, reiškia padėti žmogui užmegzti ryšį su Dievu.

Žinoma, toks ryšys turi įtakos žmogui, jį perkeičia. Senovėje žmonės buvo įsitikinę, kad pamačius Dievą neįmanoma likti gyvam, kad jo tiesa ir šviesa per stipri; žmogus žūtų, jie prisiliestų prie tos absoliučios srovės. Antra vertus, buvo taip pat savaime suprantama, kad neįmanoma gyventi ir be ryšio su Dievu. Tad ir buvo keliamas klausimas: kaip užmegzti žmogui būtiną ryšį su Dievu, bet nežūti susidūrus su Dievo didybe?

Į šį klausima Bažnyčios tikėjimas atsako, jog tai pats Dievas užmezga ryšį su žmogumi. Būtent čia ir glūdi kunigo užduotis „pašventinti“ žmogų, vesti jį į šventumą. Tačiau ir kunigas pats iš savęs negalėtų padėti kitiems žmonėms bendrauti su Dievu, jei pats Dievas jam neskirtų tokios užduoties. Esminė kunigystės dalis yra malonė, kurią kunigas gauna išskirtinio pašaukimo dėka.

Pastaraisiais dešimtmečiais, - tęsė popiežius, - buvo įsivyravusios tendencijos pirmumą skirti mokymo misijai, atskiriant ją nuo pašventinimo misijos. Būta netgi kalbų apie sakramentinės sielovados nereikalingumą. Bet ką gi reiškia mokymo pirmumas?

Iš Evangelijų juk žinome, kad Jėzus Dievo Karalystės skelbimo nesuprato tik kaip pareigos apie ją „kalbėti“. Apie Jėzaus skelbtą priartėjusią Dievo Karalystę bylojo ne tik jo žodžiai, bet ir visi jo darbai, stebuklai ir kiti ženklai, o visų pirma jo gyvybės auka, jo mirtis ir prisikėlimas. Tas pat galioja ir Bažnyčioje vykdomai kunigystės misijai. Kunigas atstovauja Tėvo siųstajam Kristui. Kunigas tęsia jo misiją „žodžiais“ ir „sakramentais“.

Tad kas išgano pasaulį? Vienintelis atsakymas į šį klausimą yra toks: Pasaulį išgano Jėzus Nazaretietis, Viešpats ir Atpirkėjas, nukryžiuotas ir prisikėlęs.

Kur aktualizuojamas tas išganingas Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinys? Kristaus buvime Bažnyčioje, ypač Eucharistijos sakramente, kuriame sudabartinama jo atperkančioji auka; Susitaikinimo sakramente, kurio dėka iš mirties grįžtama į naują gyvenimą, o taip pat visuose kituose žmogų pašventinančiuose sakramentuose.

Tad svarbu, - sakė popiežius prieš katechezės pabaigą, - padėti tikintiesiems deramai suprasti sakramentų svarbą, o dar svarbiau – Arso klebono pavyzdžiu,  būti visada pasiruošusiems dosniai aukotis broliams ir dalinti jiems tas nepaprastais malones, kurias Dievas sudėjo į kunigų rankas.

Brangieji kunigai, - kreipėsi popiežius į konfratrus, - džiugiai išgyvenkite liturgiją, nes per ją pats Prisikėlusysis, Šventosios Dvasios galia veikia mumyse, su mumis ir mums.

Brangieji bičiuliai, - kreipėsi popiežius į visus tikinčiuosius, - branginkite Bažnyčiai suteiktą kunigystės dovaną, nes per kunigų tarnystę Viešpats tęsia žmonijos išganymo darbą. Dėkokite Dievui už kunigus, lydėkite kunigus savo malda, palaikykite juos ypač sunkumuose, kad jie sugebėtų visada būti kunigai pagal Dievo širdį.