Kristina Gudonytė – įvairiapusė asmenybė – aktorė, režisierė, scenaristė, dailininkė, rašytoja, žavinti gebėjimu „nepamesti“ meno visumos, kiekvienoje jo srityje atskleidžianti vis kitą, nematytą savo asmenybės pusę. Visų pirma, ji – knygos, teatro žmogus, arba tiesiog menininkė, vis dar tikinti, kad menas neturi ribų.

Jūs esate labai įvairiapusė asmenybė: režisierė, aktorė, scenarijų autorė, rašytoja. Galbūt pokalbį pradėkime nuo Jūsų kūrybinio gyvenimo retrospektyvos? Kada ir kaip tai prasidėjo?

Dirbti kaip suaugusi pradėjau nuo 6-7 metų, beje, tuo laiku įsikūrė Nacionalinis radijas ir televizija, kurioje aš iš karto „prigijau“, ir praleidau daug gražaus laiko televizijos eteryje. Vaikystėje grojau pianinu ir smuiku – mano muzikos mokytojas gyveno tame pačiame name, kaip ir kino režisierius Henrikas Šablevičius. Šis manimi susidomėjo ir tuomet prasidėjo įvairūs kino bandymai, filmavimai, garsinimai, kvietimai į televiziją, vaikiški vaidmenys teatre. Viskas, rodosi, tęsėsi be galo, be krašto, diena iš dienos, filmų garsinimai kino studijoje užtrukdavo kartais iki paryčių – vaikystėje aš laisvalaikio neturėjau ir nuolat troškau kaip reikiant išsimiegoti. Ir štai galų gale atėjo vienuolikta klasė, aš nusprendžiau, kad noriu būti aktorė, bet tėvai labai tam pasipriešino. Tada dar buvau gera mergaitė, kad jiems įtikčiau, įstojau į Vilniaus universitetą ir pradėjau studijuoti vokiečių kalbą ir literatūrą. Baigusi du kursus, atsitiktinai sutikau režisierių H. Vancevičių, jis tuo metu konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija – aut. past.) kaip tik rinko aktorių kursą, ir pasiūlė man stoti į jį. Naiviai tikėjausi, jog pavyks suderinti vokiečių filologijos ir aktorystės studijas, bet taip neatsitiko, su vokiečių kalba teko atsisveikinti. Taigi, aš įstojau į konservatoriją, ją baigiau, antrame kurse jau pradėjau vaidinti Nacionaliniame teatre. Pirmasis mano sukurtas vaidmuo Sašenka – spektaklyje „Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai“. Teatre išdirbau 10 metų ir nors krūviai ten buvo išties dideli, supratau, kad vien aktorystės man maža. Aš jau tada rašinėdavau, nuolatos tapydavau savo malonumui. Dažniausiai naktimis, po spektaklių. Vyriausiuoju teatro dailininku tuo metu dirbo V. Kalinauskas. Pamatęs mano tapybos bandymus, jis pasakė: „Tau būtinai reikia tapyti“. Jis paskatino ir eksponuoti darbus. Dabar jau esu surengusi 15 personalinių savo tapybos parodų.

Po dešimties metų aktorystės teatre suvokiau, kad labai noriu ir galėčiau režisuoti – sėdėdavau per repeticijas tamsioje salėje ir stebėdavau, kaip dirba režisieriai. Bet tuo metu dar nebuvo taip, kad spektaklius gali statyti bet kas, žinojau, kad man dar reikia daug mokytis, be abejo, reikia ir praktikos. O tam trūko laiko, visą mano laiką atimdavo vaidmenys, spektakliai, repeticijos, gastrolės, televizija. Taigi, teko pasirinkti, ko iš tikrųjų noriu, ir aš pasirinkau – išėjau iš teatro, subūriau jaunų žmonių grupę ir pradėjau pati statyti spektaklius. Netrukus įstojau į aukštuosius režisūros kursus Maskvoje, sąjunginiame kinematografijos institute. Kai grįžau po studijų, ŠMC pasiūlius, surengiau ten didelę tapybos parodą. Po parodos atsitiktinai susitikome su J. Vaitkumi, išsikalbėjome, ir jis pasiūlė man grįžti į teatrą, šį kartą – režisuoti spektaklių. Žinoma, grįžau ir iki šiol esu už tai J. Vaitkui labai dėkinga. Pastačiau tris spektaklius ir gavau viliojantį pasiūlymą – Nacionalinėje televizijoje pastatyti didelės apimties filmą. Aš pasirinkau „Dvynukes“.

Kuri meno šaka Jums artimiausia? Ar jos visos vienodai svarbios?

Dažnai savęs to klausiu, nes ir pati sau kartais atrodau besiblaškanti. Viską, ką darau, darau nuoširdžiai, arba nedarau iš viso. Bet, ko gero, laisviausia ir darbingiausia jaučiuosi kai kuriu viena, kai nereikia tuo pat metu spręsti visiškai nemeniškų organizacinių problemų ar derintis prie situacijų, kitų žmonių charakterių, nuotaikų. Kurdama viena išties jaučiuosi labai laiminga, atsipalaidavusi ir galiu žaisti. Ir nesvarbu, ar tai bus scenarijai mano filmams, kuriuos visada rašau pati, ar pjesės, inscenizacijos, tapyba, scenografijos eskizai, ar choreografijos užuomazgos – visuomet džiaugiausi, kai viena galiu fantazuoti, rašyti, tapyti, šokti, dainuoti ir klysti. Žinoma, ir kankintis, ir kritikuoti save, nes niekas niekada taip kritiškai nevertins savo kūrybos kaip aš pati.

Anksčiau dažnai susimąstydavau, kuri meno sritis man artimiausia, galvodavau, kad reikėtų apsispręsti, pasirinkti kurią nors vieną, nesiblaškyti. Bet juo toliau, tuo labiau suprantu, jog taip save apribojusi, tapčiau nelaiminga, kad man menas yra visuma. Tą labiausiai pajuntu statydama spektaklius, kuriems paprastai rašau pjesę, dainų tekstus, režisuoju, kuriu scenografiją, drabužius, choreografiją – viską, išskyrus muziką. Tik tada kai aš pati iki galo išjaučiu, permąstau kiekvieną spektaklio sudėtinę dalį, kiekvieną detalę, jis priartėja prie tos vizijos, kuri susiformuoja dar anksčiau, prieš pradedant įgyvendinti sumanymą, tada nebūna atsitiktinių dalykų. Iš ryto repetuoji, tariesi su aktoriais, kažką pakoreguoji tekste, vėl repetuoji, tarp repeticijų stebi, kaip siuvami kostiumai, ar pagal tavo eskizus išpildomos dekoracijos. Man tai joks stebuklas, tai natūralu.

Dabar daug rašau, ir tai man labai patinka. Esu iliustravusi ir porą knygų. Daugelis manęs klausia, kodėl neiliustruoju savųjų. Tiesiog, kol išmąstau, parašau, pavargstu nuo knygos tematikos, nes tai reikalauja daug jėgų. Pabaigus knygą, man jau rankos nekyla jos iliustruoti.

Vadinasi, visi šie jJūsų kūrybiniai keliai susikerta, susijungia? Jie nėra paskiri?

Žinoma, jie tarpusavyje susiję. Tuo metu, kai teatre kūriau savo pirmąjį vaidmenį, jau buvau pradėjusi tapyti. Pirmieji bandymai buvo atliekami pastele, tapiau nerealius, sufantazuotus, susapnuotus personažus – daug daug įvairių charakterių, veidų. Repetavome „Stepančikovo dvarą ir jo gyventojus“, aktorius H. Kurauskas atliko jame pagrindinį Fomos Opiskino vaidmenį ir labai kankinosi, išgyveno, nes neįsivaizdavo, kaip turėtų atrodyti jo personažas. Jam tai buvo labai svarbu, ypač – pajusti vaidmens visumą: per pertraukėles tarp repeticijų apie tai pasišnekučiuodavome. Grįžusi namo, besimokydama savo tekstą nutapiau, kaip, mano manymu, turi atrodyti visus namus terorizuojantis Opiskinas, stengiausi, kad aktoriaus portrete atsispindėtų ne tik jo kuriamo personažo išorinis vaizdas, grimas, šukuosena, apranga, bet ir sudėtingas charakteris. Kai parodžiau savo darbą H. Kurauskui, jis labai nustebo, apsidžiaugė ir pasakė: „Ačiū tau, dabar žinau, kaip tą tipą vaidinti!”

Aš pati kartais klausiu savęs, kas man svarbiausia. Viskas vyksta tarsi savaime, prasideda nuo minties, idėjos, kartais vos apčiuopiamos. Tada pradedu fantazuoti, galvoti apie jos išraiškos formą, kas tai bus – knyga, paveikslas, pjesė, scenarijus, ar pakaks poros posmų?

Didelės reikšmės man turi muzika. Išgirdus kokį motyvą, kartais norisi tuojau pat sėsti prie molberto ir žaisti su spalvomis, kartais nesąmoningai mintyse rikiuojasi eilės, dainos tekstas, o kartais šokis.

Ką Jums reiškia kūryba? Sunkus darbas?

Veikiau, įdomus, kaitinantis kraują žaidimas.

Žaidimas?

Būtent, juk meno ištakos – žaidime. Bet aš jokiu būdu nesakau, kad tai lengvas žaidimas, nesvarbu, apie kurią kūrybos sritį kalbėtumėme. Kad galėtumei „žaisti“ lengvai, įtaigiai, kad tas tavo sugalvotas žaidimas įtrauktų ir kitus, reikia gerokai padirbėti ir daug prakaito išlieti, tu turi būti tam pasiruošęs. Čia jau meistriškumo klausimas, o jis įgyjamas bėgant laikui daug ir nuolat dirbant, žinoma, priklausomai nuo to, kokius reikalavimus sau keli. Be to, reikia būti gerokai trenktam. Kad pamatytumei gyvenime tai, ko kiti galbūt nemato. Vaikai turi tą gaivų, švarų požiūrį į pasaulį ir nežabotą vaizduotę.

Jei kalbėtume apie scenarijų rašymą. Tarkime, Jums reikėtų papasakoti, kaip gimsta scenarijai? Idėja. Kas toliau?

Iki šiol negalėčiau logiškai paaiškinti, kaip gimsta tos filmų, knygų, serialų idėjos. Jos tarsi sklando ore, jų knibždėte knibžda, svarbu tik jas nučiupti ir prisijaukinti. Manau, daug kas priklauso nuo paties menininko matymo, pasaulėjautos. Kad ir žmonės gatvėje. Vienas eina nieko nematydamas, užsisklendęs savo mintyse, kitas – ieškodamas naujų įspūdžių, nuotykių, pažinčių, trečias – suvargęs, prislėgtas. Kiek veidų, tiek istorijų – tik rinkis ir fantazuok, improvizuok. Tai tarsi gyvenimo teatras, kuriame visi, taip pat ir aš, vaidinu tam tikrą vaidmenį. Dažnai pagaunu save galvojant, kad į gyvenimą žiūriu kaip į kūrinį, lyg iš šalies ir žanras čia nesvarbus.

Labai svarbu – ne tik pamatyti, sugalvoti, bet ir išjausti personažą, apie kurį rašai. Pavyzdžiui, apie savo „blogą mergaitę“ Kotryną aš žinau viską, jaučiu ją kaip save – galiu rašyti ir rašyti apie ją, ji man tarsi gyva.

Jeigu matau, kad personažas, nuo kurio viskas prasideda, negali būti įdomus be kito, mikliai sugalvoju, koks tas kitas turi būti, kad jie galėtų kautis, mylėti ar draugauti. Tokiu būdu atsiranda visa grandinė. Žinoma, nereikia bijoti klysti, atmetinėti. Reikia būti visiškai laisvai, žaisti. Jeigu į kūrybą pradedi žiūrėti kaip į sunkų darbą, mąstai apie terminus, arba apie tai, kas ką pasakys, darosi sudėtinga.

Dar, man atrodo, svarbu, kodėl tą darai ir kaip tai paveiks kitus. Anksčiau apie tai nemąstydavau. Vienu metu man labai patiko S. Dali, jo įkvėpta tapiau įvairias baisybes. Daugeliui tie mano darbai labai patiko, o aš, kasdien matydama juos namuose ant sienų supratau, kad jie mane slegia, gyventi tikrai nepadeda ir susimąsčiau, kam aš tai darau.

Nuo savęs, kaip asmenybės, kūryboje atsiriboti sudėtinga?

Tai neįmanoma, o ir kam to reikia? Kada gi išgyventi jeigu nekuriant?

O kas Jums atrodo lengviau? Parašyti scenarijų filmui ar spektakliui?

Įdomus klausimas, niekada nemąsčiau, kas lengviau. Rašydama scenarijų, aprašau būsimą filmą, - įsivaizduoju, kur stovės kamera, kas vaidins, kaip reikėtų filmuoti, kurioje vietoje tai galima būtų filmuoti, galvoju apie filmo muziką ir netgi apie sąmatą. Pavyzdžiui, prieš kelis metus parašiau penkias filmo serijas, sugalvojau įdomių situacijų, tačiau to savo darbo dar niekam nepasiūliau. Kadangi filmas brangus malonumas, o tų pinigų niekada nėra, sugalvojau pagal tą patį siužetą parašyti pjesę teatrui. Mąstymas jau visiškai kitoks: aš matau scenos dėžutę ir pradedu naudoti visai kitas priemones: mėginu įsivaizduoti scenovaizdį, kaip universaliai jį panaudoti, įsivaizduoju aktorius, mizanscenas, apšvietimą ir t. t. Ir kaip atskirti, kas lengviau?

Ir viena, ir kita sritis turi savų privalumų. Teatras – gyvas menas, kiekvieną kartą išeidamas į sceną, arba stebėdamas spektaklį, negali nesijaudinti, nes toks, koks jis bus suvaidintas tą vakarą, bus vienintelis, nepakartojamas. Kinas – laike fiksuotas menas, bet ne mažiau jaudinantis – man tai kažkas iš juvelyrikos srities. Abi šios sritys man brangios. Visa bėda, kad tokie dalykai kaip režisavimas teatre, filmų statymas priklauso ne tik nuo manęs, bet ir nuo teatro, ar televizijos. Tu turi įrodinėti, kad gali, o aš labai nemoku ko nors prašyti, man daug lengviau padaryti. Juk egzistuoja ir žmogiškieji santykiai

Jūs esate kritiška savo darbams?

Žinoma. Aš negaliu ramiai stebėti nei savo filmų, nei spektaklių, nei paveikslų, visada surandu daugybę minusų ir nė vienu darbu iki galo nesu patenkinta, žiūriu, siuntu ant savęs ir matau, ką daryčiau kitaip. Ne itin patenkinta ir savo gyvenimu, savo nepastovumu, juk galėjau apsiriboti viena sritimi, gal būčiau daugiau pasiekusi.

O literatūra. „Blogos mergaitės dienoraštis“ – ne pirmoji jūsų knyga?

Ne pirmoji. 2002 metais išleistas romanas vaikams, kurie jau šį tą išmano apie gyvenimą, „Gėlių dvaras“.

Bet šios knygos labai skirtingos?

„Gėlių dvaras“ skirtas kur kas jaunesnei auditorijai. „Blogos mergaitės dienoraštis“ skirtas paaugliams, bet man skambina mamos ir džiaugiasi, kad aš parašiau vadovėlį tėvams, kaip elgtis su paaugliais.

Kaip kilo idėja rašyti dienoraštį?

Vieną dieną nusprendžiau namuose susitvarkyti senus daiktus, išmesti tuos, kurie nereikalingi. Suradau senus savo dienoraščius, vartydama juos pagalvojau, kad galima būtų parašyti apie tai, kokia aš buvau, kaip neprognozuojamai elgiausi, apie tai, ar galėjau elgtis kitaip. Ne tiek dėl savęs, kiek dėl tų nuolatos keikiamų paauglių. Pradėjau tuos dienoraščius dėlioti, mąstyti apie savo vadinamą paauglystę, kai jaučiausi bjauri pati sau. Aš turiu labai gerą emocinę atmintį: skaitydama dienoraščius, prisiminiau, kaip aš tada norėjau visiems įtikti, būti gera, o mane vis atstumdavo. Kaip aš tuomet kentėjau. Tą emocinį foną, tą nereikalingumo jausmą puikiai atsimenu. Juk daugelis suaugusių žmonių mielai kalba apie savo vaikystę, dabartį, o apie paauglystę niekas atvirauti nenori, nes tai kiekvienam – sunkus laikas. Man buvo labai svarbu apie tai papasakoti.

Pagrindinis romano personažas – Kotryna. Kokia ji? Ar jos paveiksle yra tokių detalių, kurios būtų būdingos šiandienos paaugliui? Ar daug Jūsų knygoje prototipų iš gyvenimo?

Apie tai, ar knyga jaudina, sprendžiu susitikusi su paaugliais. Kai jie pradeda kalbėti apie Kotrynos nuotykius, sako: „lygiai taip pat buvo ir su manimi“. Turiu omenyje tokias situacijos, kurios priverčia jaustis kaip ant peilio ašmenų.

Nuoširdžią draugystę tarp Kotrynos ir Elės, vaizduojamą romane, aš iš tiesų išgyvenau – tai vienas maloniausių mano biografijos faktų. Nors mano tėvai nebuvo išsiskyrę, jų prototipai – taip pat iš gyvenimo. Romano klasės draugai taip pat turi prototipus mano buvusioje klasėje.

Iš esmės knygoje rašoma apie tai, ką turbūt vienaip ar kitaip paauglystėje išgyvename mes visi.

Jūsų knyga buvo išrinkta geriausia metų knyga jaunimui. Jums tai svarbu?

Labai. Buvo įvairių premijų už vaidmenis. Paprastai niekada nesureikšmindavau to, nekreipiau dėmesio, ar mano kūryba kam nors patinka, ar ne. Bet gavusi apdovanojimą už metų knygą – jaučiuosi neapsakomai, lyg būčiau svarbų egzaminą išlaikiusi. Tai tikrai skatina rašyti, rašyti, rašyti. Turbūt iš visų mano profesijų – ši sekasi geriausiai (juokiasi).

Kalbino Kristina Buidovaitė