Turbūt garsiausiai nuskambėjęs meno pasaulio įvykis šią savaitę – Londone, Trafalgaro aikštėje, vykęs Nacionalinės galerijos darbuotojų streikas. Streikavo mažiausiai uždirbantys muziejaus salių prižiūrėtojai. Kodėl leidžiami milijonai meno kūriniams įsigyti, jei juos saugantys žmonės priversti ieškoti papildomo uždarbio pragyvenimui? Klausimas sudėtingesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Darbuotojų atlygis – 6,45 svarai per valandą. Lietuvoje tuo tarpu džiaugiamės gerais orais, o pavasariškos galerijų darbuotojos šypsosi daugiau nei įprastai. Pavasaris juk.

Ryškios spalvos – gerai išeina

Apie autorius. Galerijoje „Meno niša“ – tradicinė Nomedos Marčėnaitės ir Mariaus Jonučio paroda. Ši – jau 51-oji bendra menininkų poros paroda, taip ji ir vadinasi, „Nr. 51“. Nomeda Marčėnaitė Vilniaus dailės akademijoje (VDA) baigė keramikos specialybę, tačiau geriau žinoma kaip televizijos laidų vedėja, labdaros akcijų organizatorė. Marius Jonutis studijavo grafiką VDA, tačiau labiau žinomas iš dekoratyvinių skulptūrėlių ir dažytų medinių paveikslų. Jis taip pat tapo ir rašo bei iliustruoja knygas.

Šios poros parodos išsiskiria dekoratyvumu. Ryškios lokalios spalvos, paprasti ir aiškūs siužetai, žaismingos figūros bei formos. Optimistinį lengvumą pabrėžia ir darbų pavadinimai bei pati kūrėjų laikysena.

Parodos ekspozicija. Šių metų parodoje N. Marčėnaitė debiutuoja kaip fotografė. Rodomi autorės fotomontažai. Kiekvienas kūrinys dalijamas į dvi dalis, kurių vieną dažniausiai sudaro nuotrauka iš egzotiškojo Tailando, kitą – iš Lietuvos. Galerijoje rasite visų nuotraukų aprašymus, pavyzdžiui, „Apsemta ganyklos tvora – Doi Suthep šventyklos drakonas. Lietuva – Tailandas. 2010 kovas – balandis“.

Nuotraukos jungiamos įvairiai – kartais pasitelkiami formalūs (formos, kolorito, faktūros) elementai, kartais – akcentuojami labiau emociniai ryšiai. „Į šias dvigubas nuotraukas sudėjau nedarnias, keistas, skirtingas, provokuojančias ar sutariančias dermes, nes norėjau pasikalbėti apie štai tokią – plačią kaip vaivorykštė harmoniją“, – teigia N. Marčėnaitė.

Marius Jonutis liko ištikimas savai technikai ir rodo net tris „medinių paveikslų“ ciklus. Pirmasis – „Žmogaus teisės“ – skirtas Užupio Konstitucijos stiliumi paties autoriaus sukurtais postulatais, kaip kad: „Aš turiu teisę nusispjaut ant visko ir būti geras“ ar „Aš neturiu teisės nemylėti“. Postulatų net 33.

Antrasis ciklas skirtas Apokalipsės temai pagal Anžė pilyje (Prancūzijoje) regėtus viduramžiškus gobelenus. Jei pamiršote – galerijoje rasite atspausdintus Apokalipsės tekstus.

Trečias, mažiausias, ciklas pavadintas „Kaimiški“ ir skirtas paprastumui bei šiandien madingoms ekologijos temoms. „...mūsų pieva prie upelio gražesnė už visų karalių rūmus“, – taip gražiai šią temą komentuoja autorius.

Kainos. N. Marčėnaitės fotomontažai galerijoje kainuoja po 350 Lt, M. Jonučio darbai įvertinti nuo 990 Lt (ciklas „Kaimiški), iki 1990 Lt (ciklas „Žmogaus teisės“).

Subjektyviai. Šios poros kūryba turi vieną aiškų privalumą – viešoji jų laikysena visiškai atitinka kūrinių turinį. Daug meilės, spalvų, geros nuotaikos ir kartais naivaus nuoširdumo, tra-lia-lia. Labai aiškios kūrinių idėjos ir jų išraiška dera su naiviosios dailės stilistika. Ir tai ne vieta ieškoti preciziškos kokybės ar intelektualumo. Tiesa, naujieji Nomedos Marčėnaitės fotografijos bandymai idėjos tiesmukumu gal kiek peržengia galerijos erdvėms leistiną mėgėjiškumo ribą, reikia arba stipresnės idėjos, arba kokybiškesnio atlikimo, o geriausia – šeimyninio albumo ramybės.

Intriga iš Vengrijos

Apie autorę. Galerijoje „Artifex“ šiuo metu vieši menininkės iš Vengrijos Zsofi Pittmann kūriniai. Lietuvoje nežinomą menininkę labai intriguojamai pristato galerijos pranešimas spaudai: „Šalia kitų dalykų ji yra kūrusi ženkliukus, porai apkūnių merginų projektavusi ilgai griežiančių plokštelių vokus, yra buvusi fermoje gyvenančios roko žvaigždės žmona, Betmeno imitatore, kartais – su mirusiųjų sielomis bendraujančia aiškiarege, taip pat ji dirbo Turkijoje, bet vienas dalykas, kuriam ji liko ištikima visą savo ilgą ir vingiuotą kūrybinį gyvenimą – tai pasiryžimas nedaryti žalos aplinkai.“ Deja, pati autorė į Lietuvą atvykti negalėjo. Pasaulinėje anglakalbėje spaudoje informacijos apie menininkę nedaug, iki šiol rengtos personalinės parodos vyko Budapešte ir viena – Amsterdame.

Parodos ekspozicija. Paroda intriguojančiu pavadinimu „Nykštukai, grybai ir 3D Jėzus“ – ironiškas popkultūros sandėlis. Autorė kuria senovinius idiliškų namų interjero kilimėlius (lietuviškasis variantas turbūt būtų – užuolaidėlės) ant sienos, kuriuose raudonais siūlais ant balto fono siuvinėja popkultūros ikonas: Depeche Mode, Elvį Preslį ar „Žvaigždžių karų“ personažus.

Parodos ekspoziciją paįvairina siuvinių ir naminių rakandų santykis – blizgantys puodeliai ir didelis virtuvinis puodas, kuriame tarsi veidrodyje atsispindi siuvinys.

Laukiate 3D Jėzaus? Į siuvinėtą audinį reikia žiūrėti pro menininkės sumeistrautus 3D akinius. Laukiamo efekto aš taip ir neįžiūrėjau, bet girdėjau, kad kitiems pavyko.

Kainos. Zsofi Pittmann kūrinių kaina galerijoje – apytiksliai nuo 3000 Lt.

Subjektyviai. Vengrų menininkė kuria žaismingai, tačiau ne banaliai. Į pabrėžtinai senovinį interjero elementą perkeliami šiandienės populiariosios kultūros motyvai patys įgauna savotiško buities trapumo. Kita vertus – toks supriešinimas iliustruoja, kaip stipriai į mūsų kasdienybę įsismelkė nepasiekiamų žvaigždžių kultas bei gyvenimo būdas. Jų perkėlimas į senovinę mediją išryškina atotrūkį tarp realiojo ir įsivaizduojamai nuostabaus gyvenimo.

N. Marčėnaitė ir M. Jonutis, „Nr. 51“, galerija „Meno niša“, Jono Basanavičiaus g. 1/Pylimo g. 13, iki birželio 10 d.

Zsofi Pittmann, „Nykštukai, grybai ir 3D Jėzus“, galerija „Artifex“, Gaono g. 1, iki gegužės 22 d.