Iki šiol taip ir neteko skaityti lietuviško pranešimo apie gegužės devintosios įvykius Maskvoje. Sakysite – nesąmonė. Tiek nuotraukų, tokie vaizdai, šitiek svečių Raudonojoje aikštėje... Visas pasaulis buvo susmeigęs akis ir tik aklas galėjo nematyti, o kurčias negirdėti.

Tokius iš Maskvos siunčiamus pranešimus lyg papūgos kartojo ne tik mūsų žiniasklaida, tikrasis įvykio apibūdinimas – militaristinis paradas – vos sušmėžavo kai kurių politikų pastebėjimuose.

O kas svarbiausia buvo mums šiame parade? Ar iš tikrųjų stulbinama renginio kaina, karių, technikos ir svečių skaičius? Pirmiausia turėjome išgirsti, kiek daug užsienio svečių neatvyko, kaip jie sugalvojo pasiteisinimus. Ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, ir Italijos premjeras Silvio Berlusconi, paskutinę akimirką suradę pretekstus atšaukti keliones į Maskvą, galėjo tik pavydėti Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei, jau anksčiau diplomatiškai išsisukusiai nuo Kremliaus kvietimo ir savotiškai parodžiusiai sektiną pavyzdį.

Garbingų svečių tribūnoje, netoli Stalino kapo, nejaukiai jautėsi ir čekas Klausas, ir slovakas Gašparovičius, jau nekalbu apie latvį Zatlerą ar estą Ilvesą. Galbūt mums pavyks sukurti tradiciją – Lietuvos vadovai į gegužės devintosios minėjimą Maskvoje nekviečiami, kaip ir Rusijos vadovai į Kovo vienuoliktąją Vilniuje. Tai būtų gražus tarpusavio supratimo ir pagarbos pavyzdys.

Klausimas, kodėl į tarptautinio gyvenimo įvykius nedrįstame pažvelgti savitu žvilgsniu, o aklai verčiame svetimųjų sau naudingu aspektu pateiktas žinias, yra gerokai platesnis, negu šis konkretus gegužės devintosios pavyzdys. Kai kam galėjo būti paprasčiausiai gėda pripažinti Lietuvos diplomatinę pergalę Maskvoje, kuri parodė, kaip lengvai bliūkšta pasakėlės, apie esą esminį Lietuvos užsienio posūkį į Rytus, keliaklupsčiavimą prieš Maskvą ar taip niekada ir neturėtos lyderystės praradimą.

Gal dėl to, kad nemokame užsienio žinių išversti į lietuvių kalbą, jos ir tampa daugumai skaitytojų sunkiai suprantamos ir neįdomios? Taip sėkmingai ir toliau grimztame provincialumo liūne ir pastangos susivokti pasaulio kontekste mažai kam atrodo prasmingos. Pasaulio globalėjimas mums gresia užsidarymu savyje.

Yra ir kitas argumentas – žiniasklaida ne propaganda, o sarginis šuo. Skelbti apie savos valdžios pasiekimus esą negražu, tai jau reklama, už kurią reikia susimokėti. O ką galvotume, jeigu žiniasklaida pranešinėtų tik apie krepšinio rinktinės pralaimėjimus? Skelbimas apie pergalę jau būtų reklama...

Nubrėžti aiškią ribą tarp propagandos ir viešo nacionalinių interesų gynimo ne visada lengva. Tik nederėtų pamiršti, kad patriotizmas intelektualams ne mažiau svarbus, negu jaunimui ar provincialams.

Į Rusijos šiandien vykdomą savojo patriotizmo ugdymo vajų turėtume žvelgti labai atsargiai – iš dalies esame šio vajaus taikinys. Kremliaus propagandos atgarsius kasdien galime matyti per rusiškai transliuojančius televizijos kanalus, menininkų gastroles, festivalius. Nejučia prisimeni tarpukariu Kaune veikusią Lietuvių draugija TSRS tautų kultūrai pažinti. Keturi jos valdybos nariai 1940-ųjų vasarą buvo pakviesti į vadinamąją Liaudies vyriausybę...

Kai Tarptautinis valiutos fondas pasiūlė apmokestinti pensijas, žiniasklaida paskubėjo kurti naują baubą, kuris labai tiko seniai puoselėjam scenarijui – valdžia iš vargšo žmogaus nori atimti viską. O juk galėjome pasidžiaugti – kaip gerai, kad atsispyrėme pagundai esą pigiai skolintis iš fondo.

Politinių pranešimų ir sąvokų vertimas nėra mechaninis veiksmas. Teisininkai klaidžioja lingvistikos labirintuose ir aiškinasi, ką reiškia Lietuvos įstatymų viršenybė prieš Europos įstatymus ir Europos įstatymų pirmenybė prieš lietuviškuosius. Patys kuriame sau problemas tą patį žodį versdami dviem skirtingais, kiekvienam atitikmeniui suteikdami tik pačiam vertėjui priimtiną prasmę.