Pakeliui į Portugaliją popiežius Benediktas XVI atsakė į kelis kartu skridusių žurnalistų klausimus. Vienas iš klausimų buvo apie Portugaliją, praeityje labai katalikišką, šiandien sekuliarizuotą kraštą.

Sekuliarumas nereiškia transcendencijos atmetimo

Šventasis Tėvas atsakė, jog jaučia džiaugsmą ir dėkingumą už tai, ką portugalai davė pasaulio istorijai ir už jų tautos dvasią, kurią jis galėjo pažinti per savo draugus iš Portugalijos. Portugalija yra didelė katalikų tikėjimo jėga, drąsaus, kūrybingo ir protingo tikėjimo, kurio sukurtą kultūrą randame Brazilijoje, pačioje Portugalijoje, bet taip pat Afrikoje ir Azijoje.

Kita vertus, pasak popiežiaus, sekuliarizmas Portugalijoje nėra naujovė. Tikėjimo ir sekuliarizmo dialektika šioje šalyje turi ilgą, kelių šimtmečių istoriją. Žinoma, šiandien ši dialektika, kaip ir kitur Europoje, yra paaštrėjusi. Tai iššūkis ir taip pat didelė galimybė.

Laikui bėgant netrūko asmenų, kurie norėjo statyti tiltus tarp tikėjimo ir sekuliarizmo, tačiau, deja, vyravo priešingumo ir izoliavimosi vienas nuo kito tendencija. Tuo tarpu ši dialektika yra proga išsamiam dialogui ir sintezei.

Jei Europos kultūra taptų tik racionalistinė ir atsisakytų religinės transcendencijos dimensijos, ji nebegalėtų vesti dialogoi su didžiosiomis kultūromis, kurios visos turi šią religinę transcendentinę sferą, kuri yra žmogiškos būtybės dimensija. Klaidinga manyti, kad racionalistinis protas yra protas kaip toks. Iš tikro jis liečia tik žmogaus dalį, išreiškia vieną istorinę situaciją. Protas kaip toks yra atviras transcendencijai ir susitikime su transcendencija save atranda.

Europos misija, popiežiaus įsitikinimu, yra dialogas, tikėjimo ir modernaus racionalumo integravimas į vieną antropologinę viziją. Sekuliarizmas yra normalus reiškinys, tačiau atskyrimas, priešingumas tarp tikėjimo ir sekuliarizmo yra anomalija.

Ekonomika neatsiejama nuo etikos

Atsakydamas į kitą klausimą apie ekonominę krizę, palietusią tiek Portugaliją, tiek visa Europos Sąjungą, Šventasis Tėvas dar kartą pabrėžė, jog reikia dviejų kultūrinių srovių sutaikymo ir integravimo: ekonominio pozityvizmo ir etikos. Grynas ekonominis pozityvizmas ir pragmatizmas, atskirtas nuo etikos, tad ir nuo žmogaus, kuris yra etiška būtybė, sukuria neišsprendžiamų problemų. Taip pat reikia pripažinti, kad ir krikščioniškas katalikiškas tikėjimas neretai buvo pernelyg individualistinis, nesidomėjo konkrečiais ekonominiais dalykais, ignoruodamas, kad religiniai aspektai apima atsakomybę už pasaulį. Ir čia reikia dialogo. Šioje perspektyvoje, pasak popiežiaus, jo socialinė enciklika „Caritas in veritate“ yra tikėjimo etinio aspekto išplėtimas iki ekonominės sferos.

Atsakas į kančią ir nuodėmę – atsivertimas

Į klausimą apie Fatimos apreiškimą, apie popiežiaus ir Bažnyčios kančią, apie šį apreiškimą šiandieniame nepilnamečių išnaudojimo kontekste Benediktas XVI atsakė, kad šis apreiškimo turinys, viena vertus, atsiskleidžia konkrečių asmenų gyvenime, konkrečiose istorinėse situacijose. Todėl Fatimos apreiškimas buvo taikomas Jonui Pauliui II. Kita vertus, šis apreiškimas yra ir ateities vizija. Pasak Benedikto XVI, Viešpats pasakė, kad Bažnyčia visada kentės įvairiais būdais. Neišvengiamai ši kančia atsispindi popiežiaus asmenyje.

Į kančią galima reaguoti priklausomai nuo aplinkybių, tačiau pamatinis atsakymas yra tas pats: nuolatinis atsivertimas, atgaila, malda, dorybės, tikėjimas, viltis ir meilė. Kalbėdamas apie šiandieną, Benediktas XVI pažymėjo, kad ne tik iš išorės ateina atakos prieš popiežių ir Bažnyčią. Bažnyčios kančios ateina iš jos vidaus, iš nuodėmės, kuri joje gyvuoja. Šiandien iš tiesų baisiu būdu matome, kad didžiausias Bažnyčios persekiojimas kyla ne iš išorės nedraugų, bet iš nuodėmės Bažnyčioje. Todėl Bažnyčiai, kiekvienam jos pavieniui nariui, reikia iš naujo išmokti atgailos, ištyrinimo, atleidimo, taip pat ir teisingumo. Atleidimas nepakeičia teisingumo. Vis dėlto, pabrėžė Šventasis Tėvas, nereikia užmiršti, kad Viešpats yra stipresnis už bet kokį blogį. Dievo gerumas visada yra paskutinis istorijos atsakas.