Sovietmečiu Užupyje gyvenęs senas profesorius, kuris buvo sugalvojęs būdą, kaip patikrinti savo pašnekovų kultūros bei padorumo lygį. Jis užvesdavo kalbą apie žydus. Nekaltą kalbą, be priekaištų ar spaudimo. Tiesiog prasitardavo, jog egzistuoja tokia tauta, kad ji persekiota bei žudyta, ir laukdavo reakcijos. Iš kelių pašnekovo frazių jam būdavę aišku, su kuo turi reikalą. Egzaminavimo smulkmenų nežinau, pats tada nedominau profesorių. Įsiminė tai, kad yra temų, reiškinių, situacijų, kurios nuolat spendžia mums spąstus.     

Karalių tinkamumas karaliauti Senajame Testamente nustatomas pagal jų rūpinimąsi našlių ir našlaičių likimu. Šiais laikais krikščionims panašiu lakmuso popierėliu kitąsyk tampa abortų ar eutanazijos klausimas, karo ir mirties bausmės dilemos. Mūsų demokratija ir pagarba žmogaus teisėms ką tik buvo bandomos vaivorykštės spalvomis. Gali dar būti bomžų, kalinių, narkomanų, neįgaliųjų, pensininkų. Ir taip toliau. Ir apskritai didžiosios vertybės, kaip mėgdavo sakyti Vilniaus monsinjoras, dažniausiai tvirtinamos paribiuose, aplinkiniais keliais, per visokias marginalijas, o ne tai, kas didu, įspūdinga ir ką patikimai kontroliuoja retorika.

Apie Tibetą kaip politinio padorumo ir garbingumo veidrodį pagalvojau tada, kai prie Smolensko krito Lechas Kaczynskis ir jo komanda. „Pragmatikai taip nežūva“, – vaižgantiškai parašė Antanas Gailius. Graudi ir rūsti ištarmė. Graudu ne vien dėl žuvusio prezidento. Pagalvojau, kaip mes toli nuo viso to, ką nešėsi anas lėktuvas į Katynę. Nieko neverta politika, kurios dalis nerizikuoja būti apšaudyta dėl tiesos ir laisvės. Čia jau rūstu. Tibetas yra tobulas suklupimo akmuo kiekvienai perdėm pragmatiškai ir primityviai politikai, pagautai vienintelio įkvėpimo – daryti valdžią ir pinigus. Tikrai neatkursime to krašto nepriklausomybės, neišgąsdinsime Kinijos. Tibetas yra simbolis, nuolat reikalingas mums patiems. Po pasaulį klajojanti Dalai Lamos šypsena veikia magiškai. Šaudyta ir nesušaudyta. Nesuvokiamos drąsos ir kartu nesuvokiamo nuolankumo politika. Tai, kam istorijos Viešpaties buvo duota teisė tikrinti kitus. Ją kitados turėjome ir mes, likę vienų vieni. Popiežius tai pajuto, buvo prisiekęs, kad šauks mūsų balsu tyruose. Jam buvo svarbu. Rusų šviesuomenei irgi buvo svarbu Sausio 13-ąją tapti lietuviais.

Tibeto skverelyje, ant Vilnios kranto, atsiras vieta prasmingai stabtelėti. Kartu su kitomis šio miesto stotelėmis jis kalbins ir tikrins, kas esame mes ir kiek mumyse liko iš pasipriešinimo gudriųjų ir savanaudžių taktikai. Skverelis bus taip pat išbandymas kitoje upės pusėje raudonuojančioms Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčioms. Pastarąją Jurga Ivanauskaitė lygino su raudona bure. Žiūrėk, maištingo Tibeto vėjo šuoras žadins ir ją, primins jos pačios ištvertas audras ir kreips vis tolyn, į gilumą. O dar labiau Tibeto plotelis prie Vilnios eis per tiltą ieškoti ypatingos vietos, kuri 1987 m. rugpjūčio 23-iąją buvo išrinkta pirmajam mūsų laisvės mūšiui. Bet ką jis reikštų, ką reikštų ir pati sugrįžusi laisvė, jeigu nusisuktume, užmiršę, kad pradėjome dainuodami apie dvasios pergalę?

Tibetas – tik simbolis. Bet visa tai, kas tampa simboliais, nedovanoja gudravimų, išsisukinėjimų, abejingumo. Simboliai tveria ilgiau ir patikimiau negu programos ir taisyklės. Priimtas ir pakeltas išbandymas simboliu laiduoja simbolio galybę. Nusigręžimas nuo jo ir paniekinimas stumia į skurdą ir nuopuolį. Mūsų politiką vis labiau apima lėkštumas ir stagnacija. Jau pats laikas tiestis, Tibeto kurstomiems ir su juo solidariems.