Chantal Thériault. Vaikų konfliktai. Kaip ugdyti savarankiškumą. Iš prancūzų kalbos vertė Lina Barštytė. Vilnius: Baltos lankos, 2009.

Itin metodiška knyga: joje gausu schemų, lentelių, numeracijų. Viskas suskaičiuota, sudėliota į lentynėles, medžiaga be paklaidos surūšiuota. Užduotys infantilizuojamos kvailais pavyzdžiais, neva teiktinais vaikui: ,,Šuniukas nori pažaisti su višta. Ji pravirksta ir užtvoja sparneliu šuniukui.“ (p. 53) Konfliktų schemos gal ir teisingos, pedagogiškos, o ir kalba adekvati vaikui; bet vis vien toji didaktika juokinga, bent jau man iš savo bokšto žvelgiant. Tarsi mokykliniame pratybų sąsiuvinyje – nemažai erdvės ir menamiems vaiko atsakymams į užduotus klausimus (lyg tas tuščias eilutes savo ranka turėtų užpildyti skaitytojas – kaip nekenčiu šito tipo knygų! Ne tik dėl to, kad į jas niekas niekada nekeverzoja, bet ir dėl to vadinamojo ,,interaktyvumo“, vizualiai išreikšto brovimosi į adresato smegenis).

Net suglumau po skaitymo: viskas aplinkui darosi taip projektiška, savo jausmus mes vis dažniau preparuojame seminaruose, spraudžiame į testus, analizuojame kaip nesunkiai apibrėžiamus empirinius vienetus. Bet čia tik šiaip pastebėjimas, ne psichologijos metodologijų kritika. Kaip metodinė priemonė vaikų darželiams ir pradinėms mokykloms, leidinys, be abejo, naudingas. Dar naudingiau būtų, jei tėvai juo pasidomėtų individualiai ir šį bei tą adaptuotų auklėjimo praktikoje.

John W. James, Russell Friedmann su dr. Leslie Landon Matthews. Kai sielvartauja vaikai. Iš anglų k. vertė Žemyna Trinkūnaitė. Vilnius: Tyto alba, 2009.

Turbūt vien Amerikoje galiojantis patarimų rinkinys. (Pati Amerika mentaliteto požiūriu man atrodo tolimesnė gal net už islamo šalis.) Galbūt klaidingai, bet labai įtikinamai (įtikinamiau už teoretikus) vaikų gedulą vaizduoja I. Bergman filme ,,Fani ir Aleksandras“: iš to filmo esu labiausiai išmokusi sielvarto etikos.

,,Kai sielvartauja vaikai“ - parašyta su tam tikra egzaltacija, perdėm asmeniškai. Kitaip sakant, beletristika nustelbia psichologizmus. Į skaitytojus kreipiamasi tarsi į infantilus, ekspertų intonacijomis. Sprendžiamos keistokos problemos: tarkim, pompastiškas vaiko atsisveikinimas su nugaišusio žiurkėno narvu. Na, kiekviena visuomenė tvarkosi su gedulu taip, kaip moka; mūsų sąlygomis daugelis įžvalgų skamba kaip jokio tyrimų pagrindo neturintys pliauškalai, pvz.: ,,Prisiminkime – įskaudinti kūdikiai garsiai kviečiasi pagalbos. Taigi atskirtis nebūdinga mūsų prigimčiai; izoliuotis mus išmoko tėvai, išsilavinimas ir socializacija. Užsisklendžiame savyje, nes mums buvo įteigta, kad žmonės juokiasi drauge, o liūdi po vieną.“ (p. 68) Kitoje vietoje siūloma patarti vaikui parašyti laišką prarastam gyvūnėliui; paskui jis tegul garsiai jį perskaito, o tėvai iš širdies išklauso. Lietuvoje, kur tėvai neretai tyčiojasi iš savo vaikų, tokios idėjos įgyvendinimą praktikoje sunku ir įsivaizduoti. Ir už tai Ameriką tenka gerbti – už atidumą vaiko jausmui, pagarbą jo erdvės, kambario privatumui.

Vis dėlto skaitant trikdė ir pavyzdžių elipsės (p. 43), ir mažųjų princesių mitai: ,,Įsivaizduokime, kad penkerių metų mergaitė buvo tėvelio mažoji princesė. Jo mirtis turėjo ją sugniuždyti.“ (p. 77) Princesės vaidmuo, kurį šeimoje inicijuoja tėvas, skatindamas dukterį nuo mažens save itin seksualizuoti – vienas baisiausių psichologinių žaidimų. Beje, visa knyga parašyta panašia dviprasmybėmis prisodrinta kalba. Kultūriškai ši informacija mums visiškai nepritaikyta (turint galvoje kad ir specifinius šermenų, laidotuvių papročius), todėl būtina sulaukti lietuviškos knygos apie gedėjimą.