Trečiadienį, antrąją popiežiaus Benedikto XVI vizito Portugalijoje dieną, Belemo kultūros namuose vyko susitikimas su Portugalijos kultūros ir meno pasaulio atstovais. Susitikime dalyvavo per tūkstantį svečių, kurių vardu Šventąjį Tėvą sveikino garsus portugalų režisierius Manoelis de Oliveira.

„Jaučiu didelį džiaugsmą, – sakė Benediktas XVI, – matydamas susirinkusius Portugalijos kultūros atstovus: moteris ir vyrus, įsipareigojusius kurti įvairių sričių meną. Visiems noriu išreikšti savo draugystę ir pagarbą, pripažindamas svarbą to, ką darote ir kas esate“.

Popiežius pasiūlė klausytojams kelias įžvalgas apie šiandienos kultūrą. Joje, anot jo, atsispindi įtampa, kuri retkarčiais tampa konfliktu tarp dabarties ir tradicijos. Visuomenės dinamika sureikšmina dabartį, atskirdama ją nuo praeities kultūrinio paveldo ir be ketinimų nustatyti ateities kontūrus.

Tačiau pabrėžiant dabartį, kaip asmenų ir visuomenės gyvenimo prasmę, susiduriama su stipria portugalų tautos kultūrine tradicija, kuri paženklinta tūkstantmetės krikščionybės tradicijos ir globalios atsakomybės jausmo. Šią Portugalijos tradiciją įtvirtino geografinių atradimų nuotykiai ir misionierių uolumas. Krikščioniškas visuotinimo ir brolystės idealas įkvėpė bendrą nuotykį, nors apšvietos ir pasaulietiškumo įtaka taip pat jaučiama.

Portugalijos tradicija, pasak Benedikto XVI, tapo pradžia tam tikros išminties, kitaip tariant, gyvenimo ir istorijos požiūriu – idealu, kurio Portugalija turi siekti.

Bažnyčia yra didelė sveikos ir aukštos tradicijos skleidėja, kurios turtingas indėlis tarnauja visuomenei. Pastaroji vertina Bažnyčios indėlį į bendrąjį gėrį, tačiau tuo pat metu tolsta nuo tos išminties, kuri yra jos paveldas.

Bažnyčia, tvirtai laikydamasi amžinos tiesos, mokosi gyventi gerbdama kitas „tiesas“ ar kitų tiesas.

„Šis konfliktas tarp tradicijos ir dabarties, – sakė popiežius, – pasirodo per tiesos krizę, tačiau būtent tiesa gali orientuoti ir nubrėžti pasisekusios egzistencijos kelią tiek individui, tiek tautai. Tauta, kuri užmiršta savo tiesą, pasiklysta laiko ir istorijos labirintuose be aiškių vertybių ir be didelių tikslų.

Bažnyčia turi tiesos misiją. Ji skelbia tiesą, ir tai yra jos tarnystė visuomenei, atverianti ateities horizontus. Bažnyčiai tiesa yra dieviška, tai amžinasis „Logos“, įgijęs žmogišką formą Jėzuje Kristuje, kuris galėjo objektyviai pasakyti: „aš esu Tiesa“.

Kita vertus, Bažnyčia, tvirtai laikydamasi amžinos tiesos, mokosi gyventi gerbdama kitas „tiesas“ ar kitų tiesas. Per šį dialogo pagarbumą galima atverti naujas duris perduoti tiesai. Dialogas be dviprasmybių, gerbiant jame dalyvaujančias puses, šiandien yra pasaulio prioritetas, kurio Bažnyčia neketina ignoruoti.

Dialogas be dviprasmybių, gerbiant jame dalyvaujančias puses, šiandien yra pasaulio prioritetas, kurio Bažnyčia neketina ignoruoti.

Pasak Benedikto XVI, Vatikano II Susirinkimas buvo sušauktas tam, kad modernus pasaulis būtų susietas su gaivinančiomis ir amžinomis Evangelijos jėgomis. Susirinkime Bažnyčia, atnaujindama katalikiškos tradicijos sąmoningumą, perkeitė ir peržengė tą kritiką, kuri yra modernybei būdingų jėgų, reformos ir apšvietos, ištakose. Tokiu būdu Bažnyčia priėmė ir perkūrė tai, kas modernybėje buvo geriausia, kita vertus, išvengė jos klaidų ir aklavietės.

Susirinkimas sukūrė prielaidas autentiškam katalikiškam atsinaujinimui ir naujai civilizacijai – meilės civilizacijai – kaip evangelinei tarnystei žmogui ir visuomenei.

Po kalbos popiežius Benediktas XVI turėjo progos iš arčiau susipažinti su kai kuriais Portugalijos kultūros pasaulio atstovais. Vėliau Šventasis Tėvas grįžo į Šventojo Sosto nunciatūrą Lisabonoje ir vidudienį susitiko su Portugalijos ministru pirmininku José Socrates, užsienio reikalų ministru ir kitais Portugalijos valdžios atstovais, kurie atvyko su juo oficialiai atsisveikinti.

Popiežiaus žiedą bučiuoja garsus portugalų režisierius Manoelis de Oliveira. EPA nuotrauka