Popiežius Benediktas XVI lankydamasis Portugalijoje ketvirtadienio pavakare susitiko su Portugalijos socialinės sielovados ir socialinės rūpybos, katalikų ir ne tik, organizacijų nariais ir atstovais. Susitikimas įvyko greta Fatimos šventovės esančioje Švč. Trejybės bažnyčioje. Po Evangelijos pagal Luką skaitinio apie gailestingąjį samarietį, pasigailėjusį sumušto ir apiplėšto nepažįstamo keliautojo, davusio pinigų jo gydymui užeigoje, popiežius Benediktas XVI pasakė trumpą apmąstymą.

Pasak popiežiaus, Kristus ragina mus laikytis gerojo samariečio gyvenimo stiliaus. Koks tas stilius? Tai širdis, kuri mato, kam trūksta meilės ir atitinkamai elgiasi. Maža to. Kaip Bažnyčios Tėvai moko, pats Jėzus yra Gerasis Samarietis. Jis prisiartina prie kiekvieno asmens ir užpila ant jo žaizdų paguodos aliejaus ir vilties vyno, palydi jį iki prieglaudos, kuri yra Bažnyčia, o už gydymą jau yra sumokėjęs iš anksto.

Brangūs broliai ir seserys, kurie dirbate plačiame artimo meilės pasaulyje, – tęsė Benediktas XVI, – Kristus mums apreiškia, kad Dievas yra Meilė ir kartu moko, kad pamatinis žmogaus tobulėjimo, tad ir pasaulio perkeitimo dėsnis yra naujasis meilės įstatymas.

Dažnai nėra lengva pasiekti glaudžią dvasinio gyvenimo ir apaštalinės veiklos sintezę.

Dabartinis istorijos scenarijus yra socioekonominė, dvasinė ir kultūrinė krizė. Tačiau ji taip pat yra proga sprendimams, apie kuriuos kalba Bažnyčios socialinis mokymas. Pagrindinis jo principas ir jėga yra artimo meilė. Ši doktrina, Šventojo Tėvo įsitikinimu, leidžia nustatyti integralaus žmogiško vystymosi procesą, kuris įtraukia širdį, lemia didesnį visuomenės žmogiškumą. Tai ne tik intelektualinis pažinimas, bet taip pat išmintis, kuri gali pasiūlyti kūrybingų būdų iš dabartinės tokios didelės ir sudėtingos krizės.

Artimo meilės šaltinis yra Dievo meilė, išmokimas mylėti iš Dievo. Tačiau dažnai nėra lengva pasiekti glaudžią dvasinio gyvenimo ir apaštalinės veiklos sintezę. Dominuojančios kultūros spaudimas, pabrėžiantis stipriojo įstatymą ar lengvą uždarbį, veikia mūsų mąstymo būdą, mūsų planus ir mūsų tarnystę, grasina iš jos pašalinti krikščioniško tikėjimo ir vilties motyvaciją, iš kurios ji ir gimė. Daug ir skubių pagalbos prašymų iš vargšų, iš ko nors stokojančių verčia ieškoti kuo veiksmingesnių ir regimų išeičių. Vis dėlto, pabrėžė popiežius Benediktas XVI, dvasinio gyvenimo ir apaštalinės veiklos sintezė išlieka absoliučiai būtina.

Būtina saugoti krikščioniškų karitatyvinių organizacijų identitetą, autonomiją ir nepriklausomumą nuo ideologijų ar politikos.

Pasak Šventojo Tėvo, taip pat būtina saugoti krikščioniškų karitatyvinių organizacijų identitetą, autonomiją ir nepriklausomumą nuo ideologijų ar politikos, taip pat ir tuo atveju, jei šios organizacijos bendradarbiauja su valstybe dėl bendrų tikslų.

Pagalbos ir ugdymo iniciatyvos, anot popiežiaus, turi būti papildytos laisvės projektais, kurie padeda žmogui. Reikia, kad krikščionys gintų žmogaus teises, atsižvelgdami į žmogaus asmens visumą ir jo įvairias dimensijas.

Šventasis Tėvas išreiškė nuoširdų dėkingumą už tas iniciatyvas, skirtas kovai prieš socialinius, ekonominius ir kultūrinius mechanizmus, skatinančius abortus, kuriomis ginama gyvybė, siekiama abortų dramos sužeistų asmenų susitaikymo ir išgijimo. Šios iniciatyvos, kaip ir tos, kuriomis ginama neišardoma santuoka paremta vyro bei moters šeima, padeda atsakyti į kai kuriuos pavojingus iššūkius. Tokios iniciatyvos yra meilės civilizacijos kūrimo elementai. Dievo Motinos Fatimoje žinia, pridūrė Benediktas XVI, nurodo kelią į šią meilės civilizaciją: tai atgaila, malda, atleidimas ir širdžių atsivertimas.