Gėjų ir lesbiečių (toliau-homoseksualų) eitynės pasibaigė be didesnių tvarkos pažeidimų. Leidimą eitynėms davė Vyriausias Administracinis teismas, kuris vadovavosi Konstitucijos 36 straipsniu, o jame  parašyta: „Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus.
Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves
.“

 Tai, žinoma, sveikintina. Galima tik suabejoti, ar sąvoka „susirinkimas“ apima ir sąvoką „eitynės“. Susirinkimuose aptariamos problemos ir ieškomi jų sprendimo būdai. Eitynėse problemos neaptarinėjamos, o tik demonstruojamos, todėl vargu ar joms taikytinas Konstitucijos 36 straipsnis. Teismas nutarė, kad taikytinas, todėl problema išspręsta ir dėkime čia tašką.

 Dabar pats laikas aptarti, kokie buvo galimi šių eitynių  tikslai ir ar jie buvo pasiekti. Vargu ar eitynių tikslas buvo parodyti, kad Lietuvoje yra homoseksualų – tai žino net paaugliai. Galbūt eitynių tikslas buvo konsoliduoti visuomenę  ir sustiprinti homoseksualų toleranciją. Tačiau labai abejotina, kad pusketvirto šimto  žmonių, kuriuos nuo radikaliai nusiteikusių asmenų, saugojo dvigubai daugiau policininkų,  eitynės  tokią toleranciją sustiprino. Ypač kai ¾ Lietuvos žmonių ir visų parlamentinių politinių partijų vadovai joms nepritarė. Manau, kad eitynių tikslą būtų galiam nusakyti šiais žodžiais: mes drąsūs, ir mums nusispjauti į visuomenės nuomonę, nes mus gina Konstitucija.  Jei yra taip, tai apie tolerancijos sustiprėjimą kalbėti netenka. Greičiau rezultatai bus priešingi. Tai parodys artimiausios apklausos.

 Labai tikėtina, kad mojuojant asmenų lygybės principu bus reikalaujama legalizuoti homoseksualų  vedybas, - tai išspręstų jų turtinius santykius. Čia reikės Konstitucijos ir Civilinio Kodekso pakeitimų. Ar Seimas norės tokius pakeitimus daryti, net jei bus olandų ar švedų politikų spaudžiamas, dar nežinia. Toliau sektų reikalavimas leisti įsivaikinti našlaičius. Bet ar vaikų psichologijos specialistai pritars tokiam reikalavimui, nes vaiko psichologiniam klimatui reikėtų, kad kiekvienas vaikas  turėtų ir mamą ir tėtį, ar iš bėdos  bent vieną iš jų, o ne dvi mamas arba du tėčius. Ar tokie  homoseksualų vaikai nebus savo bendraamžių, gyvenančių tradicinėse    šeimose, skriaudžiami. Nes vaikai nesivadovauja Konstitucija, o tik savo jausmais. Šios dvi problemos nors dar ne šios dienos, bet ateities, kuri gali būti ir ne tokia tolima. Sėkmingam jų  sprendimui reikalingas sutarimas ir tolerancija. Bent jau tokia tolerancija, kurią dabar jaučia  asmenys, turintieji kurią nors  negalią.

Toleranciją homoseksualizmui gali stiprinti ne eitynės ir savo teisių reikalavimas protestais. Ją galima stiprinti šviečiant visuomenę,  per Visuomenės informavimo priemones aiškinant homoseksualizmo ištakas ir jai parodant, kad šis  reiškinys – tai ne gero gyvenimo išlepintų asmenų išdykavimai, bet rimtą fiziologinį pagrindą turintis reiškinys. Iš Vikipedijos mes sužinome, kad nuo 1973 metų Amerikos psichiatrų asociacija oficialiai atsisakė pripažinti homoseksualumą sutrikimu. 1992 metais iš naujausios ligų klasifikacijos ICD-10 homoseksualumą išbraukė ir Pasaulio Sveikatos Organizacija. Šiuo metu visų didžiausių pasaulio valstybių profesinės psichinės sveikatos organizacijos laikosi nuomonės, jog homoseksualumas nėra patologija, ir bet kokie bandymai teikti gydymo terapiją homoseksualiam asmeniui gali sukelti psichinių sutrikimų. 2001 metais analogišką poziciją oficialiai paskelbė ir Kinijos psichiatrų asociacija.

Tuo tarpu Lietuvos psichinės sveikatos profesinės organizacijos savo pozicijos viešai nėra paskelbusios, o jos reikėtų.

Kokios yra homoseksualumo priežastys? Šiuo metu nėra vieningos nuomonės dėl to, kas lemia konkretaus asmens homoseksualumą – egzistuoja genetinės, hormoninės kilmės, taip pat socialinės teorijos.  Visuotinai sutariama tik dėl to, kad konkreti lytinė orientacija nusistovi ankstyvame asmens vystymosi etape ir negali būti valingai keičiama.

Pasaulinio garso psichoanalitikas Sigmundas Freudas padarė išvadą, kad  galbūt iš pradžių seksualinis potraukis egzistuoja pats savaime, nebūdamas nukreiptas į kokį nors konkretų objektą ir nebūdamas pastarojo sukeltas.  Kaip įvairių apribojimų pasekmė pasireiškia seksualinio potraukio nukrypimas į vieną arba į kitą pusę, t. y. į homoseksualumą ar heteroseksualumą.  Lemiamas momentas pasirenkant galutinį seksualinį objektą, anot Freudo, ateina tik po seksualinės brandos ir galutinę orientaciją nulemia gausybė nepastebėtų ir neištirtų veiksnių, kurie yra iš dalies konstituciniai (vidiniai, kylantys iš savo psichosomatinės konstitucijos), iš dalies išoriniai.

Štai apie ką reikėtų kalbėti mokslinėse konferencijose ir per Visuomenės informavimo priemones. Gal taip bus surasti visi veiksniai, kurie lemia homoseksualumą, ir jo išvengti atsiras priemonių.  Nueita lengviausiu  keliu – eitynėmis  sakant visuomenei maždaug taip: „Mes esme tokie, ir ką jūs mums padarysite“. Bet tai ne kelias, o aklavietė.

Homoseksualus reikia užjausti, jie negali turėti palikuonių, todėl homoseksualizmas laikytinas ne gamtos norma, o jos anomalija. Visuotinis homoseksualizmas  reikštų visuomenės mirtį. Tai turėtų suprasti ir patys homoseksualai. Suprasti ir elgtis atitinkamai. Tada jie susilauktų didesnio visuomenės dėmesio  ir supratimo.