Vienas iš įtaigiausių gyvenimo dokumentavimo būdų, be abejonės, yra fotografija. Nuo pat jos atsiradimo, fotografai ne tik fiksavo savojo laiko tikrovę, bet ir rinkosi, kas tokio įamžinimo yra vertas, kūrė savąjį pasakojimą, kuris, bėgant laikui, tapo svarbiu praeities liudijimu, vaizdais formuojančiu ir mūsų kultūrinę atmintį. Tik fotografijose išliko daugelio praeities kartų žmonių portretai. Net nežinodami jų vardų ir gyvenimo istorijų, vien iš veidų, laikysenos, aprangos pakankamai daug sužinome apie jų laiką. O darbų ir šventadienių vaizdai, interjerai ir eksterjerai tampa tiesiog unikalia jų kasdienybės gyvenimo enciklopedija.

Lietuvių fotografijai jau daugiau nei šimtą metų rūpi lietuviškas kaimas. Dar XIX a. pabaigoje Povilas Višinskis, rinkdamas medžiagą žemaičių antropologijos studijai, fotografavo Žemaitijos žmones ir kraštovaizdžius. Po poros dešimtmečių po žemaičių kaimus ir dvarelius su fotoaparatu keliavo Jozefas Perkowskis. Vis dėlto XX amžiaus pirmosios pusės kaimo gyvenimą dažniausiai regime Balio Buračo akimis, didžioji dalis jo palikimo – išliko daugiau nei 11 000 negatyvų – apie liaudies meną, kaimo papročius, šventes ir darbus. Puikių kaimo žmonių portretų sukūrė 7-ojo dešimtmečio pabaigoje išgarsėjusi Lietuvos fotomenininkų plejada, Lietuvos fotografijos mokyklos atstovai. Jiems rūpėjo ir pavienio žmogaus istorija, ir dar gyvų bendruomenės ritualų įamžinimas, jų fotografijų dėka šis laikas iki šiol švyti ypatinga šviesa.

Ne mažiau įdomią ir įvairią kaimo fotografiją turime ir XXI amžiuje. Ši tema išlieka svarbi ne vienam fotomenininkui, ir kiekvienas jų renkasi savąją stilistiką ir savąjį objektą. Ši fotografija kalba apie kaimo bei mažų miestelių gyvenime vykstančias permainas ir apie kartais neįtikėtiną jų gyvensenos pastovumą.

Pirmasis žurnale svečiuojasi fotografas Arūnas Baltėnas. 2009 metais jis išleido fotografijų albumą „Šilų dzūkai“, kuriame skleidžiasi kelių Dzūkijos nacionalinio parko kaimų žmonių gyvenimo vaizdai. Čia labai svarbus jų paveldėto ir išsaugoto tradicinio žinojimo liudijimas – šilų dzūkai dar gali nusilieti žvakę, nusiausti audeklą, išsikepti savo duonos... Namuose juos supa tikri ir gražūs daiktai, o už lango – savas kraštovaizdis. A. Baltėno fotografijų personažai gyvena XXI amžiuje, bet dėl fotomenininko pasirinkto žiūros kampo albume kalbama ne vien apie jų pasaulį, bet ir apie pasaulėvaizdį. Šią fotografijose besiskleidžiančią dvasinę tikrovę puikiai įgarsina Dzūkijos regioninio parko etnografės Onutės Drobelienės daugiau nei dešimtmetį kaupti Šilų dzūkų pasakojimai, tikėjimai, juokai.

Albumo sėkmė pranoko leidėjų lūkesčius, o fotomenininkas, rodos, ilgam įsipareigojo dokumentuoti ar atkurti jau nykstančio pasaulio vaizdus. Naujausius, dar į albumus nesugulusius jo darbus galima pamatyti tinklapyje www.arunasbaltenas.lt

Tarp fotografų esate žinomas visų pirma kaip miestų – Vilniaus, Sankt-Peterburgo, Venecijos, Paryžiaus ir kt. fotografijų autorius. Etnine kultūra besidomintiems žmonėms įsiminė Jūsų fotografuoti mediniai dievukai (albumas „Senoji lietuvių liaudies skulptūra“), beveik 10 metų dirbote su Dailės paminklų sąvado rengėjais, o dabar jau keletą metų darbuojatės prie naujo didelio projekto – „Darbai ir dienos“. Kas jį inicijavo?

Visi projektai gimsta mano galvoj. Tiesiog dirbi vieną darbą, ateina laikas, ir supranti, kad reikia daryti kažką kita.

Miestą fotografuoju labai seniai. Apie 1985–1986 metus pradėjau nespalvotą Vilniaus ciklą. Tuomet šiuo miestu tiesiog degiau, jis mane labai stipriai veikė. Dabar Vilnius iš esmės pasikeitė, jis visiškai nebepanašus į tą, koks buvo prieš 20 metų, nes pasikeitė ir santvarka, ir žmonių pasaulėžiūra. Tiksliau, jį pakeitė tos pasaulėžiūros nebuvimas.

Kiti miestai, turintys turtingą istoriją ir kultūrą, taip pat labai traukia, juose galima dirbti, bet tie dalykai nepabėgs. Žymūs civilizacijos centrai keičiasi labai nedaug, tai, ką dabar galima nufotografuoti Venecijoje, Paryžiuje, bus galima nufotografuoti ir po 10 metų, čia laikas taip nespaudžia.

Kai 1985 m. kartu su Dailės paminklų sąvado grupe, kuriai vadovavo Gražina Martinaitienė, pradėjau fotografuoti kultūros paveldą, tikslai buvo labai aiškūs bažnyčiose fotografuodavau interjerą, altorių, sakyklą, daiktus arba eksponatus, kurių reikėjo jų tyrimams, o į visa kita – aplinką, buitį, ką jau sakyti apie žmones, tuo metu nekreipiau dėmesio. Dabar baisiausiai gailiuosi, bet jau nieko nepakeisi. Tada dar buvo labai daug visko likę – ir bažnyčių palėpėse dar buvo tikri grožio sandėliai...

Prieš tai muziejuose fotografavau liaudies skulptūrą, ir tik po daugelio metų, kai išėjo knyga, supratau, kad jos iš principo negalima nufotografuoti. Kiek besistengsi, visuomet bus blogai, nes ji ištraukta iš gyvenimo. Žinoma, padarai, ką gali parenki foną, apšvietimą, liaudies skulptūrą taip pat galima traktuoti kaip meno kūrinį, bet iš tiesų ji gyvena tik savo vietoje, savo namuose – prie sodybos ar kryžkelėje, prie upelio ar ežero, koplytėlėje... Nedaug jų beliko, ir jų aplinkos jau nebeatstatysi, nebesukursi, bet kai pamatai skulptūrą ten, kur ji buvo iš pradžių pastatyta, matai, kad tik ten ją ir gali nufotografuoti, nesvarbu, net jei ne visai matyti...

Ir kaimo žmogus, nufotografuotas ateljė, atrodys vienaip, o savo namų interjere – visai kitaip. Man įdomu, kaip natūraliai žmogus gyvena. 1998 m. fotografijų cikle „Kaimynai“ fotografavau įvairiausius žmones iš Šiltadaržio skersgatvio, kur turėjau studiją – ir pensininkus, ir tarybinius pulkininkus, marksistus, ir Eglę Špokaitę, Petrą Repšį ... Tai buvo dokumentika. Kai parodą eksponavo Kalifornijoje, paskui Kinijoje, Pekine, visi buvo prie tų interjerų prilipę...

Paskui pradėjau fotografuoti meistrus, amatininkus. Kažką padariau pusiau atsitiktinai, o po to įpuoliau į tą pasaulį, ir prasidėjo gyvenimo provincijoje fotografavimas.

Jūs – miesto žmogus, tad ir kaimą atradote tik dabar?

Nenoriu nukrypti į save, mano pasaulėžiūra, manau, nelabai kam svarbi, geriau šnekėtis apie darbus.

Miestas tiesiog savaime gražus – kaip teatras, procesas. Ir Vilnius, ir Venecija, ir Sankt Peterburgas labai įtraukia, tuose miestuose jautiesi tiesiog kaip žiūrovas, jie duoda stiprų emocinį impulsą.

O žmonių fotografavimas yra kas kita. Žinoma, šį darbą dirbant emocijų taip pat labai daug, bet aš tampu tiesiog metraštininku, nors tai labai skambus žodis. Kiek pavyksta, tiek, bet aš, padedamas fotografijos, rašau istorijas, gal kartais tie pasakojimai ir grafomaniški, o kartais pataikai… Bet jei nieko nedarysi, tai nieko ir nebus. Visą laiką tenka mokytis, nes bendrauti su žmonėmis labai sudėtinga, bent jau man. Antanas Sutkus, Romualdas Požerskis turi Dievo dovaną – jie tarsi žuvys nardo tarp žmonių ir pagauna tai, kas iš tiesų svarbu, ką nori parodyti. Aš nesugebu taip padaryti, nejaučiu tos akimirkos ir turiu daug dirbti, kad ji būtų užfiksuota, bet noras yra didžiulis, todėl aš užsispyręs tai darau…

Jūs išties pats šias istorijas kuriate…Visada įdomu, kiek fotografijoje pasaulis yra sukurtas, surežisuotas, o kiek jis yra „pagautas“. Jūsų kaimo fotografija yra etnografinė, bet ne dokumentinė, ir tai tikrai ne reportažas...

Tai surežisuotas reportažas. Ne tikras reportažas, ir ne viskas ten surežisuota – kaip kine. Stengiuosi kištis kuo mažiau, bet, vis dėlto, aš įvedu savo šviesą, tad kažką keičiu. Arba pasodinu žmogų į kokią vietą, paprašau jį kažką padaryti.

Pats geriausias rezultatas, kai šviesa tik natūrali, bet dažnai jos neužtenka, be papildomos šviesos dažnai geros fotografijos padaryti neįmanoma…O su savo šviesa suardai kompoziciją, suardai erdvę… Žinoma, tie pakeitimai minimalūs, jie nelabai krenta į akis.

Fotoaparatas paprastai žmones trikdo, o Jūsų fotografijoje jie išties labai natūralūs, tarsi nestebimi iš šalies… Ar žmonės noriai sutinka būti Jūsų fotosesijų dalyviais?

Fotografuodamas amatininkus, daug režisavau, bet dirbantį žmogų fotografuoti lengviau. Kai įpuoliau į dzūkų pasaulį, man labai pasisekė, nes sutikau etnografę Onutę Drobelienę, kuri ten daug metų gyvena, visus pažįsta, su visais puikiai sutaria, visiems gelbsti. Dirbti buvo pakankamai paprasta, nes ji šneka, o aš fotografuoju. Be to, ji pati baigusi režisūros studijas, jaučia situaciją, kadrą. Tai buvo labai didelė pagalba. Būčiau fotografavęs ir vienas, bet rezultatas gal būtų kitoks. Šiuo atveju viskas vyko natūraliai ir labai sekėsi – ir mano gyvenime, ir leidykloje nebuvo tokio atvejo, kai, net neturint išankstinės minties ir idėjos, po poros metų atsirastų knyga, ir gal visai nebloga. Tai, matyt, buvo tiesiog lemta.

Dabar važinėju kitur. Jau turiu tokio fotografavimo patirties, tad ir vienas dirbu, ir žmonių, kurie mėgsta padėti, mato to darbo prasmę, atsiranda. Procesas juda – sunkiau ar lengviau.

Jūsų fotografuojami žmonės vis tiek kažkuo ypatingi? Einate į jų namus jau žinodami, kur ir ką atrasite, ar kaip ekspedicijoje – į pirmą pasitaikiusią trobą?

Stengiuosi išsiklausinėti ten gyvenančių žmonių etnografų, etnologų, ką jie pataria, bet nėra taip, kad kas tiksliai nurodytų, kur eiti, ką žiūrėti. Kartais netyčia užklystu pas visiškai nežinomus žmones ir tiesiog pamatau, kad juos reikia fotografuoti. Tie susitikimai nėra visiškai atsitiktiniai, jie taip pat ypatingi.

Žemaitijoje keliavome su Mažeikių muziejaus darbuotoju Vytautu Ramanausku, bet sodyba, į kurią aš iki šiol važiuoju fotografuoti, jam nebuvo žinoma. Dažnai sugrįžtu į tuos pačius namus. Nebematau prasmės straksėti kažkur aplinkui, ieškoti nuotykių ar kokių įspūdingų kadrų, bet bandau nuosekliau parodyti net ir vienos šeimos gyvenimą – vis nufotografuoti vienokius, kitokius jų darbus, kokią šventę. Nežinau, ar tai bus įdomu, ar kas pavyks, bet dirbu tokiu būdu, gilinuosi į paprastus dalykus ir nebematau prasmės daug blaškytis…

O įtikinti žmones fotografuotis nebūna sunku, nes jau yra knyga „Šilų dzūkai“, kurią galiu jiems parodyti. Kai žmonėms aišku, kad čia ne kokie triukai, kad fotografuoju ne laikraščiui, o archyvui ar knygai, jie supranta, kad yra prasmė tai daryti ir jog viskas turi vykti pamažu… Čia reikia ir laiko, ir patirties…

Vis dėlto, kaip atpažįstate savąjį herojų? Tarkim, užsukate pas vieną žmogų, o galbūt gretimoj sodyboj gyvena dar įdomesnis, dar geresnė istorija…

Aš nesu lenktynininkas, jei pamatau tikrus dalykus, man to ir pakanka. Bet tam tikra aplinka turi būti – tai labai svarbu, aš negaliu fotografuoti bet kur, pavyzdžiui, gyvenviečių kūrimosi laiku pastatytame plytiniame name, nors jame gali gyventi puikiausias personažas. Pasikeičia aplinka, ir žmogus nejučiomis pasikeičia…

Tiems žmonėms nėra jokios prasmės apsimetinėti. Mano nugyventi metai taip pat jau leidžia spręsti, kada žmogus yra tikras… Žmogus turi būti savo vietoj, ir jei aš įkliūvu į tokią situaciją, man jos ir užtenka, o jeigu žmonės dar gali pakęsti mane fotografuojantį – ko daugiau reikia…

Man svarbu, kad anksčiau aš tiesiog negalėjau žmonių fotografuoti, nemokėjau prie jų prieiti, o kai pradedi – tai kaip išmokęs plaukti…

Tokiuose namuose tampate savu žmogumi?

Jeigu netapčiau, tai niekas ir nepavyktų. Jei atvažiavęs kelis kartus vis būčiau svetimas, nebūtų prasmės tai daryti, – vadinasi, jie manimi nepasitiki, o aš be reikalo važinėju ir jų laiką gaišinu. Žinoma, jie turi ir pasitikėti, ir suprasti, ką aš darau. Aš taip pat stengiuosi suprasti jų gyvenimą, man jis yra svarbus. Įdomu fotografuoti ne tik dėl to, kad paskui kažkas tai pamatytų – man natūraliai priimtinos jų vertybės, aš juos tiesiog gerbiu, man labai gražu, kaip jie gyvena. O gyvena sunkiai, daug dirba, bet labai gražu.

Tokie įspūdžiai gali likti ir pamačius gerą operą ar kiną, bet čia – ištisinis veiksmas, aš taip suvokiu tą gyvenimą.

Jūs kuriate istoriją be teksto, kita vertus, antropologams svarbų tiriamojo pasaulio, bendruomenės „tirštą aprašymą“ realizuojate fotografijomis…

Matyt gyvenime yra tokių dalykų, kurie turi atsitikti – jei turi susitikti žmogų, išspręsti kokią problemą, parašyti kažką, – tai natūraliai įvyks. Kažkokiu būdu tie tekstai atsiras. Tai galėtų būti žmonių pasakojimai apie save, jų pokalbiai… Žinoma, geriausia būtų kažkam važiuoti kartu ir kalbėtis su tais žmonėmis.Vienam žmogui ir fotografuoti, ir įrašinėti pokalbį niekaip neįmanoma, o jei turėčiau keturias rankas, tai tuo pat metu fotografuočiau ir filmuočiau.

Kai kuriose Jūsų fotografijose galima tarsi atpažinti Balio Buračo fotografijų herojus – tai, kaip jie sėdi, ką dirba, ar net kokia šviesa ant jų krinta...Koks Jūsų santykis su kaimiškosios lietuvių fotografijos tradicija? Ar ji Jums daro kokį poveikį, ar matote, ko ten stinga, gal kartais bandote modeliuoti panašias situacijas ar panašų vaizdą?

Ne, bet nėra ko apsimetinėti, puikiai matau, kad kartais padarau labai panašiai. Jeigu Buračas būtų turėjęs tokią aparatūrą, jis būtų padaręs geriau nei aš. Jo patirtis buvo daug didesnė, jis tam paskyrė visą savo gyvenimą. O kad kartojasi situacijos, pozos, kompozicijos ir šviesa – natūralu. Jei žmogus dirba – jis dirba prie lango, o ne kampe, staklės taip pat statomos prie lango, jei velėja žlugtą – visada ant lieptelio. O kai pradedi ieškoti tinkamo rakurso, dažniausiai ir jis būna tas pats. Kai nori žmogų parodyti kuo geriau, kadrai išeina panašūs, matyti, kad jie kartojasi.

Nepaprastai įdomu, kad po šimtmečio kartojasi ir B. Buračo fiksuoti darbai ar vaizdai...

Tuojau nebesikartos. Kai kurie darbai, amatai jau tikrai išnyksta, likę tik paskutiniai jų atstovai. Daugybė kasdienio gyvenimo darbų nebedirbama. Bet, pavyzdžiui, kalvystė, krepšių pynimas, šiaudinių sodų darymas, aišku, neišnyks, puikiai gyvuos šie amatai, nes jie traukia žmones, yra dekoratyvūs.

Ta pabaigos nuojauta jau lydėjo ir septintojo–aštuntojo dešimtmečio kraštotyrininkus... Tuomet gal pakanka ir to, ką padarė B. Buračas?

Bet ir Buračas ne viską nufotografavo. Nors jo archyvas atrodo labai didelis, galima dar jį papildyti. Man ne tik tai rūpi, noriu parodyti ir kai ką nauja. Tipažai jau kiti nei Buračo, galbūt jie dar anos pasaulėžiūros, bet galima tvirtai pasakyti, jog su tais žmonėmis ji ir baigiasi, man tai akivaizdu. Jau kiekvienoje troboje yra televizorius, ir jau labai svarbu serialai. Tai iš karto keičia bendravimą. Televizorius iš esmės pakeičia gyvenimą, ypač tų, kurie gyvena skurdžiau, turi mažiau pramogų. Jiems televizorius yra langas į kitą pasaulį, ir durys, kurios, deja, uždaro jų pasaulį. Taip yra. Kuo sunkiau ten žmonės gyvena, tuo mažiau viskas keičiasi. Nors žmonėms iš to mažai džiaugsmo…

XX a. antrojoje pusėje kaimą fotografuoja lietuvių fotografijos mokyklos atstovai – Vilius Naujikas, Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, Algimantas Kunčius, Antanas Macijauskas, vėliau – Romualdas Požerskis... Kaip Jums atrodo, ką jie sugebėjo pagauti, ir ko ne?

Terminas lietuvių fotografijos mokykla yra diskutuotinas. Tai buvo stipriausių to laiko fotografų grupė, stipri socialinė fotografija, bet ne mokykla. Panašios temos ir panašus jų sprendimas buvo pokario Prancūzijoje, tai atsikartojo kaip aidas, nors atsirado savarankiškai ir Lietuvoje buvo nauja, bet, žvelgiant į fotografijos istoriją, Lietuvos fotografija tiesiog įsirašo į tą tradiciją, tik, manau, ne kaip mokykla, o kaip gabių Lietuvos fotografų grupė. Jie, aišku, padarė labai daug. Man labai svarbūs R. Požerskio darbai – jis tuo metu fotografavo atlaidus, tai, manau, buvo labai sunku – ne tik dėl techninių priemonių, bet ir dėl to, kad daug kas buvo draudžiama. Aš įsivaizduoju, kaip tuo metu turėjo jaustis fotografuojantis žmogus ir kaip į jį žiūrėjo aplinkiniai juk buvo pilna žiūrinčiųjų, fiksuojančiųjų... Jam pavyko tiesiog stebuklingai.

Kaimo gyvenimo Požerskis beveik nefotografavo, daugiausia jo fotografijų aštriomis socialinėmis temomis. O jo ciklas „Senamiesčiai“ – ir Vilniaus, ir Kauno, kur fotografavo veiksmą gatvėje, – tai, tarkim, miesto etnografija.

Puikūs A. Sutkaus psichologiniai portretai ir situacijos. Tai jau atsietas reportažas ir gyvenimo fotografija. Jau seniai ir labai sėkmingai kaimą fotografuoja Klaudijus Driskius. Jis fotografuoja daugiausia savo gimtinės žmones ir yra padaręs labai gerų darbų. Matyti, kad jam tai išties svarbu.

Tai, ką aš fotografuoju, geriausiai galima parodyti serijomis, pasakojimais. Vienu kadru labai sunku ką nors pasakyt apie, tarkim, sudėtingesnį darbą ar parodyti interjerą su visomis detalėmis. Tokių pasakojimų nebuvo. Tokios fotografijų serijos kaip fotofiksacijos gal nebus svarbios žiūrovams, bet tai svarbu įvairių sričių tyrinėtojams.

Jūsų siekiamybė yra fiksuoti... Bet Jūsų fotografijos keistai priartėja prie tapybos darbų stilistikos ar estetikos. Jų niekaip nepavadinsi dokumentiniais kadrais. Gal daug lemia spalva? Mūsų nostalgiškas santykis su praeitimi dažnai „nebespalvotas“. Kaip ir medinė skulptūra mums labai graži be spalvos – vėjo nugairinta, lietaus nuplauta, o ne polichrominė, kokia iš tiesų buvo. O kai pradėjote fotografuoti ją spalvotą, uždėjote foną, apšvietimą, ji kažkaip kitaip pasimatė.

Nespalvotoje fotografijoje kompoziciją sukuria šviesa. Spalvotoje fotografijoje šviesa kartu su spalva. Norint parodyti autentišką gyvenimą, dokumentinei, ypač etnografinei fotografijai, spalva yra labai svarbi. Jeigu Buračas būtų turėjęs galimybę, manau, jis būtų daręs spalvotą fotografiją. Bet įspūdingų spalvotų fotografijų yra mažiau, nes tai, ką pavyksta padaryti padedant šviesai, spalva kartais gali kiek sugadinti. Ypač portrete – jei šviesa gera, spalvos nebereikia. Psichologiniam portretui spalva jau labai trukdytų. Juoda balta fotografija išryškina žmogaus nuotaiką, charakterį...

Man svarbu užfiksuoti gyvenimą, kurio pagrindinis personažas yra žmogus, bet ir detalė svarbi. Todėl svarbi ir spalva – interjero arba drabužio. Kai kur galbūt ji kliudo, bet dažniau svarbi.

Senoji skulptūra, nufotografuota su spalvotu fonu, apšvietimu, iškart pradėjo kitaip kalbėti, spalvos, dažų likučiai išryškėjo. Bet neseniai buvo eksponuotas Vlado Vildžiūno nespalvotų fotografijų ciklas apie liaudies skulptūrą, kur charakteris atskleidžiamas per plastiką, išryškintą šviesos. Jis, kaip skulptorius, puikiai tai jautė. Genialiai, puikiai padaryta, ta skulptūra jau kalbėjo kaip žmogus. Pamatyta kitaip, labai giliai ir gražiai.

Jums rūpi kaimas, dar išsaugojęs tradicinio žinojimo trupinius, tradicinę etiką. Rimaldo Vikšraičio kaimas Jums jau nebūtų įdomus?

Aš jau pradėjau fotografuoti ir tokį kaimą. R. Vikšraičio kaimas yra jau už ribos – tai užribis, dugnas. Aš visada į gyvenimą stengiuosi žiūrėti labai pozityviai, net fotografuodamas labai skaudžius dalykus, žiūriu, už ko dar galima užsikabinti.

R. Vikšraitis rodo, kad jau dugnas – nei teigia, nei neigia, tarsi šaltai fiksuoja, bet kai tai pavirsta į efekto siekimą, mane jau erzina. Bet kas toliau? Jis nesiūlo sprendimo, nesikiša.

Ir aš stengiuosi nesikišti, bet jau pasirinkdamas situaciją aš kišuosi. Tą patį gyvenimo momentą gali rodyti keliais būdais. Man nepatinka tas užaštrinimas, tas atsainumas – taip yra ir taip turi būti. Provokacija... Iš dalies tai lėmė Vikšraičio sėkmę ir Arlio festivalyje. Užfiksuoti vaizdai atrodo labai egzotiškai, ir žmonės, kurie rašė, kad jis žiūri jautriai į tą gyvenimą... Manau, kad ne iki galo pasakyta. Aš jį tikrai sveikinu, kad gavo prizą, ir manau, kad jis jo vertas, bet pasakyti trumpai, ką jisai daro ir koks tas gyvenimas yra iš tiesų, nebandysiu. Tai labai subtilūs, aštrūs ir skaudūs dalykai.

Ir aš pradedu tai fotografuoti – galbūt ne tuos žmones, kurie yra už ribos, bet tuos, kurie gal jau ant ribos. Ir manau, kad galima juos ir teigiamai parodyti, juk nėra blogų žmonių, tik blogi poelgiai... Ir manau, kad jau ateina laikas sugrįžti prie nespalvotos juostos, nes tų žmonių aplinkoje spalva jau vėl pradeda trukdyti, norisi kitokio sprendimo, parodyti jų nuotaikas, santykius, kaip jie gyvena iš tiesų, kas jie yra. Tų žmonių yra labai daug, tik niekas nenori jų matyti.

Koks Jūsų gyvenimo ritmas, kaip sugebate derinti šiuolaikinio žmogaus skubėjimą ir važiavimą į kaimus fotografuoti, nekomercinius projektus?

Niekur aš nebeskubu. Važiavimą fotografuoti lemia konkrečios datos, prašau, kad man praneštų, kai kas nors vyksta, ar pasiskambinu iš anksto, ir važiuoju per tuos žmones. Dabar esu susikoncentravęs į Žemaitiją, Aukštaitija dar tarsi miega... Galų gale, ten jau Klaudijus Driskius puikiai tvarkosi.

Dar man labai rūpi Mažoji Lietuva, kas ten likę. Radau dar keletą žvejų pamary, kurie žadėjo parodyti, kaip po ledu leidžia tinklus...

Tai man išties daug kainuoja. O pragyvenu iš įvairių darbų, kuriuos gaunu visai atsitiktinai. Daugiausia – tai meno kūrinių fotografavimas ar kokios medžiagos parengimas albumui.

Atrodo, kad ta idėja pareikalaus viso likusio Jūsų gyvenimo... O gal turite užsibrėžęs sau kokią ribą – dar porą metų ir sustoju?

Tai ačiū Dievui, nebereikės blaškytis ir sukti galvos, kuo čia užsiimti.

Nieko neplanuoju, tik žinau, ką turiu daryti dabar. Tikrai daug ko jau nespėsime užfiksuoti, bet tai, ką dar galime, reikia kantriai ir kruopščiai padaryti.

Kur aš buvau prieš 20 metų, kai keliaudavau po tuos pačius kraštus – pėsčias ar su dviračiu? Visai ne tai buvo galvoj. Aš žiauriai pavėlavau.

Kalbėjosi Saulė Matulevičienė

Žurnalas „Liaudies kultūra“