Pagaliau paaiškėjo – pavasaris bus. Pasivėlino, nušaldė vieną kitą gėlę, tempia gumą, kaip sako žmonės. Net varnėnai neskubėjo kiaušinių sudėti, o apšiltinimo darbus dirba iki šiol, renovuoja palaikes inkilų konstrukcijas. Čiurlių nei kregždžių dar nematyti, žvirbliai okupavo visas anų pastoges, rėkia nuo ryto kaip kanapių prisilesę – nei pats gali šnekėti, nei kitų paklausyti. Tas žvirblelis, kur su lapine kepure galėjo nupulti, matyt, kito prigimimo buvo, gal šiuolaikiniai žvirbliai – mutantai, okupantai? O gal viskas normalu, gal tas, kuris aną dainelę kūrė, pats buvo labai silpnas ar šiaip jautrus žmogus? Taip taip, viskas priklauso nuo priėmėjo, vertintojo. Kuo čia dėtas rėksnys žvirblis, jei tamstos klausa labai jautri? Na, sakau, broliai ir seserys, klausa pavasarį labai paaštrėja. Ypač gegužės mėnesį, kai siautulingai artėja didysis poezijos tvanas PP. Ypač kai tokie gaivalingi yra jaunųjų balsai.

Bet pradėsiu ne nuo posmų. Jauni balsai visada labai gražūs visomis formomis. Atverčiu knygą, pažymėtą slaptuoju kodu PK, ir perskaitau tokį sakinį: „Šiąnakt šoks Vainius.“ Ant stalo Vainiaus Bako knyga. Aha, pagalvoju, veikia tarnybos, susimokė, pakišo... Apsimesiu, kad nesupratau. Pirmiausia – pirmoji knyga: Ieva Toleikytė „Garstyčių namas“: apsakymai. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2009. Na, tiesiog didelis džiaugsmas, kad randasi jaunų žmonių, rašančių apsakymus. Trumpoji proza lietuviams – kietas riešutėlis, kurį vis pavyksta perkrimsti kai kuriems kai kurių kartų atstovams. Kadais pradėta varyti agrarinė patriarchalinė vaga tik naivaus atsitiktinumo atvejais būdavo perkertama netikėtais akibrokštais. Bet apie naująjį apsakymo amžių dar vis gana sudėtinga prabilti, nes nereikia daugiau kaip vienos rankos pirštų iškiliems pavyzdžiams. Ir tie pavyzdžiai greitai pradeda plėsti žanrų teritorijas bei pasitraukia į kitus laukus, dažniausiai – eseistikos ir romanų. Nors, jei pasiseka, kiek žinau, pelningiausia yra rašyti pjeses. Ypač serialams. Ar Ieva Toleikytė parašė apsakymų knygą? Taip. Jei rašys toliau, mūsų tautinė proza tikrai praturtės. Net jei pusė apsakymų bus tik apie Vainių. Labai tikėjau nauja prasidėjusia apsakymų era, kai pirmąją knygą išleido Marius Ivaškevičius. Bet era nikstelėjo koją. Klasikinis išplaukimas į platesnius vandenis. Pirmosios knygos autorė sujungia du labai svarbius dalykus – ji kalba šiuolaikine kalba, kurioje atpažįstame savo aplinką, ir puikiai įpina mitinę tikrovę, mito detales, ribinių pasaulių (šiapus/anapus) paralelinį egzistavimą. Gintaras Beresnevičius irgi būtų džiaugsmingai priėmęs debiutą. Mirties jaukinimasis, kurį Ieva aprašo naudodamasi poezijos principais, kai visi atpažinimo ženklai – vieta, laikas, objektai – yra tik sąlyginiai, sukuria keistą aurą, apie kurią kaip tik ir kalbėdavo Gintaras, aiškindamas, kaip senovės žmogus suprato gyvenimą ir pomirtinę egzistenciją, dausas, sielų keliones, reinkarnaciją, chtoninius simbolius ir pan. Tiesą sakant, šitas jaunimo gebėjimas atidaryti anapusių dureles teikia vilties. Rašydami apie galimą, geidžiamą, nujaučiamą realybės modelį, kuris orientuotas į harmonijos sugrąžinimą, jie ir kuria jį, nes ištartas žodis virsta kūnu. Nykokas, ištęstas ir liūdnas kaimo moters paveikslas, šiurkštus, ciniškas ir vulgarus miesto vyro pasaulis – išsikvėpęs lietuvių trumposios prozos VS. Dabar jauni žmonės rašo žodžius, kuriuose telpa „vaiko mirtis ir prisikėlimas“. Tik tegu nenustoja rašę.

Vainius Bakas „Pretekstai“: eilėraščiai. – „Naujoji Romuva“, Vilnius, 2009. Negaliu tvirtinti, kad Ievos apsakymuose minimas Vainius yra šiojo veidrodis, nors tie šviesūs plaukai ir ta Ofelija... Ar šiaip, ar taip, eilėraščių knygą išleidęs Vainius yra vertas būti herojumi vien todėl, kad jam 20, o eilėraščių knyga – jau antroji. Savita, ieškanti, nekartojanti, nepataikaujanti knyga. Rimavimo pagunda – labai stipri. Keista, kad kaip tik ši klasikinė eilėraščių kūrimo sistema taip greitai ir pergalingai grįžo į mūsų poeziją. Kadais jaunieji ėjo laužydami ir nusimesdami, dabar – atkurdami ir prisiimdami. Bet rimavimas yra tiek patrauklus ir viliojantis, tiek ir pavojingas, kerštingas. Pagavęs ir įsukęs į vieną melodiją, kartais užliūliuoja rašantįjį, ir budrumas išsilydo tuose garsuose... Būtent rimuoti eilėraščiai kartkartėmis išduoda jaunąjį poetą. V. Bako kūryba nėra monogamiška, lyrizmo gaidą perplėšia aštresnė skaudulio ar vos įžvelgiamos ironijos briauna, kai kurių siurrealistinis siužetas leidžia manyti, jog poetas perėmė ir gerąsias pirmtakų pamokas (skaitydama apie šamą prisiminiau V. P. Bložę). Ypač malonu atrasti tarmės blyksnių, gan senoviškų žodžių vartojimo atvejų. (Čia panaši situacija, kaip kalbėjau apie Ievos apsakymus – tai, kas ištariama, turi užtaisą, veikia kaip įdiegimo ar sukūrimo (sugrąžinimo nauju pavidalu) mechanizmas. Tad tikėtina, kad kai kurie dalykai iš literatūros persikels į realybę ir atras naują gyvenimą.) Be galo imponuoja gebėjimas rasti tikrai netikėtų jungčių – gamta ir civilizacija, pasąmonės vaizdiniai ir faktiniai atributai, fonetika ir semantika. (Tiesa, ar tai, jog „Naujoji Romuva“ nenurodo redaktoriaus, reiškia, kad jo atsisakyta? Kai kurios vietos verčia suabejoti, ar jo nereikėjo... Bet smulkmenos, žinoma, praleistas ar supainiotas raides įsistatome, va tik kitoje knygoje, kurią tuojau aptarsiu, šis žaidimas irgi pasikartoja. Gal įdomiau.) Kas nepatiko? Tylos. Vardininkas. Daugiskaita. Tos tylos – gal jų per daug, gal tyla vis dėlto yra viena ir esmiška, o jei jos nėra arba ji dar nesunoko, daugiskaita jai tikrai nepadeda.

Bet daug daugiau patiko. Ypač šis:

negi žiemą
tikrai
tokia
lengva mirtis

negi tokia lengva
kad
net vaikas
pakeltų

Pagaliau mus pasiekė rinktinė autoriaus, kurį reikia skaityti rinktinėmis. Na, niekaip kitaip, niekaip po mažiau jis nepaskaitomas, nes gero turi būti daug. Rankoje taip nejunti – lengva knyga, gal bus ir dūšiai lengva? Tik atsivertus supratau – ne šposai, sudėta, kas atrinkta. Ar gali abejoti atrinkusiuoju, jei jis – Romas Daugirdas. Jei neklystu, literatūros enciklopedijoje apie mane tarė žodį, o įstrigo pasakymas „tipiška lingvistinė poetė“. Pakalbėkime apie tipišką vienišą vilką aštriais logikos dantimis filosofinės atskirties fone ir šiurkščiu kailiu, slepiančiu jautrią širdį. Romas Daugirdas „Tatuiruotės ant veidrodžių“: rinktinė. – „Naujoji Romuva“, Vilnius, 2009. Pustrečio šimto puslapių knygoje – eilėraščiai nuo 1981-ųjų iki naujausių, 2009-aisiais atėjusių. Neprijaukinami lyrikos mylėtojų, neskaitytini minioje, neglostytini patikliais žvilgsniais. Atšiaurūs kaip šiaurės vėjai, jie gliaudo gyvenimą, ieškodami paaiškinimo arba tiesiog prismeigdami tobulu žvilgančių tamsoj akių ietgaliu. Tai nėra džiaugsmo poezija. Tai nėra verkšlenančios kančios poezija. Tai labiau per sukąstus dantis iškošta ištartis, nes skauda. Skauda šitą niekad netobulą būtį:

Jau rytas bet vis tiek žiema ir viešpaties plaktukas leidžias ant kaktos
jau emigravo iš sapnų nors neaukštai bet skridę paskutiniai mohikanai – jų vietą užėmė ropliai

dienos kanalas užsikimšo tarsi neišsiųstais laiškais užspringusi gerklė ir sužagsėjo geležiniais
priesakais pasaulis įstrigęs tarp ketvirto – penkto rusiškos ruletės šūvio

o gal tai muzikinis ritmas kuris padės griuvėsiuose sodinti bulves barbarams

Romą Daugirdą nesunku atpažinti, jo kalbos maniera, žodynas, ritmas gana pastovūs, žvilgsnio kryptis – taip pat. Labiau į išorę, į juos, į ten, į mus. Vengiama aš. Ir ilgesnės, ir trumpesnės eilėraščio formos konstruojamos panašia logikos slinktimi. Malonybinės, švelnesnės, lengvesnės svorio kategorijos leksikos – neaptinkama. Taip, tai kartos ženklas. Sunkius uždavinius, sunkius svarsčius kilnojusios kartos ženklas. Ji nepasitiki šiuo pasauliu. Ir kažin, ar anuo...

Pasaulis neįvyksta
jis tarsi karvė atrajoja laiko gabalus
ir jais apsivelia

Bet aš džiaugiuosi rinktine. Džiaugiuosi, kad vilkas nepakeitė teritorijos, įpročių, o laikas nesušvelnino jo plauko. Toks, koks yra, jis tikras.

Ir dar šis tas. Po etažere.

Tos knygos, apie kurias pasakojau, yra geros knygos. Plonais viršeliais. Taupiai iliustruotos. Popierius irgi ne iš sunkiųjų, greičiau – iš pigiųjų. Grynai finansine kalba kalbant – jos neatneš norimos grąžos į biudžetą. Bet į sielos banką jau neša palūkanas. Tačiau knygynuose puikuojasi gražesni materialaus tvarumo pavyzdžiai. Geeerai įžiūrimo formato, kietais viršeliais, puikiai apipavidalinti. Varva seilės dėl to tvarumo. Visa lentyna tokių išskirtinių leidinių. Klausiu – kuo gi ypatingi? Begaliniu noru, atsako, niekuo neužmušamu noru būti poetu ar poete, rašytoju ar rašytoja. Ak, kaip gražu, galvoju. Imu vieną į rankas: Daiva Povilaitienė „Protoevangelija“: poezija. – „Infodizainas“, Kaunas, 2009. Vartau evangeliją. Randu daug protingų žodžių. Dar daugiau. Ir dar daugiau. Poezijos – niekaip. Proto – irgi. Nutariu pasitikrinti žinias. Ne, žodį „evangelija“ buvau supratusi teisingai, tačiau neradusi nei gerosios žinios, nei kanonų, sutrikau. Gal čia ne kanoninė? Gal ypatingoji? „Nunirtas atminties galąstuvo sąnarys / ribomis rausvėjančiame Lygiagretumo nuobėgos / smėlio grūde neatpažinti plūduriuoja Permainų garsaeiliai nuodėmklausiai / baimių piešinių galerijom išdailina Ežerų Galustales kančios labirintuose“ ir t. t. Nesustojantys tekstai. Nesiliaujantis noras būti poete. Klausiu, kas juos leidžia? Kas finansuoja? Patys, patys sumoka arba geri tėveliai, turtingi vyrai. Visoms užgaidoms žalia šviesa. Kokia būtų Dievo palaima, pagalvoju, jei užsigeistų kuris atidaryti tokiai rašliavai skirtą knygyną. Ar kas atsakingas už šitą balastą? Ne, juk demokratija... Bet kodėl defektuoti drabužiai neparduodami drauge su kokybiškais? Dzin, čia juk grąžos neduodanti kultūra...