Konstruktyvią kritiką nuo žeminimo lengviausia atskirti pagal jos motyvaciją. Jei kritika kyla dėl rūpinimosi valstybe, – tai jaučiama iš komentatoriaus „tono“ – ji yra sveikintina. Jei ją motyvuoja pyktis, tokia „kritika“ turėtų būti pripažinta kaip netikusi. Net jei joje ir būtų racionalumo.

„Kubilių reikėtų pakarti“, – sako moteriškė kitai, vieno Lietuvos miestelio pašto skyriuje laukdama pensijos. „Per mažai nebūtų, šitam žmonių skriaudikui ir niekšui“, – antrina kita. Ir nedidelė patalpa prisipildo pagiežos. Kažkas bando pirmąsias gėdinti, daugelis visgi palaiko. Galų gale sulaukusios savo eilės, moterys pasiima pinigus ir grįžta namo.

Nekultūringų, šiurkščių ir storžievių žmonių, – chamų, – būta visais laikais. Tačiau kartkartėmis, susiklosčiusius sudėtingesnei socioekonominei situacijai, chamiškas kalbėjimo stilius viešajame gyvenime tampa norma. Kai dažnas staiga pajunta turįs teisę niekinamai atsiliepti apie aukščiausius valstybės pareigūnus ir likti nenubaustas. (Chamų „bendruomenė” – solidari.)

Kartkartėmis, chamiškas kalbėjimo stilius viešajame gyvenime tampa norma. Kai dažnas staiga pajunta turįs teisę niekinamai atsiliepti apie aukščiausius valstybės pareigūnus ir likti nenubaustas.

Tūlas šiandien Vyriausybę demaskuoja, įžeidinėja, menkina, peikia, ja nepasitiki ir negerbia. (Palaikančių balsų – vienetai.) Nes jie (jie!) – kenkėjai, parazitai, melagiai, sukčiai ir nevykėliai. Kad ir ką darytų, niekas jiems neišeina. Kad ir ką sakytų – meluotų. Kiekvienas jų sprendimas – piktadarystė. Mažų mažiausiai – kvailystė. Už ką mums ši vyriausybė – pati kvailiausia vyriausybė pasaulyje?!

Premjerą tampo socialinės konvulsijos, rašo vienas. Kitas, lygina jį su pranašu apsišaukėliu. Trečiasis... Trečiąjį apskritai galima pavadinti kūrybingų epitetų produkavimo mašina: jam Vyriausybė – frajerių ir dundukų prieglauda, o premjeras – kapinių sargas. Politikos prasme lygintinas su Nikita Chruščiovu ir Vladimiru Putinu. Ketvirtai – jis panašus į apsvaigusį girtuoklį, penktam – negailestingas, žiaurus, bejausmis, arogantiškas žmogus.

Nuo paprasčiausio žeminimo konstruktyvią kritiką, kuria jis paprastai maskuojamas, lengviausia atskirti pagal jos motyvaciją. Jei kritika kyla dėl rūpinimosi valstybe, – tai jaučiama iš komentatoriaus „tono“ – ji yra sveikintina. Jei ją motyvuoja pyktis, noras lengviausiu keliu pataikaujant „atpirkimo ožių“ ieškančiai miniai užsidirbti dividendų, tokia „kritika“ turėtų būti pripažinta kaip netikusi.

„Dar niekada Lietuvos prezidentas ir Vyriausybė nebuvo taip viešai plakami ir žeminami, tačiau nė vienas žurnalistas ar politikas, viešai kritikavęs ar šmeižęs Dalią Grybauskaitę ar Andrių Kubilių, nesulaukė jokio atsako”, – pažymi Gintaras Aleknonis. Situacijos nepadorumas (taip nepadoru dar nebuvo?) dar labiau išryškėtų, jei šią „kritiką“ mintyse perkeltume į individo lygmenį. Ar apsikęstume matydami taip niekinamą žmogų?

Daugelis komentarų aukščiausiųjų Lietuvos pareigūnų atžvilgiu neišplaukia iš rūpinimosi savo valstybe. Tai veikiau noras lengviausiu keliu įrodyti savo pranašumą.

Nesuklysime pasakę, kad daugelis politikos komentarų aukščiausiųjų Lietuvos pareigūnų atžvilgiu šiandien nėra kritika ta pirmąja, rūpinimosi savo valstybe, prasme. Tai veikiau noras lengviausiu keliu įrodyti savo pranašumą, pasirinkus tuo momentu tinkamiausią, visiems pažįstamą objektą. Štai prieš kelerius metus vienas menininkas pagamino tuometinio finansų ministro Antano Šemetos vudu lėlę, į kurią panorėjęs galėjai smaigstyti adatas. Tikėtina, kad A. Kubiliaus lėlė taip pat nėra skirta vaikams...

Tokiu niekinimu, mano galva, pasiekiami trys, „racionalūs“ tikslai. Pirma – niekindamas asmuo (ar jų grupė) kanalizuoja savo socioekonominę frustraciją, antra – patenkina viršenybės troškimą, trečia – suradęs „tikrąjį“ kaltininką išgyvena bendrumo su kitomis „aukomis“ jausmą ir su tuo susijusį teisingumo pojūtį. Taip paradoksaliai bent jau niekinimo momentu iliuziškai džiaugiamasi visuomenėje ar bendruomenėje atsiradusiu „solidarumu“.

Deja, neigiamu. Sistemingas aukščiausių pareigūnų įžeidinėjimas žemina ne tik tuos žmones, bet ardo ir pačios valstybės pamatus. Prezidentas, Vyriausybė su Ministru pirmininku in corpore nėra paprasčiausios institucijos, tačiau visų pirma – valstybės reprezentantai. „Genties“ vyresnieji. Autoritetai. Noras, kad jie dingtų (o to visą laiką siekiama ką nors žeminant) nejučia primena 1940-ųjų birželio situaciją, kai kai kuriems veikėjams naujoji valdžia bent akimirką pasirodė patrauklesnė nei įkyrėjusi senoji.

Vargu ar pagiežingi kritikai, žodžių ekvilibristai, prieš švystelėdami strėlę į taikinį, pastatytų save – tą patį išmintingiausią, visažinį veikėją – Vyriausybės vieton ir įsivaizduotų, kad jų darbas nevertinamas, gerais norais – netikima, o jie patys – nekenčiami. Todėl reikalingas postūmis iš išorės. Tai nepakantumas chamiškam kalbėjimui. Juk nepakenčiame gatvėje praeivius įžeidinėjančio nepraustaburnio?