Paliudyti Dievo šviesą

Nebijokite kalbėti apie Dievą, be gėdos jausmo rodyti krikščioniškojo tikėjimo simbolius – tai popiežiaus Benedikto žinia iš Fatimos Apsireiškimo koplyčios, prie kurios trečiadienio vakarą, Fatimos Marijos liturginės iškilmės išvakarėse, jis palaimino į tradicinę metinę procesiją gausiai susirinkusių maldininkų žvakes, vadovavo Rožinio maldai ir pasakė trumpą kalbą.

„Gyvename laikais, – kalbėjo popiežius, – kai tikėjimas daugelyje regionų gali užgesti kaip nebekūrenama ugnis. Todėl svarbiausia yra leisti Dievui būti matomam ir girdimam mūsų pasaulyje, visiems žmonėms atverti galimybę priartėti prie Dievo. Jis nėra bet koks dievas, o yra tas pats, kuris prakalbėjo Mozei ant Sinajaus kalno iš degančio krūmo, tai Dievas, kurio veidą galime atpažinti nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus iki galo paliudytoje meilėje. Brangūs broliai ir sesės, šlovinkite Viešpatį Kristų savo širdyse. Nebijokite kalbėti apie Dievą ir be gėdos jausmo rodyti krikščioniškojo tikėjimo simbolius, kad visi mūsų laikų žmonės galėtų pamatyti Kristaus šviesą.“

Į Fatimos šventovės aikštę susirinkusius tūkstančius maldininkų su žvakėmis rankose popiežius pavadino šviesos jūra, aplink kuklią Fatimos regėtojų koplyčią, pastatytą Dievo ir žmonių Motinos garbei.

Tiek Marija, tiek mes visi neturime savo šviesos; ją gauname iš Kristaus. Jo buvimas mumyse primena ir atnaujina degančio krūmo slėpinį, to paties, kuris kadaise patraukė Mozės dėmesį ir kuris nesiliauja žavėjęs visus, kurie pastebi mumyse esančią specialią šviesą, kuri dega, bet nesudega. Mes patys esame tarsi varganas krūmokšnis, tačiau ant jo  nužengė Dievo šlovė. Jam – aukščiausioji šlovė, o mums – nuolankus mūsų menkystės prisipažinimas ir pamaldus atsidavimas dieviškiesiems planams, kurie bus įgyvendinti tuomet, kai Dievas bus viskas visame. Nepalyginamoji šių planų tarnaitė yra malonės pilnoji Mergelė Marija.

Pradėdamas Rožinio maldą, popiežius Benediktas pažymėjo, jog jaučia, kad yra lydimas visų tikinčiųjų maldos artumo, tačiau pridūrė, jog išgyvena mūsų laikmečio rūpesčius ir viltis, sužeistos žmonijos kančias ir pasaulio problemas: jas sudedu Fatimos Mergelei po kojų, – sakė Šventasis Tėvas prašydamas Mariją melsti savo Sūnų taikos ir santarvės malonės tiek tiems, kurie save laiko krikščionimis, ir tiems, kurie dar nepažįsta savo Išganytojo.

Portugalijos vyskupams: šiandien reikia brandžių tikinčių pasauliečių

Ketvirtadienio vakarą popiežius susitiko su Portugalijos vyskupais. „Iš tiesų, – sakė popiežius, – dabartiniams laikams labai reikia naujo krikščionių misionieriško veržlumo, reikia brandžių tikinčių pasauliečių, kurie tapatintųsi su Bažnyčios misija, padėtų ją vykdyti sudėtingų pasaulio transformacijų sąlygomis. Šiandien reikia tikrų Kristaus liudytojų visų pirma tose gyvenimo srityse, kur tikėjimo balsas labiausiai nutilęs. Šiandien labai dažnai politikai, intelektualai, komunikacijos darbuotojai išpažįsta ir skelbia monokultūrą, nepripažįstančią religinio ir kontempliatyvaus gyvenimo matmens.

Vis daugiau žmonių mano, kad katalikų tikėjimas jau nepriklauso bendram visuomenės paveldui; dažnai jį nustelbia kitos „dievybės“ ir kiti šio pasaulio viešpačiai. Vien žodžiai apie tikėjimą neturi jokios įtakos žmonių širdims, dar mažiau gali nuveikti tik bendros užuominos apie moralines ir krikščioniškas vertybes. Vien tik kalbos nepasiekia ir nesugeba paveikti žmogaus širdies, pakeisti gyvenimo. Sužavėti gali tik asmeniškas susitikimas su tikinčiu žmogumi, kuris savo gyvenimu liudija Kristų.“ Popiežius savo kalboje paminėjo naujų judėjimų svarbą, kurie, nepaisant bendro ne itin optimistiškai nuteikiančio konteksto, vis dėlto yra gausūs ir turi nemenką potencialą. „Tačiau labai svarbu, – sakė popiežius, – kad šitų judėjimų duodamas liudijimas nebūtų atskiras nuo bažnytinės bendrijos. Ypatingomis charizmomis apdovanotieji privalo būti atsakingi už bendrą visos tikinčiųjų bendruomenės liudijimą, kuriam vadovauja Bažnyčios ganytojai.“

Savo kalboje Portugalijos vyskupams popiežius priminė jau besibaigiančius Kunigų metus ir ragino kunigus apgaubti juos ypatingu tėvišku rūpestingumu. Taip pat ragino sėkmingai tęsti artimo meilės, gailestingumo ir užuojautos kupiną karitatyvinę veiklą bei liudyti solidarumą su kitų, mažiau išteklių ir galimybių turinčių šalių Bažnyčiomis. Galiausiai popiežius taip pat ragino vyskupus būti teisingumo ir taikos pranašais, žmogaus teisių gynėjais, silpnųjų užtarėjais, visada kelti balsą ir stoti pažemintųjų ir nuskriaustųjų pusėje.

Fatimos sukaktys

Ketvirtadienio, trečiosios savo vizito Portugalijoje dienos rytą, popiežius Benediktas XVI aukojo Mišias aikštėje, priešais Fatimos šventovę. Kaip tik šią dieną, gegužės 13-ąją, sukanka 93 metai nuo pirmojo Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsireiškimo Fatimoje ir būtent šią dieną Bažnyčios liturgijoje minima Fatimos Marijos šventė. Šių metų gegužės 13-ąją taip pat sukanka lygiai dešimt metų nuo dviejų Švenčiausiąją Mergelę Mariją 1917 metais regėjusių vaikų – brolio ir sesers – Pranciškaus ir Jacintos Marto paskelbimo palaimintaisiais. Jų beatifikacijai toje pačioje vietoje 2000 metų gegužės 13-ąją vadovavo Garbingasis Dievo tarnas popiežius Jonas Paulius II. Tad šios popiežiaus Benedikto XVI ketvirtadienį Fatimoje aukotos Mišios buvo bene svarbiausias visos šios apaštališkosios kelionės įvykis.

Mišioms pasibaigus, Šventasis Tėvas aplankė prieš dešimtį metų palaimintaisiais paskelbtų piemenėlių Jacintos ir Pranciškaus kapus Fatimos šventovės viduje.

Kai Švenčiausioji Mergelė Marija 1917 metais apsireiškė Fatimos laukuose bandą ganantiems piemenėliams, vyriausiajai trijų regėtojų Liucijai buvo dešimt metų, Pranciškui – devyneri, jo sesutei Jacintai – septyneri.

Brolis ir sesuo mirė vos po kelerių metų: Pranciškus 1919-aisiais, Jacinta – 1920-aisiais. Jų giminaitė Liucija sulaukusi pilnametystės įstojo į seserų daratiečių vienuolyną, o 1948 metais perėjo į Koimbros karmelį, kuriame praleido visą likusį gana ilgą gyvenimą. 2000 metais lankydamasis Fatimoje popiežius Jonas Paulius II Jacintą ir Pranciškų paskelbė palaimintaisiais. Sesuo Liucija, sulaukusi 97 metų amžiaus, mirė 2005 metų vasario mėnesį. Po trejų metų nuo mirties, nelaukdamas įstatymuose numatytų penkerių metų, popiežius Benediktas XVI leido pradėti ir sesers Liucijos beatifikacijos bylą.

Pagal Vatikano radiją